Labai teigiamai reikėtų vertinti pastangas didinti visuomenės patriotizmą, skatinti ją labiau puoselėti savo tradicijas, rūpintis kultūros paveldu, kalba, galų gale siekti kuo spartesnės Tėvynės ekonomikos plėtros ar stiprinti išorinį saugumą. Tokia pozityvi energija gali burti visuomenę labai prasmingiems darbams. Kaip pavyzdį galime paminėti daugybę nevyriausybinių organizacijų, draugijų, fondų, kurių nariai visuomeniniais pagrindais, aukodami savo laisvalaikį, stengiasi populiarinti iš tėvų ir senelių paveldėtas vertybes. Problemų kyla tada, kai skirtingi žmonės skirtingai įsivaizduoja, kaip šiuos tautinius tikslus pasiekti. Tada prasideda sumaištis. Priešprieša patriotizmui gali būti egoizmas, t. y. noras rūpintis tik asmeniniais reikalais, siekti asmeninės naudos. Tai kartu ir ignoravimas to, ką kiekvienas gavome iš praeities kartų – kalbos, istorijos, tradicijų, tautinių idėjų. Tačiau šalia asmeninio egoizmo yra ir tautinis egoizmas. Kaip tada vertinti tautinį egoizmą, kai žmonės nesielgia egoistiškai savo tautiečių atžvilgiu, gina jų interesus, kiek išgalėdami padeda jiems, demonstruoja ryšį su tautinėmis idėjomis, tačiau tuo pat metu rodo egoizmą kaimynų, kitų tautų, kultūrų atžvilgiu? Kaip šiuos dalykus suderinti? Dvasininkai ne kartą pabrėždavo, kad toks elgesys nedera katalikams. Tačiau dažniausiai vengdavo nubrėžti aiškesnę ribą arba pateikti konkrečius gyvenimo pavyzdžius, kur baigiasi patriotizmas ir prasideda tautinis egoizmas arba nacionalizmas. Tai nėra lengvas uždavinys, kadangi kiekvienas žmogus yra skirtingas, skirtingoje aplinkoje auga, skirtingą išsilavinimą pasiekia ir dažnai dėl skirtingos gyvenimo patirties skirtingai supranta jį supantį pasaulį. Tačiau taip pat ne išeitis tai nutylėti. Tie, kas visuomenės akyse laikomi autoritetais, turėtų pareikšti savo nuomonę, nepaisant to, kaip toji nuomonė bus plačios visuomenės priimta ir ar į ją bus įsiklausyta.

Neseniai, 2017 m. kovo mėnesį, Lenkijos vyskupai paskelbė dokumentą, kurį pavadino „Katalikiška patriotizmo forma“ („Chrześcijański kształt patriotizmu“). Neilgai apie šio dokumento turinį buvo diskutuojama. Kaip dažnai nutinka, užgožė jį einamieji politiniai reikalai ir nesibaigiančios diskusijos apie Lenkijos vietą Europoje ir pasaulyje. Šiame kontekste vyskupų paskelbtas dokumentas yra svarbus, kadangi parodo dvasininkų požiūrį į tai, kaip, pasak jų, turėtų atrodyti modernus patriotizmas ir kaip tarnauti tautos ir valstybės interesams. Sunku šiandien atsakyti į klausimą, kiek tame dokumente išsakytos mintys paveiks visuomenės požiūrį ir ar jos pateks į kiekvieną Lenkijos parapiją, tačiau dokumentas teisingai parodo nuolatos didėjantį pavojų, kad nacionalistiniai šūkiai ir elgesio formos vis labiau bus pridengiamos katalikiškais simboliais. Tokie procesai jau vyksta ir, matyt, tai sukėlė vyskupams susirūpinimą. Daug kas pabrėžia, kad šis dokumentas pavėluotas ir kad Lenkijos Katalikų Bažnyčia jau prarado įtaką kai kuriems procesams Lenkijos visuomenėje, o kai kurias elgsenos normas per ilgai toleravo ar joms net pritardavo. Tai palengvino nacionalistinių nuotaikų plitimą. Tačiau reikėtų pritarti ir tiems, kurie sako, kad toks Bažnyčios hierarchų balsas labai reikalingas, o panašaus pobūdžio dokumentų rengimas ir paskelbimas bažnytinėje organizacijoje visada ilgai užtrunka.

Taigi apie ką šiame dokumente rašo Lenkijos Bažnyčios vadovai? Jie stengiasi parodyti, kurios patriotizmo formos ar apraiškos laikytinos geromis, o kurios blogomis. Jie ragina atsigręžti į Abiejų Tautų Respublikos tradicijas, kur buvo gerbiamos įvairios kultūros, susitaikyti su kaimyninėmis tautomis, vengti jas nuolat kaltinti dėl patirtų skriaudų. Vyskupai taip pat ragina įvairių rengiamų istorinių inscenizacijų metu „nesigrožėti“ tautos patirtomis žaizdomis. Pasak jų, tokių vaidinimų metu neįmanoma atkurti to meto įvykių, todėl visuomet kyla pavojus iškreipti arba supaprastinti istorinį pasakojimą. Jeigu taip įvyksta, visuomenė klaidinama, žaidžiama jos tautiniais jausmais. Dokumente smerkiamas nacionalizmas, nukreiptas į svetimtaučius, ir raginama kurti „atvirojo patriotizmo“ modelį. Be kita ko, dvasininkai pabrėžia, kad negalima eisenos priekyje nešti kryžiaus ar kitų religinių simbolių, kai eisenos dalyviai (jeigu jie yra tikintys) skanduoja nepakantos žodžius ir demonstruoja agresiją kitų atžvilgiu.

Dokumente atsispindi popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas. Vyskupai primena, kad kaip tik tuo metu, kai Lenkija buvo tolerantiška ir atvira kitoms tautoms ir kultūroms, ji išgyveno savo stiprybės „aukso amžių“. Jie ragina nevyriausybines organizacijas, mokytojus, sporto klubų vadovus, istorinių inscenizacijų kūrėjus puoselėti atvirą ir modernų patriotizmą. Primena, kad patriotizmas – tai protingas rūpinimasis tėvynės reikalais. Vyskupai taip pat atkreipė dėmesį į lokalinį lenkų patriotizmą, kurio puoselėtojai, pasak jų, turėtų atsižvelgti į vietinės bendruomenės kultūrinę, kalbinę specifiką. „Lenkija turi būti piliečių bendruomenė, kuri išsaugo savo gyvenamoje vietoje puoselėjamas tradicijas, kultūrą, tapatybę“, – teigiama dokumente.

Vienas įtakingo Lenkijos dienraščio publicistas, mano manymu, taikliai pažymėjo, kad Lenkijos Bažnyčios hierarchų dokumentas yra svarbus ir reikalingas, tačiau neapykantos ir rasistinio elgesio jis nesustabdys. Šiuos reiškinius jis galėtų padėti sustabdyti tada, jeigu dokumente išdėstytas mintis, raginimus ir prašymus tikintieji vis dažniau girdėtų kiekvienoje, net pačioje mažiausioje ir atokiausioje nuo Varšuvos, Lenkijos parapijoje per pamokslus ir tikybos pamokas. Vyskupų išsakyti žodžiai turėtų būti paskatinimas iš naujo permąstyti, ar tie procesai, kurie vyksta artimiausioje mūsų aplinkoje, atitinka jų išsakomus lūkesčius.