Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Gera būti tarp žmonių. Žmogui reikalingas kitas žmogus. Vienatvė nėra tokia smagi, kaip gali atrodyti pavargusiam nuo dienos rūpesčių. O kas tie rūpesčiai? Tai mūsų pačių susigalvoti darbai, kuriuos diena iš dienos atliekame, ir nežinome, kada sustoti. O kada sustoti, kai gyvenimas toks trumpas? Skubame ne dėl savęs. Dėl kitų.

Atsikeliame ryte. Greitai bėgame į virtuvę. Turime vos valandą iki išvažiavimo į darbą. Reikia paruošti šeimai pusryčius, suplauti vakarykščius indus, susitvarkyti, pasipuošti, nuvežti vaikus į mokyklą (nes šiems nesinori eiti pėstute), nepavėluoti į darbą. Darbe kaip darbe. Viršininkas iš visų pusių spaudžia dėl ne laiku atliekamų darbų. Po darbo išsprogusiomis akimis tenka įgyvendinti dar kelis dalykus. Pakeliui į namus būtinai turime nueit į parduotuvę, nes namuose „nėra ko valgyt“, paimti vaikus iš mokyklos (nes pradėjo lyti, o šie neturi skėčio). Namuose reikia išvirti pietus, gražiai kiekvienam pakišti lėkštę po nosim, po pietų suplaut indus ir sugalvot patiekalą vakarienei. Eidami miegoti galvoje ant geltonų lapelių klijuojame kitos dienos planus. Ir taip diena iš dienos.

Tokia yra mūsų kasdienybė, kuri tęsiasi visą gyvenimą iki gilios senatvės. Senatvėje žmogus atsipeikėjęs klausia: kur dingo mano gyvenimas? Kur tie visi mano žydintys pavasariai? Kada mano vaikai užaugo? Nespėjau su jais pabendrauti, pasikalbėti. Kur mano sniego gniūžtės, kurios pralinksmindavo labiausiai surūgusį kaimyną? Kur visa tai?

Visa tai buvo čia pat. Šalia. Po kojomis, virš galvos, prieš akis, kurios užtemusios dėl nuolatinio skubėjimo nespėjo gyventi. Žinome kiekvienas, kad gyvenimą reikia branginti, džiaugtis juo, gerbti kiekvieną minutę, praleistą su šeima, draugais, bendražygiais. O kas iš to žinojimo, jeigu jis yra tartum užskleistuose žiedlapiuose rymantis branduoliukas ir neturi kada pražydėti? Mes patys atsakingi už jo priežiūrą – laiku palaistymą ir meilų paglostymą.

Ar atsimenate savo vaikystę? Atrodė, kad jos dienos neturi pabaigos. Rytas būdavo toks gražus! Pramerki akis ir gulėdamas šiltam patale galvoji apie ką tik nutrauktą sapną, bandai analizuoti pamatytų vaizdų ir ženklų reikšmę, giliai įkvėpęs oro imi ir atsidūsti. Norėtųsi dar kartą pabūti tame pačiame sapne, bet žinai, kad diena aušta. Tėviškės kieme yra ką veikti. Pasisveikinti su katinais, išbučiuoti jų snukučius, pasilabinti su nuolat besišypsančiu Brisiumi, paragauti jau prinokusių vyšnių, paerzinti žolėje besirausiantį vabalą, pasisupti ant seno medžio šakos ir bandyti įžvelgti aštrius saulės spindulius danguje. Vaikystėje matėme visą pasaulį. Mokėjome juo gėrėtis. Niekur neskubėjome. Su mumis lėtai gyveno seneliai, kurie mokėjo mūsų akimis stebėti pasaulį. Jie gyveno kitokiais laikais – neturtingais, vargingais, sunkiais, kartais alkanais, tačiau jie mokėjo pamaži skubėti.

Ar atsimenate, kaip senoliai pasakodavo apie savo pavargusias dienas? Kalbėdavo, kad visus lauko darbus tekdavo savo išdžiūvusiomis rankomis atlikti. Reikėjo pasiruošti šaltam metų laikui – užtikrinti maisto ir gyvuliams, ir šeimai. Pertekliaus nebuvo, bet to jiems nereikėjo. Pakako tiek, kiek davė gamta. Tarp darbų spėdavo išsimaudyti šiltam ežero vandenyje, pasikalbėti vieną kitą minutę su kaimynu, vakare arba savaitgalį pasimatyti su artimaisiais. Susėdusi šeima į vežimą pamaži važiuodavo pas brolienę, gyvenančią kitame parapijos gale. Važiuodavo pabūti kelias valandėles tarp žmonių, o ne taip, kaip šiandien mes – nulekiam ugnies pasiskolinti. Vienur ramiai susėdę po žydinčiomis obelimis kalbėdavosi apie viską, kas per savaitę buvo susikaupę širdyje, kitur skambėjo dainos, o žemė drebėjo nuo kojų, trypiančių armonikos ritmu. „Oi tai buvo, oi tai buvo…“ – lig šiol skamba seniai žinoma lietuvių daina. Žinia, kad tai, kas buvo, niekada negrįš ir nepasikartos. Gal nereikia ties praėjusiu sustoti, tačiau iš praėjusio galima pasimokyti.

Šiandien žiūrint į nežinia ko genamą žmogų, nustojama stebėtis inteligentiškos asmenybės trapumu – silpna psichikos būkle, per anksti pasenusiu veidu ir ne laiku užaugusia kupra. Sako, skubėk gyventi. Pamiršome, kaip skaityti tarp eilučių. Pasimetėme jose. Viskas per mūsų skubėjimą.

O kad taip pabandžius dieną pradėti kitaip? Išaušus rytui, pamaži pramerktume akis. Pasiraivytume, atsistoję prieš aušrą. Dieną pradėtume žymiai anksčiau, kad nereikėtų niekur skubėti. Tyliai pabučiavę vaikus į kaktą, pažadintume juos su meile. Kartu pasigamintume pusryčius, išmokytume mažuosius sutepti sumuštinį ir ramiu pamojavimu išlydėtume į mokyklą.

Pamilkime savo darbą. Juk teks visą gyvenimą dirbti. Be darbo nebus duonos. O kiekvienam norisi, kad ji būtų kuo skanesnė, kuo saldesnė. Bet dažniausiai jos skonis burnoje prarūgsta. Viskas per tą nelemtą skubėjimą, nervus, nepasitenkinimą kiekviena mažiausia smulkmena. Na ir kas, kad kieme liko nenupjauta žolė, idealiai neišravėtas daržas arba nenušluotas vėjo papučiamas šiaudelis, na ir kas, kad svečiams užklupus nepavyko laiku išplauti grindų, na ir kas, na ir kas, NA IR KAS? Dėl svetimų akių, išorinės išvaizdos ir materialinių vertybių esame pasiryžę padaryti viską, galime atiduoti kiekvieną laisvą minutę, o savo šeimos santykių puoselėjimui, savo dvasios stiprinimui ir turiningiems pokalbiams su savo gyvenimo bičiuliais nesugebame pristoti. Ar nebūtų geriau vakarus leisti kartu, o ne užsidarius vieniems virtuvėje, kitiems prie kompiuterio, tretiems blizginant kiemą, kad būtų gražesnis nei kaimyno? Pagalvokime, ar ne mums būtų sveikiau pasitikti naktį su švariom mintim, kuriose sudegintume visus kitos dienos planų lapelius? Neverta skubėti. Seneliai mus mokė gyventi lėtai, ramiai ir be skubėjimo pasitikti kiekvieną dovanojamą rytą.