Kazys Bradūnas

Adomas Kalinauskas

Rašinys, LLD rengiamame lietuvių kalbos konkurse licėjaus moksleiviams laimėjęs II vietą

Gimtoji žemė – pagrindinė vertybė poeto  Kazio Bradūno kūryboje. Šis motyvas yra neatsiejamas jo poezijos elementas, atsiskleidžia daugelyje K. Bradūno eilėraščių. Gimtoji žemė – tai ir mūsų, žmonių, gyvenančių už Lietuvos ribų, didžiausias turtas, kurį reikia branginti ir puoselėti.

Kazys Bradūnas – žemininkų kartos poetas, išeivijoje redagavęs antologiją „Žemė“, vienas iš pagrindinių egzodo kūrėjų. Pusamžį praleidęs už Lietuvos ribų, jis ilgėjosi savo tėvynės, nesijautė svetur taip gerai kaip kažkada laisvoje Lietuvoje. „Man svetimą duoną valgant, kąsnį baisiai nuryti sunku“, – rašė savo eilėraštyje „Svetimoji duona“. Šios eilutės taikliai apibūdina skausmą, kurį jautė poetas, gyvendamas toli nuo savo tėvynės. „Duonos kąsnis“ ten kitoks nei Lietuvoje, tik grįžęs į Tėvynę poetas galės būti laimingas, gyvenimas išeivijoje niekada jam nebus visavertis. Kuo ilgiau Bradūnas nematė tėvynės, tuo meilė jai didėjo, kuo ilgiau jis buvo už gimtosios žemės ribų, tuo labiau jos ilgėjosi. Savo poezijoje vis grįždavo į vaikystės ir jaunystės prisiminimus, išsakė savo ilgesį, liūdesį, nes gyvenimas svetur poetui neturėjo prasmės.

Pirmajame savo poezijos rinkinyje „Pėdos arimuose“ Bradūnas pristato gyvenimą tėvynėje, sukuria gimtosios žemės vaizdą, parodo, kad tėvų žemė jam buvo ir yra labai reikšminga. Būdamas Lietuvoje, poetas jautėsi gerai, todėl eilėraščiuose vyrauja šviesios temos, kalbama apie malonų gyvenimą gimtajame kaime. Aprašoma kasdienė lietuvio kaimiečio veikla, žmonių darbai. Skaitytojas iš karto gali pastebėti, kad gimtinė poetui – svarbiausia vieta po saule. Jis gyveno tarytum susijungęs su ta žeme, kuri buvo jo didžiausias turtas. Verta pažymėti, kad Bradūno eilėraščiuose nuostabiai pristatyti, rodos, labai paprasti, bet savo autentiškumu gražūs kaimo elementai: darbas laukuose, gimtinės kalvos, arimai ir sodybos. Poetas yra gimęs toje žemėje, ten užaugęs ir norėjęs ten likti amžinai. Suvokdami Bradūno gyvenimo istoriją, galime suprasti, koks skaudus mylinčiam savo kraštą poetui buvo išsiskyrimas su tėvyne. Todėl buvimą išeivijoje jis palygino su mitologinio Odisėjo istorija eilėraštyje „Odisėjas buvo nekantrus“:

Odisėjui dvidešimtis metų be tėvynės buvo prakeikimas pakely.

Man, tarytum kaliniui grandinės, velkasi jau trisdešimt keli.

Pagyvenęs išeivijoje, Kazys Bradūnas į daug ką pasižiūri kitaip. Besivelkantys brandaus gyvenimo metai svetur jam yra jaunystės laikų priešingybė. Anksčiau savo tėvynėje jautėsi laisvas, nevaržomas, o dabar svetimame krašte tarsi būtų sukaustytas grandinėmis. Juolab kad ir jo gimtoji žemė Lietuva dabar yra priespaudoje, okupuota sovietų. Praradę laisvę žmonės labai kenčia.

Gimtoji žemė svarbi ne tik poetų žemininkų kūryboje. Tai kiekvieno sąmoningo žmogaus didžiulė vertybė. Deja, šiuolaikiniame pasaulyje tėvų žemė nėra jau taip labai vertinama, tačiau kiekvienas žmogus turėtų žinoti, iš kur kilęs, kur jo šaknys ir kur jo vieta pasaulyje. Tai labai aktuali tema ir mums, Lenkijos lietuviams. Nors susiklostė taip, kad likome už dabartinės Lietuvos ribų, negyvename savo tėvynėje, reikia žinoti, kad mūsų gimtoji žemė – kraštas, kuriame užaugome, kad jis buvo, yra ir turi būti lietuviškas. Tai kompaktiška Dzūkijos regiono dalis. Tai Lietuvos dalis. Tokia svarbi vertybė negali būti užmiršta, ypač dabar, kai gyvename globaliame pasaulyje. Su gimtąja žeme siejasi mūsų tėvų ir protėvių tradicijos ir istorija, mūsų giminės istorija, mūsų kalba, papročiai. Gimtoji žemė – ne tik vieta, kurioje gimėme ir augome, ne tik praeitis. Mes, jaunoji karta, turime sukurti jos ateitį. Gimtoji žemė išliks, tačiau nuo mūsų priklauso, kaip žmonės ją vertins, prisimins, kiek iš jų mokės suvokti jos svarbą.

Dabar nėra tiek daug kalbama, ką mums reiškia tėviškė, gimtinė, nes mes ją turime. Kitaip buvo sovietų okupacijos laikais, kai Lietuvai ir lietuvybei grėsė pražūtis, kai rytdiena buvo neaiški. Vis dėlto lietuviams toliau turėtų būti aktuali gimtosios žemės puoselėjimo ir išsaugojimo tema. Manykime, kad  Kazio Bradūno  laikai ir prievartinis išėjimas iš gimtosios žemės nepasikartos. Tačiau niekas nežino, kur gyvenime atsidursime. Kur bebūtume, ką bedarytume – negalime pamiršti savo gimtinės. Mes esame ir turime būti tikrieji savo protėvių žemės šeimininkai. Kuo daugiau mūsų tautiečių tai supras, tuo ilgiau bus išsaugota mūsų istorija, papročiai, kalba ir žemė, kurioje, anot Bernardo Brazdžionio, yra įaugusios mūsų šaknys.

Mano manymu, gimtoji žemė kiekvienam žmogui turėtų būti tai, kas jį lydi visą gyvenimą. Tai savo poetiniu žodžiu patvirtino didysis lietuvių poetas Kazys Bradūnas. Ir mūsų pareiga savo gimtojo krašto žemę ginti, gerbti, ja didžiuotis, rūpintis jos laisve ir gerove. Žemė ir kalba daro pasaulį įvairų, todėl gimtoji žemė yra didelė vertybė, kurios negalima išsižadėti, nevalia jos palikti. Meilę gimtinei reikia perduoti iš kartos į kartą.