Petras Maksimavičius

Ankstesniame „Aušros“ numeryje rašiau, kad Lenkijos katalikų bažnyčios hierarchai smerkia šalyje augančias nacionalizmo nuotaikas ir ragina kurti modernų patriotizmą, kuris neprieštarauja ir katalikų tikėjimo skelbiamoms vertybėms. Be kita ko, jie paragino istorinių inscenizacijų organizatorius geriau apgalvoti renginių scenarijus ir išraiškos formas, kad neiškreiptų istorinio vaizdo ir neklaidintų šių inscenizacijų dalyvių ir stebėtojų.

Skaitant Lenkijos vyskupų paskelbtą dokumentą į galvą atkeliavo vaizdai, kuriuos prieš keliolika metų matėme taip pat Seinuose. Tada miesto valdžia ir kelios nevyriausybinės organizacijos surengė lenkiško kaimo deginimo spektaklį. Renginys buvo skirtas 1920 metų vadinamajam „Seinų sukilimui“ atminti. Improvizuotų trobų šiaudinius stogus padegė ir jų gyventojus „nužudė“ lietuvius vaidinantys vietiniai „aktoriai“. Daugelis šio spektaklio žiūrovų sustingę stebėjo liepsnas ir klausėsi užpultų žmonių klyksmo. Kai pasirodė „Seinų sukilėliai“ ir mikliai susitvarkė su užpuolikais „lietuviais“ – pradėjo ploti. Spektaklį stebėjo vaikai, jų tėvai, mokytojai, savivaldybės tarnautojai, atsitiktiniai praeiviai…

Kokia iš to buvo nauda? Ar nuo to padidėjusio patriotizmo ir prieš šimtą metų patirtų skriaudų eksponavimo sustiprėjo modernus patriotizmas, apie kurį savo dokumente rašo Lenkijos vyskupai? Ar visuomenės būrimas remiantis 1920 metų įvykiais padidino pasididžiavimą savo kraštu ir padėjo jį gražinti, pavyzdingai tvarkyti miestelį, rūpintis jo gyventojų gerove, kultūriniu gyvenimu, mokymo kokybe, investicijomis? Juk visi šie dalykai ir yra patriotizmas, apie kurį rašo vyskupai.

Jie, matyt, ne be pagrindo paragino su saiku naudotis istorinėmis inscenizacijomis, kadangi jos gali perteikti iškreiptą praeities vaizdą ir per tai žaloti visuomenę. Žinoma, ne tik istorikai turi ar gali rašyti apie istoriją, interpretuoti įvairius įvykius, skelbti savo išvadas. Istorikai taip pat negali atsakyti į klausimą, kaip atrodė praeitis. Jie gali tik prie tos tiesos kiek įmanoma labiau priartėti. Tačiau jei naudoja istorijos moksle pripažintus ir taikomus tyrimo metodus, jų darbai nepadarys žalos, kokią padaro politika ar ideologija grindžiamos tiesos.

Kodėl taip sudėtinga atkurti praeities vaizdus ir atsakyti į klausimą, kodėl taip įvyko? Sudėtinga todėl, kad negalime pajusti to, ką jautė to meto įvykių dalyviai. Maža to, jų sprendimus veikė ne tik konkrečios aplinkybės, bet ir daugybė kitų faktorių, apie kuriuos mes nežinome ir niekada nesužinosime. Tarkim, istoriografijoje yra paplitusi tezė, kad 1410 m. prieš Žalgirio mūšį buvusi didžiulė audra. Jos metu Lietuvos ir Lenkijos kariai savo stovyklavietę buvo įkūrę netoliese esančiame miške, todėl ne taip pavargo, kaip kryžiuočių pulkai, kurie stovėjo plikame lauke. Ar taip tikrai buvo? O gal mūšio baigtį lėmė faktas, kad jo išvakarėse kryžiuočių magistras Ulrichas fon Jungingenas gavo žinią apie artimo giminaičio išdavystę ir tai labai stipriai paveikė jo gebėjimą priimti reikiamus sprendimus mūšio metu? Kas gali paneigi šią mano tezę? Niekas negali, tačiau ir aš negaliu jos pagrįsti jokiais šaltiniais. Kitaip sakant, ji tebėra tik mano vaizduotės vaisius, o ne istoriniais metodais įrodytas faktas.

Istorinės inscenizacijos Lenkijoje labai išpopuliarėjo. Joms būdingi keli bruožai. Dažniausiai jose atsispindi tautinis mesianizmas, t. y. įsitikinimas, kad Lenkijai per visą istoriją lemta nuolatos kentėti ir iš vergijos laisvinti kitas tautas. Todėl vaidinami kariniai veiksmai, rodomos patiriamos skriaudos, kančios, eksponuojami garbės, didvyriškumo ir kilnių poelgių pavyzdžiai. Neteko matyti istorinės inscenizacijos, kurioje būtų rodomas Lenkijos kaimų elektrifikavimas ar, tarkim, Gdynės uosto statyba. Visai nejuokauju. Šie istoriniai momentai turėjo didžiulę įtaką tautos gyvenimui ir valstybės civilizaciniam šuoliui.

Matyt, tautinio charakterio ir valstybingumo ypatumai lėmė, kad lietuviai labiau pamėgo klojimo teatrus negu karinio pobūdžio inscenizacijas. Prisipažinsiu, kad ir aš niekaip negaliu suprasti, kas gražaus tuose vaizduose, kur vyrauja sprogmenų sukeliamas triukšmas, dūmai, vaidinimo dalyvių aimanos, parako kvapas, šlakstymasis kraują primenančiais dažais ir pan. Tačiau daug kas tuo žavisi ir sako, kad taip pagerbiami tautos didvyriai, o jaunimui primenama, kas buvo šalies gynėjai, o kas užpuolikai.

Štai birželio 16 d. netoli Balstogės buvo surengtas militaristinis renginys „Misija Rytai!“. Kodėl buvo pasirinktas toks pavadinimas, galima nuspėti. Matyt, istorinės inscenizacijos organizatoriai norėjo atkreipti dėmesį į rytų kaimynų ekspansionizmą ir įvairius istorijos momentus, kuomet su jais tekdavo kovoti. Dėmesį atkreipė ne tiek pavadinimas, kiek tai, jog šiame spektaklyje dalyvavo apie 700 „aktorių“ iš Lenkijos ir užsienio. Organizatoriai tuo didžiavosi ir žiūrovus patikino, kad bus daug triukšmo, dūmų ir įvairios ginkluotės. Renginys vyko jau septintą kartą iš eilės, o dalyvių ir žiūrovų skaičius nuolat didėja. Kelias dienas vykusius „karo veiksmus“ stebėjo tūkstančiai žmonių. Į renginį įsijungė neseniai Balstogėje įkurta Teritorinės gynybos brigada, Balstogės karo muziejus, kuris eksponavo saugomas patrankas, o iš Ščecino atvažiavo modernūs Rosomak šarvuočiai ir net tankas Leopard.

Kitą istorinę inscenizaciją neseniai surengta Suvalkuose. Paminėtos vadinamosios „Augustavo gaudynės“ (Obława Augustowska). 1945 m. NKVD ir vietiniai saugumo daliniai areštavo ir ligi šiol nežinomoje vietoje nužudė daugiau kaip 600 vietos gyventojų, kuriuos kaltino dalyvavimu pogrindžio veikloje. Organizatoriai jaunimui surengė miške bėgimą, kurio metu jie turėjo surasti tų tragiškų įvykių aukų portretus. Užduotį sunkino tai, kad keliose vietose miško krūmuose būdavo pasislėpę NKVD kariais persirengę aktoriai. Tie, kas miške rado daugiausia portretų ir nepateko į NKVD rankas, surinko daugiausia taškų ir galėjo tikėtis prizo. Renginyje dalyvavo apie 200 Suvalkų mokyklų mokinių.

Istorinės inscenizacijos tai efektyvi priemonė pažadinti ypač jaunimo vaizduotę. Todėl ta priemone reikėtų naudotis labai atsakingai. Sąmoningai ar netyčia iškreiptas istorinis pasakojimas gali pridaryti daug žalos, kurios atitaisyti nepavyks dešimtmečiais, kadangi pasakojimai perduodami iš kartos į kartą. Man visada kyla klausimas, kodėl tiek daug žmonių žavisi karo vaizdais ir laiko tai gera priemone jaunojoje kartoje skiepyti patriotizmą. Juk karai, net tie laimėti ar garbingai pralaimėti, visada atnešdavo nelaimių. Bet apie tai mažiausiai kalbama. Tai nereiškia, kad neturėtumėme minėti, gerbti ir saugoti aukų ir mūsų didvyrių atminimo. Tačiau, mano manymu, šitai galima daryti įvairiais būdais, nebūtinai aidint patrankų šūviams ir sklindant parako kvapui.