Jonas Juravičius

Miroslavo apylinkės gyventojų skaičių prieš karą papildė apie trisdešimt šeimų, atkeltų iš Seinų ir Punsko krašto. Nesustabdomai bėgant laikui jau tik vieną gyvą žmogų turime iš iškeltųjų iš Lenkijos. Tai Skarkiškių kaimo Julė Žiurinskaitė-Grepienė. Ji kalbėjo:

– Nepyk ant manęs, kad prieš penkiolika metų tau nenorėjau prisipažinti, jog aš gimusi Lenkijoj ir iš ten atvykusi. Manau, bus aišku, kodėl taip pasielgiau, kai papasakosiu apie savo gyvenimą.

Iš Skarkiškių mūsų šeimos šešis asmenis atvežė į Lietuvą: senelius, tėvus ir mane su broliu. Ten palikome 5 hektarus žemės, kurios dabar aš nevažiavau ieškoti. Užteks man tos, kurią pašventins kunigas.

Man buvo devyneri metai, bet nežinau, kodėl manęs į mokyklą Lenkijoje neleido. Prisimenu, kaip per ežerą mus vežė rogėmis iki Lazdijų, vėliau atvežė į Miroslavo mokyklą, po to į Simono Konarskio dvarą. Ten buvo tokių kaip mes suvežta daug. Atsimenu tik Nevulių šeimą. Visiems davė rinktis, kas į kokius kaimus nori, betgi mes tų siūlomų kaimų nepažinojome. Tėvai pasirinko Miroslavo apylinkės Balkūnų kaime tuščią vokiečio sodybą. Radome pusėtinus namus ir 22 hektarus žemės. Vokietis čia niekad negyveno, tik mieste. Čia buvo nusipirkęs sodybą su žeme ir ją nuomojo vietiniams. Tėvai žemės neturėjo kuo dirbti, ją ir toliau dirbo kiti. Čia žmonės gyveno gerai. Mūsų šeimoje darbingas buvo tik tėvelis, jis ėjo pas ūkininkus dirbti ir taip išmaitino dar penkias burnas.

Greitai palaidojome senelius. Didžiausia nelaimė mūsų šeimą užgriuvo, kai mamytė ėmė kiekvieną dieną verkti. Tik užteka saulė, o ji mums verkdama sako: „Saulė užtekėjo iš ten, kur mūsų tėviškėlė…“ Ir pradeda žodžiais raudoti ir aimanuoti: „Kada mes sugrįšime į savo tėviškę?..“ Mama verkia, ir mes visi verkiame. Niekaip negalėjome prigyti šiame krašte. Jeigu taip būtų dabar, tai gydytojai pripažintų, jog tai depresija, ir tuoj duotų vaistų. Tas Skarkiškių kaimo ilgesys mamą be laiko į kapus nuvarė – mirė nesulaukusi penkiasdešimties metų.

Mirė tėvai. Likau viena su broliu. Pradėjo valdžia kurti kolūkius. Į juos niekas nenorėjo eiti dirbti. Mane per prievartą nuvarė kolūkio karvių melžti. Reikėjo daug melžti rankomis. Gyvuliai tvarte skendo mėšluose. Atlyginimo nieks nemokėjo. Tiesa, metų pabaigoje gaudavome kažkiek grūdų. Kaip mes tada išgyvenome, man ir dabar neaišku. Tikriausiai iš tų 60 arų žemės, kuriuos skirdavo kolūkiečių šeimai. Brolis Jonas ėjo į kolūkį dirbti vyriškų darbų. Pamėgo stikliuką. Tuo metu kolūkyje vyrai gėrė vos ne kiekvieną dieną. Per metus atlyginimo negaudavo, o gerdavo beveik kasdien. Pasakyk tu man, iš kur ėmė pinigų kasdieniam gėrimui?

Jau buvau merga „metuose“, kai ištekėjau. Neturtingai tada nelabai rasdavosi jaunikiai. Vyras buvo geras, tik reikėjo jį valdyti. Patekau į kitą kolūkį. Ir čia pristatė prie karvių melžimo. Ne tik žmonės turi charakterį, – turi jį ir karvės. Šiame kolūkyje buvo blogesnes karvės, melžėjos surinktos iš viso pasaulio, tarp jų nebuvo jokio draugiškumo. Gerai pasijutau, kai gavau darbą grūdų sandėlyje. Čia išdirbau iki pensijos. Jeigu tada bendradarbėms būčiau pasakiusi, kad esu gimusi Lenkijoje, manęs būtų nevadinusios kitaip, tik lenke. Karvėms reikėdavo duoti vardus, tai fermoje viena jų turėjo Lenkės vardą.

Klausi, ar aš pasiilgau Skarkiškių? Ne, nes galvodama apie šį kaimą aš prisimenu mamos ašaras ir kaimo minėjimą šimtą kartų per dieną. Buvau giminių kviečiama atvažiuoti, bet nei karto nevažiavau, nes kaimynai klaus, ko aš į Lenkiją važiuoju. Meluoti nenorėjau, teisybės sakyti negalėjau. Pas mane giminės iš Lenkijos viešėjo tris kartus, tais laikais, kai jie Lietuvoje televizorius pirko. Padėjau dar juos nusipirkti. Tris kartus buvo, tris televizorius pirko. Nesuprantu, ką su jais darė…

Gyvendama Lietuvoje stebėjau ir kitų likimus. Mačiau, kad mes, kurie atvykome iš Lenkijos, buvome pastumdėlių vietoje. Kur niekas nenorėjo dirbti, varė mus. Man, kaip moteriai, dar likimas buvo pakenčiamas, bet kitiems tai ir mirtis grėsė. Manau, kad dabar iš Lietuvos išvykusiems taip pat yra blogai, kaip buvo mums, išvykusiems iš Skarkiškių.

Po savaitės važiuoju į Vilnių ligoninėn. Jeigu gyva negrįžčiau, tada gali žmonėms sakyti, kad aš į Lietuvą atvykau iš Lenkijos ir buvau paskutinė Lenkijos lietuvė šitame krašte…

Kostas Matulevičius, gimęs Pelelių kaime, 1978 m. pasakojo:

– Atsikėlėme iš Pelelių kaimo. Apgyvendino Miroslavo apylinkės Obelijos kaime, vokiečio Titmano geroje sodyboje. 1944 metų vasarą einant frontui mūsų didelį gyvenamąjį namą sudegino. Glaudėmės ūkiniame pastate. Tapau pilnametis. Ėjo devynioliktieji. Miestelyje esanti valdžia man pasiūlė šautuvą, keletą šovinių, aiškindama, kad gyvenant vienkiemyje gali užpulti plėšikai, tai ginklas praversiąs apsigynimui. Pasiūlymą priėmiau su dėkingumu. Galvojau: gyvename prie raisto, tai su broliais gal ir žvėrį nušausime. Mes, atkeltieji iš Lenkijos, gerai nesusigaudėme, kas vyksta Lietuvoje. Savo nelaimei, nesuprasdamas pasekmių, per visą kaimą parėjau su šautuvu ant peties. Eidamas sutikau keletą žmonių. Jau tos pačios dienos vakarą atėjęs kaimynas pranešė tėvui, kad sūnui rusai davė šautuvą apsiginti nuo partizanų. Patarė kuo greičiau nešti atgal. Matančiųjų nebuvo. Kitą dieną, šeštadienį, būnant kaime šokiuose atėjo partizanai ir mane pradėjo klausinėti, ko atvykome iš Lenkijos į Lietuvą, prieš ką aš ginkluojuosi, ką šaudysiu. Sakė, kad ateis į namus, reiks atiduoti jiems šautuvą ir nuspręs, kokias priemones man taikyti.

Namuose tarėmės, ką toliau darome. Didžiausias patarėjas buvo tėvas. Jis ketverius metus tarnavo caro armijoje. Tarnybos pabaigoje kilo Pirmasis pasaulinis karas ir dar ketverius metus reikėjo kariauti. Tėvas sakydavo, kad iš paimtų į karą Pelelių kaimo vyrų tik du grįžo gyvi. Tėvo pamokymas buvo toks: geriausia slapstytis taikos metu… kariuomenėje. Nelaukdamas kitą dieną nuėjau į Alytaus karinį komisariatą ir pareiškiau, kad noriu savanoriu tarnauti tarybinėje armijoje. Pasirodo, aš buvau pirmas ir vienintelis toks.

Grįžau namo po pusketvirtų metų. Lietuvoje jau buvo ramybė. Miroslave nebuvę ginkluotų vyrų būrio, miškuose partizanų. Mūsų kieme įrengta kolūkio kalvė. Pradėjau dirbti kalvio padėjėju. Šitaip išmokau kalvio amato. Taip dirbu po šiai dienai.

Šiandien norintis, kad jį išrinktų į vadovaujamą darbą, reklamuojasi, susitikinėja su gyventojais, prašo už jį balsuoti. Pokario Lietuvoje buvo atvirkščiai.

Mano tėviškėje 1951 metais nušovė kolūkio pirmininką. Rajono vadovai paskelbia kolūkiečių susirinkimą, kur turi būti išrinktas pirmininkas. Prasideda agitacija, vyrai bėgioja pas kaimynus prašydami jų nerinkti. Pagaliau randa gerą išeitį. Į kolūkį yra atėjęs į žentus tolimo kaimo žmogus, jis čia neturi giminių, neturės šalininkų, kurie jį palaikytų. Kaip vyrai sutarė, taip ir padarė: vienas jų pasiūlė pirmininku kolūkio „žentą“, visi pakėlė rankas, kad pritaria šiai kandidatūrai, o mintyse džiaugėsi, kad ne juos išrinko. Tik ką išrinktas pirmininku su baime akyse pradėjo šaukti, kad nemoka nei skaityti, nei rašyti, tai dabar jį nušaus… Rajono valdžia „nuramino“: „Bus kam kolūkyje rašyti, tai, pirmininke, reiks tik pasirašyti, o dėl nušovimo – tai mes neturime tiek žmonių, kad visus saugotume.“

81 metų Elvyra Markevičienė prisiminė:

– Mano vyras Markevičius Juozas gimė Vidugirių kaime. Į Lietuvą tėvai jį atsivežė dešimtmetį. Jo tėvas buvo Vincas. Turėjo 14 hektarų žemės. Jo žmona buvo Sankūrų Nevulytė. Apgyvendino juos Miroslavo apylinkėje, Parėčėnų kaime, vokiečio Zakaryzos namuose. Pradėjus valdžiai kurti kolūkius, mano šešurą paskyrė kolūkio pirmininku. Tuo metu, pasakodavo mano anyta, dieną buvo viena valdžia, naktį kita. Naujai sukurtas „Naujos sodybos“ kolūkis buvo tokia vieta, kur buvusios dvi valdžios. Ir Markevičių išrinko pirmininku tik todėl, kad jis čia buvo naujai atvykęs. Tokie žmonės negalėjo niekam pasipriešinti.

Ūkininkauti uošvis mokėjo. Tačiau ne ūkininkauti reikėjo, o prisitaikyti prie dviejų priešingų valdžių. Tai Markevičius Vincas sugebėjo, gal todėl ir išliko gyvas. Jam tiesioginė valdžia liepė stoti į komunistų partiją, jis į ją ir įstojo. Tuo metu kaimuose tai buvo negirdėtas dalykas. Mano vyras kalbėdavo, kad tėvas tapo komunistu sutaręs su partizanais. Gyveno pamiškėje, pas jį dažnai lankydavosi partizanai, juos aprūpindavo rugiais duonai kepti. Man gyvenant kartu jau buvęs kolūkio pirmininkas kartais pasirodydavo didelis Tarybų Sąjungos patriotas. Kažkelintais metais Lietuvoje keitė komunistų partijos nariams bilietus. Šešuras atidavė seną bilietą, o naujo neėmė ir, mano nuostabai, pareiškė, kad atėjo jam laikas susitaikyti su Dievu. Tada jau buvo pensininkas, senyvo amžiaus, ir nereikėjo nieko bijoti. Amžių užbaigė kaip praktikuojantis katalikas. Gal tokie žmonės ir mokėjo išgyventi tokį sunkų laikotarpį Lietuvoje?

Juozas Aleksa iš Seivų valsčiaus Raistinių kaimo buvo apgyvendintas su gausia šeima Lietuvos vidury, Kauno rajone. Vokiečiai buvo tikri, kad karą laimės, todėl vėl grįžo į tuos ūkius, kuriuose gyveno prieš karą. Todėl Aleksų šeimai teko ne kartą keisti gyvenamąją vietą. Atvykėlis iš Lenkijos buvo gabus žmogus, šešerius metus lankęs mokyklą. Mokėjo groti. Išmoko groti vargonais ir vargonininkavo Margininkų bažnyčioje Kauno rajone. Aleksos žentas, Lietuvos savanorio sūnus Stasys Apanavičius pasakojo:

– Toje apylinkėje, kur gyveno uošvis, buvo nušauti trys iš eilės buvę apylinkės pirmininkai, todėl valdžia ėmėsi gudrybės – Aleksą, nepaisant, kad dirbo vargonininku, paskyrė apylinkės pirmininku. Jeigu šį nušaus, tai nebus apylinkės pirmininko, bet nebus ir Bažnyčios tarno. Su nauja tarnyba jis gerai susitvarkė, nes turėjo išsilavinimą. Bažnyčioje įvedė pakeitimus. Sūnų išmokė vargonininkauti, o pats tapo zakristijonu. Tuometinė rajono valdžia toleravo tokį „dvigubą“ darbą, nors respublikoje toks atvejis buvęs gal vienintelis. Vargonininkavimas bažnyčioje tapo tradicija Aleksų šeimoje. Šiuo metu jau trečiosios kartos Juozas Aleksa vargonininkauja Jurbarko bažnyčioje.

Kokiu istorijos laikotarpiu žmogus gyvena, prie to laikmečio santvarkos ir prisitaiko.

Kaip Dzūkijoje atsirado vokiečiai, kad Miroslavo apylinkėje 1941 metų žiemą pasiliko trys dešimtys tuščių vokiečių sodybų, jiems išvykus į Vokietiją? Dzūkijoje turtingų vokiečių nebuvo, jų buitis nesiskyrė nuo vietinių lietuvių, žydų. Prieškariu Miroslavo apylinkių vokiečiai ir žydai dirbo žemės sklypus ir turėjo kitą pragyvenimo šaltinį. Žydai prekiavo, vokiečiai buvo amatininkai: dažniausiai statė namus, darė namų apyvokos baldus.

Jonas Jocunskas, vietinis gyventojas, dvejus metus mokęsis staliaus darbų pas vietos vokietį Artiką, sakęs:

– Kokie iš jų vokiečiai? Vaikams buvo privalomas pradinis mokslas lietuviškose mokyklose, tėvai namuose kalbėjo tik lietuviškai, nors vyresni mokėjo vokiškai. Per dvejus metus nei karto negirdėjau jų kalbant vokiškai. Skyrėmės tuo, kad jie evangelikai, o mes katalikai. Per katalikų religines šventes jie lauko darbų nedirbdavo. Sakė, kad iš pagarbos katalikams. Tada dirbdavo tik pirkiose, klojimuose.

Seirijus, esančius 10 kilometrų nuo Miroslavo, nuo XVI amžiaus valdė Radvilos, išpažįstantys evangelikų tikybą. 1669 metais visi Radvilų turtai atiteko vienturtei dukrai Liudvikai Karolinai, kuri 1681 metais ištekėjo už Prūsijos markgrovo Liudviko. Mirus Karolinai ir jos vyrui, visus jų turtus paveldėjo Prūsijos elektorius Fridrichas Vilhelmas. Tai buvo trys dvarai ir 22 kaimai. 1683 metais Varšuvos seimas pripažino šiuos turtus su centru Seirijais Prūsijos elektoriui paveldima nuosavybe. Seirijai tapo pavaldi vokiečiams sala Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Ją tvarkė ir valdė Prūsijos elektoriai ir karaliai. Žinoma, jie čia negyveno, tik išnuomodavo ir pasiimdavo nuomą. Prūsijos kunigaikščiai į čia ėmė siųsti kolonistus. Seirijuose pastatoma evangelikams bažnyčia. 1710 metais Seirijų apylinkėje siautėjo maras, daug gyventojų išmirė, atsirado tuščių sodybų ir vėl plūstelėjo nauja banga kolonistų vokiečių. Pradžioje jie apsigyveno trijuose dvaruose ir 22-uose kaimuose.

Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo visa Užnemunė priklausė Prūsijai. Tuo metu Dzūkija dar pasipildė vokiečiais.

Praėjus daugiau kaip dviem šimtmečiams, vokiečiai, buvę kolonistai, pasklido plačiai po aplinkinius kaimus, taip jie atsirado ir Miroslavo apylinkėje, bet jau juos buvo galima atpažinti tik iš evangelikų tikybos. Miroslave vokiečiai turėjo kapines, šiuo metu jos prižiūrimos.

1941 metais Stalino keliama baimė varė vietinius vokiečius į Vokietiją, bet ten jie buvo reikalingi karo reikalams. Likę po karo gyvi emigravo į JAV, Australiją. Per pastarąjį dešimtmetį penkios žydų grupelės aplankė Miroslavo žydų kapines, o vokiečio sulaukėme vienintelio iš Amerikos.