Balandžio 27 d. mirė knygnešio Povilo Matulevičiaus anūkė Janina Burdulytė. Ji išsaugojusi savo senelio gimtinę Kreivėnų kaime.

Janina Burdulytė – kukli moteris, vadinta Janute, Kreivėnų kaime gyveno nuo gimimo iki mirties. Ji gimė 1944 m. birželio 16 d. Turėjo brolį Antaną ir jaunesnę seserį Marytę. Tėvai tai Boleslovas Burdulis ir Agnietė Matulevičiūtė. Agnietės tėvai – Povilas Matulevičius ir Adukauskaitė iš Paliūnų.

– Kap ji gimė, rodės tokia mažukė. Paprašė jos tėvas mūs tėvo už krikštatėvį. Jau turėj vyresnį brolukų, o brolukas mažas mirė ankscau. Marytė jiem gimė jau po karo. Mes, Dapkevičų šaimyna, tadu gyvenom tuščuose Sakavičų namuose, ba in savo namus Žagaruose negalėjom, tynajus vokiečo šaimyna gyveno, – pasakoja Ona Dapkevičiūtė-Tumelienė.

Krikštijo Janinos vardu – tuomet labai populiariu, nes be Danutės, Onutės, Janutės neapsieita nei vienuose namuose. Liudijo Kazys Dapkevičius (su šeima laikinai gyvenęs Sakavičių namuose).

– Su kaimynų vaikais priganį gyvulius subėgdavom jos pažūrėc, – tęsia Ona Tumelienė. – O tokia mažukė. Pasupam karklinėj, išskobtoj medzinėn geldukėn ir vė bėgam in laukus pas gyvulius. Pamenu šitų gerai. Kap pro Kreivėnus bėgo vokiečų frontas, tai mūs ir Burdulių šaimynos buvom pasislėpį Sakavičų kluoni ar tai tvarti, ba buvo storom molinėm sienom. Paskui užėjo rusų karuomenė ir labai šaudėsi. No Punsko kalnelių vokiečai šaudė, mėtė granatas – cik švilpė apie namus ir cik sproginėjo. Rusų ­kareiviai liepė mumiem bėgc už fronto linijos…

Janutė gražiai išlaikė tėviškę. Ten užėjus rodos, kad laikas sustojęs vietoje. Jos senelio – girnakalio, akmenskaldžio Povilo Matulevičiaus, vadinto Poviliuku, kieme guli apaugusios samanomis darbų liekanos – nebaigtos dailinti girnapusės, kryžių dalys. Rodos, Poviliukas ką tik išėjęs ir palikęs girnapuses bei įvairias akmenines detales… Samanos ir žolių šaknys tarsi apsaugoję jas nuo laiko tėkmės. Sodybos medinė trobelė šiek tiek sulinkusi, tarytum senutė su naščiais ant pečių ėjusi ir sukniubusi. Nuo seno ta pati trobelė, jos viduje ta pati krosnis… Sode užaugo medžiai, kurie privertė vaismedžius stiebtis saulės link ir sumažino jų vaisingumą. Medis Janutei buvo šventas dalykas, ji nenorėjo jų be reikalo kirsti, tik šakų pasirinkdavo kūrenimui. Nereikalavo elektros, telefono, kitų patogumų. Gyveno tarytum atsiskyrėlės gyvenimą, tolokai nuo miestelio, ant kalvos, apaugusios medžiais. Iš tolo nesimatė, kad čia gražus kiemelis ir trobelė, kluonelis ir tvartelis su ožkomis, vištomis, antimis. Viskas senoviška. Tarsi muziejus.

Petronė Valinčiūtė-Sakavičienė (gimusi 1931 m.; iš Valinčių kaimo) apie kaimynę pasakoja:

– Vadzinom Janiute. Labai darbinykė buvo. Gyveno su ovim jaunesniu broliu Antanu. Kap jų sesė Marytė ištekėjo in Taurusiškes, tai Janiutė ėmėsi ūkinykauc. Mano vyras Petras Sakavičus padėjo jai nupirkc arklius, išaudė jis iš kanapių siūlo arkliam pakinktus – šlejas, vadeles. Tadu buvo madoj kinkyc in suaustus, o Petras an medzinių rėmų kap juostas gerai audė. Daug kam nuaudė, tai ir jai. Išmoko jis ausc iš kitų nusižūrėjis.

Vargšė Janiutė sunkiai dzyrbo: ir arė, ir akėjo. Savo žamės nedaug turėjo, tai per darbymecį ėjo pas dzidesnius ūkinykus mačyc prieg daržų, runkelių kapliavimo, griebė javus, paskui atmesdzinėjo nuo pjaunamos, kap arkliais kirto, prie bulvių kasimo ėj, in kašus ir kapliais visi tadu da kasėm. Turėjo Paliūnuose ir Ramonuose giminių, nu alia su kaimynais an kasdzienos… Paskui jai irgi mačino, kam ji padėdavo, o ir grošį ­dasidzyrbo.

Aš, Petronė, tai 1962 m. vasarin atėjau in Kreivėnus in marcas pas Sakavičus. O mano vyras Petras gimė 1937 m. Jį mažukų tėvai Sakavičai išsivežė in Lietuvų 1941 m. O grįžo iš Lietuvos in Kreivėnus, kap Petras turėjo 9 metus – 1946 metais. Mes žanijomės 1962 m. vasarin, tai pamenu, kap neužilgo mirė Janiutės mama – pavasarin, o po pusmeco, in rudenį, numirė Janiutės mamos sesuoj Onutė. Ji neištekėjus buvo, sykiu dagyveno. Tai Janiutė už mani virš 10 metų ­jaunesnė.

In procesijas inėjo pakalbyta Degucų Juozo sasarės Marytės, katrį paskui išėjo in Amerikų. Tai šita Degucų Onutė jų, Janiutį, da mažukį paėmė berc kvietkucų procesijose. Kreivėnuose beveik kaiminystėj Degucai gyveno. Janiutį nuog mažumės pracino tvarkyngos procesijos ir berc kvietkucus. Išmokino ir rankioc, ir dzovyc, kad tamsioj vietoj spalvos nenublunka nuog saulės. Ir tep inprato, kad paaugus Janiutė paskiau padedzinėj tai Marytei Degucų sustacyc mergaites ir berc procesijoj kvietkucus. Kap in Amerikų ruošėsi (­Degucų Juozo sesuoj) Marytė, tai perdavė Janiutei šitų dalykų.

Mes savo vaikų neturėjom, tai brolio mergaitė Marytė Valinčų iš Valinčų kaimo, iš mano gimtinės, labai mylėj pas mus pabūc. Tai jų, tų mergaitį, Janiutė priskalbino in procesijų. Tai, būdavo, nusveda ir parveda vė in mus. Labai toj mergaitė mylėj berc ir mylėj Janiutį kap mokytojkų. Ba po Velykų tai kasdzien ėjo procesija ir per Devinčinį va tokiu čėsu, tai aj procesija apie Punsko bažnyčų, ir tos mergaitės vis bėrė kvietkucus prieš kunigo neštų Švencausį Sakramentų (po baldachimu) procesijoj. Mergaitės irgi rinkos kvietkucus, dzovino. Kašukai du pinci iš žilvico būdavo klebonijoj. Audeklinian maišuki acinešį kvietkucų supila in kašukus. Pas­mainydamos po dzvi nešė kašukų, o kitos bėrė vė po dzvi eiluki. Vienos nuslankia, rankutėse kap maldukei sudėjį delnukus paima župsnukų kvietkucų, nuslankia prieš nešamų Eucharistijų ir pralaidza kitas dzvi, o pacos vė aina prieg kašuko. Apie 10 ir daugiau vis mergaitių ėj berc.

Iki Punsko bažnyčos kap ciesiai takucu pro Malijonius – Janiutė turėj 1 km, bet daugiausia pėsca. O kokius sugebėj ilgus nupync ir vainikus pynė padabinimu altoro ir altorukų… Visi jų gerbė labiausia, kad mokėjo sustacyc procesijų ir ciek acidavus bažnyčai buvo. Ir mažom mergaitėm buvo kap gerausia mama.

Kunigas Marius Talutis laidotuvių gedulingose pamaldose gražiai pasisakė apie neeilinę asmenybę – kuklią, nepaprastai švelnią Janutę. Būtina paminėti, kad įžvelgė jos dvasinį grožį, įvertino išsaugotą senelio palikimą, tarsi net laiko tėkmės nepaliestą. Kunigo pasiūlymas įrengti Janutės tėviškėje jos senelio – knygnešio Povilo Matulevičiaus muziejų su autentiškais statiniais, darbo įrankiais, išlikusiais nebaigtais darbais, sodeliu vertas dėmesio.

Kun. Marius Talutis ir kiti žmonės liudija, kad Janutė be galo mylėjo bažnyčią. Ji mokėjo pagerbti kitą. Sulaukė senatvėje pagalbos iš Punsko miestelio gyventojos Teresės Uzdilaitės ir kitų. T. Uzdilaitė sako:

– Janutei rūpėjo ypač Bažnyčia ir jos senelio atminimas. Rūpėjo ir tai, kad būtų išsaugota tėviškės sodyba. Neleido niekam perkelti senelio paliktų tašytų akmenų, nedavė kirsti ir jo sodintų medžių. Jaunystėje buvo išmokusi gerai gaminti, kunigai kvietė ją šeimininke, būtų apsigyvenusi patogiai Punske, bet ji atsisakė.

O visą gyvenimą vis tiek paaukojo Bažnyčiai. Pati nuo ankstyvos vaikystės iki paauglystės – sunku nustatyti, kiek metų – bėrė gėles, dalyvavo procesijose per atlaidus, per Velykas, Dievo Kūno šventėje ir kitose. Punsko bažnyčia jai buvo antrieji namai. Pati gėlių daug užsiaugindavo, rinko, džiovino (ir darželio, ir lauko gėlių). Daugiausia prie klebono Igno Dzermeikos puošė Punsko bažnyčią. Gėlių sekmadieniais atnešdavo glėbiais. Apgailestauju, kad šiemet niekas nepasodino jos jurginų, per žiemą išlaikytų pakrosny. Būtume vėl josios žiedais grožėjęsi, jie būtų Janutę priminę.

Kiek išgalėdama rėmė, formavo procesijas, ruošė vaikus Pirmajai komunijai – talkino kunigams. Mokė mergaites berti gėlytes, kurių pintinėlėse niekada nepritrūkdavo. Pratino ir gėles rinkti. Pamokė pinti rūtų vainikėlius. Kiekviena dalyvaudama procesijoje turėjo ant galvos rūtų vainikėlį. O kokius ilgus vainikus nupindavo bažnyčiai papuošti… Išmokė ir kitas pinti.

Gyveno be jokių patogumų. Nebuvo reikli nei sau, nei kitiems. Nesikreipdavo į valsčių pagalbos, paramos. Nors tokia buvo jai siūloma – atsisakydavo. Nenorėjo niekada gydytojo pagalbos. Net sunkiai keldamasi pati pasitvarkydavo. Nenorėjo medikamentų vartoti, vien žolelėm ar kukliu maistu tenkinosi. Vandenį nešėsi ilgus metus iš netoliese tekančio upelio. Atradusi šaltinį – vertino. Sakydavo: „Šitas vanduoj in Sainus ir toliau teka“. Ilgus metus sėmė iš kaimynų šulinio, kol gretimo kaimo žmonės neprašomi iškasė jai šulinį. Privežė taip pat iš miško šakų, parūpino malkų vienai kitai žiemai. ­Romas Tumelis paskaldydavo malkos, parveždavo. Jis su Česlovu Topolskiu ir šulinį iškasė. Tai džiaugėsi Janutė, turėdama vandens kieme. Turtų nesukrovė, pagal Dievo įsakymus rėmė Bažnyčią.

Viena iš Janutės kaimynių pritaria:

– Už viską labiau Burdulių Janutė mylėjo bažnyčią. Puošė ją prieš sekmadienį. Glėbyje vis nešė gražias puokštes. Labiausiai džiaugėsi dar močiutės augintų gėlių sėklomis, šaknimis ir savo darželyje užaugintomis gėlėmis.

Visų pirma ji ruošė mergaites procesijai: vienas rikiavo ir pratino pagarbiai nešti rožančių, kitas (baltom suknutėm ir su rūtų vainikėliais ant galvų) mokė tvarkingai berti gėles. Mokė ir rūtų vainikėlius nusipinti. O spalvotų gėlių tai pati parinkdavo ir pridžiovindavo ant aukšto, kad neprarastų natūralumo. Vaikystėje ilgus metus pati bėrė gėles, o paskui jaunystėje mokė kitas. Ir vėliau kaip sesė vienuolė su dideliu atsidavimu Dievui ir Bažnyčiai tarnavo. Rikiavo procesijas per atlaidus ir mokė mergaites gražiai berti gėlytes.

Janutė turėjo brolį Antaną, kuris drauge gyveno ir mirė prieš 15 metų. Su 6 metais jaunesne sese Maryte Pečiuliene (gimusia 1950-03-15) jos ilgai nesiskyrė. Tik mirtis seses išskyrė. Marytė mirė prieš porą metų. Dar anksčiau Anapilin išėjo Marytės vyras Kazimieras Pečiulis.

Kita kaimynė porina:

– Janutė Burdulytė, knygnešio Povilo Matulevičiaus anūkė, neištekėjusi buvo ir palikuonių nepaliko. Gyveno su broliu Antanu, kuris šeimos irgi nesukūrė. Jos sesuo Marytė Burdulytė išėjo į marčias – ištekėjo už Kazimiero Pečiulio. Ji iki mirties gyveno Taurusiškėje. Susilaukė dviejų vaikų: Vito ir Danutės. Danutė ištekėjo už Bubelių Stasio Karanecko. Jų vaikai Artūras, Jokūbas ir Ievutė lanko lietuvių „Žiburio“ mokyklą.

Tai paskutiniai palikuonys mūsų krašto knygnešio Povilo ­Matulevičiaus. Lai knygnešio Poviliuko atminimas neišblėsta mūsų mažoje visuomenėje.

Povilui Matulevičiui atminti Kreivėnuose pastatytas paminklas. Jame įrašyta knygnešio gimimo data – 1840 m., o internetinėje biografijoje pateikti 1846 m. Povilas Matulevičius miręs 1929 m. Akte pažymėta, kad tuomet turėjęs 78 m. Taigi išeitų, kad knygnešys gimęs 1851 m.

Juozas Vaznelis teigia: „Mirimo akte įrašyta, kad Povilas Matulevičius mirė 78 metų. Baltramiejaus ir Rožės (Sakalauskaitės) Matulevičių sūnus miręs 1929-01-06 Kreivėnuose. Išeitų, kad jis gimė 1851 m. (nepateikta, kur gimė).“

Tai vienas pirmųjų knygnešių mūsų krašte. Pirmiausia laikė, slėpė, o paskui ir platino knygas, nešė jas iš Tilžės. Akmenskaldžio amatas buvo gera priedanga nešti lietuviškai spaudai. Daugiausia knygas dalijo Punsko miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose. Keletą kartų jį persekioję žandarai, tačiau pavykę pabėgti. Kartą paniro ežere ir ilgai stovėjo tarp nendrių. Šitai dar gyva būdama pasakojo ir jo anūkė Janutė.

Povilas Matulevičius gimė Paliūnų kaime. Vedęs persikėlė į Kreivėnus. Pragyventi iš kelių margų ūkio buvo sunku, todėl ėmėsi nelengvo amato – akmenkalystės. Tašė akmenis ir padarė girnas beveik kiekvienai sodybai. Visur reikėjo sumalti rugių grūdus duonai, rečiau kviečių pyragui.

Punsko parapijos kapinėms nutašė dvi akmenines šešiabriaunes piramides. 1891 m. nutašyti jo rankomis ir aukšti akmeniniai Punsko Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios laiptai. Joje iki šiol tebestovi ir akmeniniai indai šventintam vandeniui.

Knygnešys būdamas pėsčiomis keliaudavo į Tilžę ir iš ten parsinešdavo draudžiamos literatūros. Akmentašys Matulevičius keliaudavo po kaimus nešiodamas spaudą ir žandarams įtarimų nesukeldavo, bet nelegaliai kertant valstybinę sieną, ne kartą sienos apsauga jį vijosi. Vieno žygio metu du bendrakeleiviai buvo nušauti. Povilui Matulevičiui arešto pavyko išvengti iki pat Spaudos draudimo įstatymo panaikinimo. Mirė 1929 m., per Tris karalius, Kreivėnuose.

Pažengus Kreivėnų keliuku, Venslauskų darželyje yra drąsių žmonių sudėtingu laikmečiu pastatytas jo garbei paminklas su įrašu: Liaudies švietėjui Povilui Matulevičiui (1840–1929). Dėkingi tautiečiai. 1956. Kreivėnai. „Sūduva“.

Spaudos draudimo laikais knygnešiai laikyti pačiais pavojingiausiais kontrabandininkais, nes jie kėlė grėsmę Rusijai. Caro valdžia po 1863 m. sukilimo uždraudė lietuvišką spaudą. Praėjo net 40 metų, kol spaudos draudimas buvo atšauktas. Vyskupui M. Valančiui vadovaujant knygnešių kova už lietuvišką spaudą buvo laimėta. Rusinimas dalį dvasininkijos ir inteligentijos pastūmėjo sulenkėjimo link, bet paprasti kaimo žmonės išlaikė lietuviškumą. S. Šalkauskio žodžiais tariant, „spaudos draudimo kova lietuvių tautos istorijoj užima reikšmingą vietą, akivaizdžiai pademonstravo dorinės jėgos pergalę prieš brutalią prievartą“. S. Žilinskas straipsnyje „Kodėl užmiršti knygnešiai ir savanoriai“ („Lietuvos aidas“, 2007 m.) rašoma: „Lietuva visais laikais buvo didvyrių žemė. Dėl jos laisvės ir nepriklausomybės paaukojo savo gyvybę ne vienas karys, partizanas, tremtinys. Už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę vieni iš pirmųjų kovojo – knygnešiai, kurie savo gyvenimą paskyrė tautos žadinimui, lietuvybės gaivinimui. Jie kaip šaukliai stojo į kovą su milžiniška carine Rusija.“ Apie didvyrius knygnešius parašyti romanai: A. Molio „Knygnešio tragedija“, Juozo Kundroto „Sakmė apie knygnešį“ ir kt.