Jurgita Stankauskaitė

Pernai rudenį naujai išrinkta Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos (LLJS) valdyba ilgai negalvojo, už ką yra atsakinga, kokiu tikslu buvo įkurta prieš daugelį metų ir kaip ji turi gyvuoti bei atstovauti Lenkijos lietuvių jaunimui ne tik čia, Punske, Seinuose ar Suvalkuose, bet ir svetur – užsienyje gyvenančių lietuvių centruose. Po LLJS rinkimų buvo nuspręsta, kad nauja valdyba dirbs dar daugiau, bus dar labiau matoma visuomenei. Užsibrėžta, kad bus organizuojama nemažai renginių – bent kartą per mėnesį vyks įvairaus pobūdžio susitikimai su jaunimu. Sekant LLJS veiklą socialiniame portale „Facebook“ galima sakyti, kad užsibrėžto tikslo sėkmingai siekiama. Jau vyko nemažai nedidelių jaunimo aktyvinimo renginių, t. y. keli protmūšiai, žaidimų vakarai, šachmatų turnyrai, orientacinės varžybos dviračiais, susitikimai su Punsko ir Seinų lietuvių gimnazijų bei Punsko licėjaus mokiniais.

LLJS pirmininkas Aidis Staskevičius pasakoja, kad vien neformalių renginių nepakanka įtraukti gimnazijos ir ypač licėjaus moksleivius į bendrą veiklą. Reikia su jais kalbėtis mokykloje, pavyzdžiui, per pristatomos studijų specialybės prizmę. Tokiu būdu randama bendra kalba. Ne iki galo tikslinga moksleivio klausti, kokiomis temomis jis norėtų pasikalbėti su esamais ir buvusiais studentais. Verta pridurti, kad pastarųjų kelerių metų LLJS darbo praktika rodo, jog mokyklinio amžiaus jaunimas vystosi, kiekvienas įvairiai išgyvena brendimo laikotarpį, jie labai dažnai dar nežino, kaip turėtų atrodyti jų gyvenimas, kokia linkme privalo eiti. LLJS narių užduotis – išmokti kalbėtis su moksleiviais, diskutuoti su jais, vengiant tiesioginių rimtų klausimų, kurie labai dažnai veikia priešingai – atstumia pašnekovą, išgąsdina, verčia susigūžti, pasislėpti. Po kelių tokių susitikimų pastebėta, kad vienos pamokos trukmės „pasimatymas“ su jaunimu yra labai naudingas. LLJS pasiūlyta pasirinktos aukštosios mokyklos studento paskaita skatina moksleivius ne tik domėtis pristatomos specialybės įdomybėmis, bet ir formuluoti klausimus, susijusius su didžiuliu kelių pasirinkimu po atestatų įteikimo, studijomis, tobulėjimu.

Aidis sako, kad vienas didžiausių LLJS tikslų – didinti Punsko Kovo 11-osios licėjaus moksleivių skaičių. Jie nemažai svarstė, ką ir kaip daryti, kad jaunimas norėtų ir mielai rinktųsi šią mokyklą, kuo lietuviškas licėjus gali patraukti jauną žmogų. Suvokiama, kad mažas gimstamumas yra mažėjančio moksleivių skaičiaus priežastis, tačiau tai ne viskas. Labai dažnai dėl kažkokių priežasčių renkamasi lenkiškas mokyklas vietoj tos, kuri tikrai yra perspektyvi ir dažnai arčiausiai namų. Aidis pasakojo, kaip LLJS atstovai sumanė paieškoti atsakymų į minėtus klausimus. Pirmiausia buvo paruoštas labai įdomus, galima sakyti – netipiškas lankstinukas apie Punsko licėjų, su kuriuo buvo keliaujama į kiekvieno Punsko gimnazijos trečios klasės moksleivio namus. Apie apsilankymą nebuvo iš anksto pranešama. Be to, jis netrukdavo ilgai. Kaip Aidis sako – norėta tiesiog trumpai pasikalbėti, netrukdant suaugusiųjų kasdieniuose darbuose. Sąjungos nariai buvo maloniai pasitikti, nebuvo jiems priekaištaujama dėl sugaištų kelių minučių, skirtų nuoširdžiam pokalbiui, arba dėl tiesiogiai užduodamo klausimo, ar jų vaikas žada mokytis Punsko licėjuje. Jeigu ne, tai kodėl? Aidis pasakoja, kad jiems svarbiausias buvo žmonių atvirumas, nes tik nuoširdžiai kalbantis galima pasiekti kokių nors rezultatų. „Jie neslėpė, nebėgo nuo tiesioginio atsakymo. Tai yra labai svarbu. Tėvai drąsiai sakydavo: taip, mano vaikas lankys Punsko licėjų, arba ne“, – kalbėjo Aidis. Be abejo, neigiamas atsakymas kėlė kitus klausimus: jeigu ne Punskas, tai tada kas ir kodėl? Viena iš priežasčių buvo moksleivio pasirinkimas perimti tėvų ūkį, gauti ES priemoką, o norint tai pasiekti reikia tenkinti vieną iš ES reikalavimų, t. y. baigti žemės ūkio mokyklą. Anot pirmininko, „tai visiškai suprantama. Žinome, kad Punsko licėjus nesuteiks būsimam ūkininkui reikiamo išsilavinimo. Būtina pasakyti, kad tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl moksleivis nesirenka mūsų licėjaus“. Kaip bebūtų, ši priežastis džiugina. Vadinasi, mūsų krašte kaimo sodybos klesti, nebėgama nuo gimtųjų namų, yra norinčiųjų išsaugoti tėvų žemę, tęsti šeimos tradicijas. Kitų moksleivių priežastis – išvykti iš šio krašto ir gyventi visiškai kitoje aplinkoje. „Rinkdamiesi, pavyzdžiui, Suvalkų licėjų, taip jie pamažu siekia įgyvendinti savo norus“, – pasakoja Aidis.

Šioje, pavadinkime, kelionėje dalyvavo Povilas Galinskas. Nors jis nepriklauso LLJS, bet kartais prisijungia prie šio krašto jaunimo veiklos. Povilą pažįsta dauguma kraštiečių, taip pat žino, kad jis yra vienas iš tų, kurie mokėsi ne Punsko licėjuje. Pokalbiuose su mokinių tėvais buvo ne kartą keliamas klausimas, kodėl Povilas ragina rinktis lietuvišką mokyklą, jeigu pats nėra jos baigęs. Jis tikino, kad mokytis kitoje, atseit geresnėje, Suvalkų mokykloje yra neką geriau. Nors kiekvienoje mokykloje esą privalumų ir trūkumų, tačiau jokia kita negali suteikti to, ką duoda Punsko licėjus. Šiai mokyklai reikia jaunimo, kuris puoselėtų savo gimtąją kalbą, ugdytų tautinę savimonę, o veikloje po pamokų lavintų savo gebėjimus, semtųsi iš jos malonumo ir naudos. Kiekvienos mokyklos lygis priklauso nuo joje besimokančių mokinių ir jai vadovaujančių asmenų.

Kalbant apie kitą LLJS veiklos pusę, ji jaučia atsakomybę už šio krašto lietuvių jaunimo atstovavimą užsienyje. Aidis yra Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Seimo komisijos narys. Jis yra viso Lenkijos lietuvių krašto atstovas Lietuvoje, kuris kartu su visais komisijos nariais sprendžia užsienio lietuvių klausimus. Šiuo tikslu du kartus per metus vyksta PLB suvažiavimas. Jo metu priimami nutarimai ir duodamos rekomendacijos Seimui dėl užsienio lietuvių balso atsispindėjimo įstatymuose. „Vienas iš šio suvažiavimo tikslų yra pilietybės išlaikymo klausimo sprendimas. Mes rekomendavom Seimui priimti įstatymą dėl dvigubos pilietybės ir iš anksto nesikreipt į Konstitucinį Teismą, klausiant, ar šis įstatymas yra geras, t. y. – ar jis atitinka Lietuvos Konstituciją, ar ne. O įstatymas priimamas tik tuomet, jeigu jis neprieštarauja Konstitucijai. Na ir čia susiduriame su problema. Nors Seimui pagrįstai buvo pristatytas dvigubos pilietybės privalumas ir reikiamumas, jis iš karto kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Norint priimti mūsų siūlomą įstatymą, reikia pakeisti Konstituciją. Vėlgi siekiant ją pakeisti, reikia suorganizuoti referendumą, į kurį turėtų ateiti didesnė dalis Lietuvos piliečių. Ir čia vėl kyla problema – didelis tautos abejingumas. Vienas iš suvažiavime dalyvavusiųjų pasakė labai svarbų dalyką, jog Lietuvos Konstitucija griauna savo tautą. Ji nėra sukurta tam, kad pilietybė būtų išlaikoma“, – pasakoja Aidis. Šiame suvažiavime nebuvo keliama Lenkijos lietuvių dvigubos pilietybės problema, kadangi jos klausimas nėra išspręstas ir virš jo kybo klaustukas. „O ką jau mums kalbėti apie dvigubos pilietybės gavimą. Yra šimtai tūkstančių lietuvių, kuriems niekaip nepavyksta išspręsti pilietybės išlaikymo klausimo. Įsidėmėkime, kad tie tūkstančiai turi Lietuvos pilietybę ir stengiasi ją išlaikyti. Tai labai svarbu. Reikia suteikti pirmenybę spręsti pačią didžiausią problemą, o tik vėliau mums pradėti kalbėti“, – priduria pašnekovas. Gali būti, kad šis klausimas bus išspręstas kitais metais po referendumo. Dėl niekaip neįvedamos galimybės balsuoti elektroniniu būdu iškyla kita problema – didelė tikimybė, kad užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai negalės dalyvauti balsavime. Taigi tik kitais metais bus sprendžiamas nuo daugelio metų diskutuotinas klausimas.

Šiemet Suomijoje vyko XV pasaulio lietuvių jaunimo kongresas (PLJK), kuriame dalyvavo net penki Lenkijos lietuvių atstovai. Pirmą kartą mūsų kraštiečiams buvo skirta daugiau vietų nei paprastai (viena arba dvi). Sunku pasakyti, kodėl šiemet jaunimui pasisekė, bet Aidis mano, kad šį kongreso organizatorių sprendimą galėjo lemti išsamus LLJS veiklos aprašymas, iškelti tikslai, įgyvendinti darbai bei renginių užmojai kiekvieną mėnesį. Verta priminti, kokiu tikslu kas kelerius metus rengiamas minėtas kongresas. Taigi PLJK organizuojamas suburti vienoje vietoje viso pasaulio lietuvių jaunimą, skatinti jį diskutuoti aktualiomis jiems temomis, spręsti užsienio lietuvių problemas. Šiemet suvažiavime dalyvavo 60 atstovų iš 16 pasaulio šalių. Aidis pasakoja, kad buvo jaučiamas žmonių atskirtumas. Pavyzdžiui, Kanados, Amerikos ar Lenkijos lietuviai skiriasi gyvenimo užsienyje (ne Lietuvoje) istorija nuo tų lietuvių, kurie išvyko iš Lietuvos palyginti neseniai ir visai kitais tikslais (siekti karjeros, geresnių gyvenimo ar darbo sąlygų). „Mūsų problemos buvo suprastos, bet daugumai iš jų visai negirdėtos, naujos, svetimos. Iš tiesų mes, kaip ir Kanados ar Amerikos lietuviai, jautėmės senbuviais tame kongrese. Mes koncentravomės į bendrus PLJK uždavinius, susitikimo esmę, o štai neseniai išvykę iš Lietuvos emigrantai minėdavo šiek tiek kitas problemas. Matote, skiriasi jų ir mūsų, lietuvių, gyvenančių Lietuvos etninėse žemėse arba prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą išvykusių, problemos. Mūsų žvilgsniai į Lietuvą skiriasi, tad ir požiūriai į tam tikrus dalykus ne visada sutapdavo“, – atvirauja pašnekovas. Pagrindinė diskusijų problema – ką daryti, kad iš Lietuvos masiškai neemigruotų lietuviai; kaip puoselėti tautinį tapatumą, gerinti ryšius su Lietuva. Kaip žinia, šiuo tikslu yra sukurtas projektas „Globali Lietuva“, siekiantis stiprinti užsienyje gyvenančių lietuvių tarpusavio ryšius ir ryšį su Lietuva, skatinti bendradarbiavimą su lietuviais, gyvenančiais kitose šalyse, garsinti Lietuvos vardą, domėtis jos reikalais ir pan. „Puikus projektas, tačiau problema ta, kad kongreso metu nebuvo pateikta idėja, ką daryti, kad lietuviai norėtų grįžti į Lietuvą. Buvo pastebimas toks bėgimas nuo pagrindinės susitikimo problemos. Esame rimta organizacija, tad kodėl negalime stengtis ieškoti atsakymų į klausimą? Vėlgi naujųjų laikų emigrantai nejaučia, kad jie prisideda prie Lietuvos žmonių skaičiaus mažėjimo. Žinoma, kalbu apie nedidelę inteligentijos dalį, kuri tikrai daug yra pasiekusi, tačiau nemato problemos – kad per siekį tobulėti užsienyje prisideda prie bendro emigruojančiųjų skaičiaus. Aš juos visiškai suprantu ir nesu prieš karjeros siekimą, tačiau reikia suvokti, kad tai irgi yra viena iš migracijos priežasčių, – kalba LLJS pirmininkas. – Taip pat buvo paliesta nykstančių lietuvių bendruomenių užsienyje problema. Prieita išvadą, kad privalome joms padėti kurstyti gyvavimą. Mes privalome su jomis bendrauti. O kur tokių yra? Štai, pavyzdžiui, Argentinoje, Urugvajuje.“

Aidis jau bendrauja su Pietų Amerikos lietuviais. Be to, apsiėmė ryšius užmegzti su Gruzijos ir Rusijos lietuviais. Pabrėžtina, kad tai nėra vienos sąjungos pokalbis su kita. Kol kas tai tik šnektos su paskirais žmonėmis apie galimybę svečioje šalyje įkurti bendruomenes, ieškoti būdų joms pradėti gyvuoti. Verta paminėti, kad kongreso dalyviai šiek tiek priekaištavo bendrai PLJK darbotvarkei. Ne vienas asmuo teigė, kad per mažai laiko skiriama diskusijoms, o daugiau formaliems dalykams (kongreso įstatų peržvelgimui, įvairioms procedūroms) arba pramogoms. Pastebėjus šią problemą, pasiūlyta suruošti balsavimą. Žinoma, toks įvyko, bet neigiami balsai persvėrė tuos, kurie siekė per kongresą daugiau laiko skirti diskusijoms. „Kitą kartą, 2021 m., kongresas vyks Punske. Mes patys pasisiūlėme jį suorganizuoti Lenkijos lietuvių krašte. Punsku ir jo istorija susidomėta, nes ne visi buvo apie mus girdėję. Be to, pasistengsime, kad mažiausiai laiko būtų skirta biurokratiniams dalykams, o daug daugiau pokalbiams, diskusijoms. Bet turiu pridurti, kad Suomijoje turėjome išties įdomių pokalbių, pavyzdžiui, su Ryčiu Zemkausku arba Lietuvos krašto apsaugos karininke, tačiau labiausiai „užkibo“ didelio dėmesio skyrimas formaliems dalykams“, – pasakoja Aidis. Labai svarbu paminėti faktą, kad PLJK nemažai remia Užsienio reikalų ministerija (URM) Lietuvoje. „Tai ne mums ji turi duoti pinigų rimtam kongresui, o mes patys privalome ieškoti kitų būdų, kaip finansuoti didžiulį renginį, – mano pašnekovas. – Be to, šis faktas yra įtrauktas į įstatus. Bus diversifikuojami visi finansai. Turime baigti plėšti Lietuvą.“

Ruošimasis kongresui yra nemažas iššūkis ne tik LLJS, bet ir visai mūsų bendruomenei. Bet, anot Aidžio, tai bus geras spyris LLJS pasispausti, susitelkti ties rimtu renginiu. Tikėtina, kad kito PLJK vedėja bus Irena Kowalewska, kuri „tikrai sugebės išlaikyti kongreso pulsą“. Iki 2021 m. dar yra laiko, tačiau jau dabar rūpinamasi, kad iki kongreso pavyktų atgaivinti apmirusias užsienio lietuvių organizacijas ir pažadinti naujas. Einama link to, kad punskiečiams pavyktų pakviesti atstovus ne iš 16, o iš, pavyzdžiui, 30 valstybių. Įgyvendinus šį tikslą būtų matomas padarytas didelis darbas ir pastangų žadinti viso pasaulio lietuvius rezultatas.