Petras Maksimavičius

Artėja Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis. Tad norėtųsi nutolti nuo einamųjų įvykių ir prisiminti tuos žmones, kurie XX a. pradžioje kūrė Lietuvos nepriklausomybę bei vienaip ar kitaip buvo susiję taip pat su mūsų kraštu. Tai nelengva užduotis, kadangi Seinai buvo svarbus to meto kultūros, švietimo ir politinės minties centras. Kad toks centras susiformavo – lėmė daug aplinkybių, tačiau akivaizdu, jog jo nebūtų buvę, jeigu ne žmonės, kurie čia dirbo, gyveno ir kūrė ateities planus. Šis klausimas žymiai platesnis, nei mums iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti. Dažniausiai prisimename tuos, kurie buvo susiję su Seinų vyskupija, Seinų kunigų seminarijos veikla, „Šaltinio“ leidykla ar „Žiburio“ gimnazijos įkūrimu. Priminsiu, kad tarp jų buvo taip pat mums labiausiai pažįstamas Vasario 16-osios akto signataras Justinas Staugaitis. Tačiau buvę ir tokių, kurie niekada Seinuose negyveno ir tiesiogiai nedalyvavo čia veikusių įstaigų veikloje, bet ne mažiau rūpinosi Seinų likimu. Vienas jų – Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas. Šią asmenybę ir norėčiau „Aušros“ skaitytojams plačiau pristatyti.

Mano „pažintis“ su Petru Klimu prasidėjo prieš 20 metų, kai prof. Bronius Makauskas atvežė ir padovanojo 1979 m. Bostone išleistus jo atsiminimus. Knygą „Iš mano atsiminimų“ JAV išleido jo sūnus, taip pat Petras Klimas. Joje aptariamas laikotarpis nuo P. Klimo gimimo iki 1923 m. Tai labai įdomus laikmetis, apimantis jo jaunystės laikus, mokymąsi Marijampolės gimnazijoje, studijas Maskvoje, įsitraukimą į Lietuvos valstybės atkūrimo ir pripažinimo tarptautinėje arenoje darbus. Į šį laikotarpį taip pat patenka daugybė diplomatinių veiksmų, susijusių su Seinų krašto likimu.

Atsiminimų autorius nesulaukė knygos išleidimo. Mirė 1969 m. okupuotoje Lietuvoje, atskirtas nuo šeimos, kamuojamas ligų ir įvairių materialinių nepriteklių.

Nuo atsiminimų paskelbimo praėjo daug laiko. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėta intensyviai tirti Vasario 16-osios akto signatarų biografijas ir jų nuveiktus darbus. P. Klimas taip pat jau sulaukė savo darbų įvertinimo, atskiros monografijos, straipsnių mokslinėje literatūroje. Tačiau rašydamas šį straipsnį daugiausia remsiuosi jau minėtais jo paties surašytais atsiminimais, ypač tais momentais, kurie vienaip ar kitaip susiję su Seinais.

 „Pats save sukūręs žmogus“

Kas gi buvo Petras Klimas? Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas, užsienio reikalų viceministras, „Lietuvos aido“ pirmasis redaktorius, istorikas, teisininkas, lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlių autorius. Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, italų, lotynų kalbas, skaitė angliškai. Klimas žymiai prisidėjo prie Lietuvos politinio ir kultūrinio gyvenimo kaitos Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ir tarpukariu. 1919 m. dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje, buvo lietuvių delegacijos sekretorius. 1940-aisiais okupavus Lietuvą, dirbo nepaprastuoju pasiuntiniu Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Liuksemburge. 1943 m. vokiečių kalintas Prancūzijos,  Vokietijos ir Lenkijos kalėjimuose. 1945 m. P. Klimą areštavo NKVD. Jam skirta 10 metų lagerio bausmė ir ištremtas į Sibirą. Po dešimties metų sugrįžo į okupuotą Lietuvą. Mirė 1969 m. Kaune.

Tai tik trumpa šio iškilaus žmogaus biografijos santrauka. Bet verta priminti šiek tiek plačiau svarbesnius jo gyvenimo momentus. P. Klimo atsiminimai baigiasi 1923 m., t. y. tuo laikotarpiu, kai Seinų vardas buvo dažnai minimas tarptautinėje arenoje. Jis atsiminimuose aprašo tik vieną savo apsilankymą Seinuose, tačiau apie šį miestą jam teko kalbėti ne vienoje Europos sostinėje. P. Klimo biografijos tyrėja Vilma Bukaitė pabrėžė, kad skaitant jo tekstus susidaro stiprus įspūdis, jog dėl kūrybingumo, darbštumo, energingumo ir jaunatviškumo tai – „pats save sukūręs žmogus“. Tiesa.

Jaunystė ir mokslas Marijampolės gimnazijoje

P. Klimas gimė 1891 m. vasario 23 d. visai netoli Punsko, Kalvarijų valsčiuje, Kušliškių kaime, valstiečių šeimoje. Jo tėvai spaudos draudimo laikais talkino knygnešiams. P. Klimas mokėsi Liudvinavo ir Kalvarijos pradinėse mokyklose. Galima teigti, kad jau tada pirmą kartą išgirdo Seinų vardą. Atsiminimuose jis ypač pagarbiai pasakojo apie savo tėvą: „Tėvas (Bernardas) nebuvo visai paprastas sodietis. Jis buvo išėjęs 4 klases ir jau Seinų klierikas. Tik jo broliui, kuris buvo skirtas ūkininkauti, nelaimei atsitikus – jis iškrito iš medžio ir ant tvoros susižeidęs mirė – apleido seminariją ir paėmė ūkį.“ P. Klimo motina tyliai svajojo, kad jos sūnus pasirinks Seinų klieriko gyvenimą, tačiau ir nedraudė pačiam rinktis – stoti į kunigų seminariją ar universitetą: „Penktąją klasę einant, man teko atsistoti prieš klasišką dilemą, kurios neišvengė beveik nė vienas to meto moksleivis: stoti į Seinų seminariją arba grįžti kiaulių ganyti.“ Jam pavyko įtikinti motiną, kad geriau išsimokslinęs kunigas bus naudingesnis Bažnyčiai, ir ši leido jam tęsti mokslus Marijampolės gimnazijoje. Vėliau P. Klimas į Seinus atvyko, bet visai kitomis aplinkybėmis. Apie tai šiek tiek vėliau.

1901 m. P. Klimas baigė pradžios mokyklą ir priėmė Seinų vyskupo Antano Baranausko suteiktą Sutvirtinimo sakramentą. Tais pačiais metais Petras su tėvu išvažiavo į Marijampolę. Į Marijampolės gimnaziją jam pavyko įstoti. Džiugų grįžimą namo prislėgė skaudi netektis – mirė vos keturiasdešimt trejus metus pragyvenęs tėvas. E. Klimienė, gerbdama vyro valią, ryžosi sūnų Petrą išleisti į mokslus. Marijampolės gimnazija tuo metu jau buvo svarbus lietuvių kultūros židinys. P. Klimas atsiminimuose pasakojo, kad Marijampolės gimnazijoje oficialioji kalba buvusi rusų, bet lietuviai tarpusavy netrukdomi kalbėdavosi lietuviškai, diskutuodavo lietuvybės temomis.

Baigęs keturias gimnazijos klases, P. Klimas išvyko į pirmąją didelę kelionę. 1905 m. kapelionas M. Gustaitis (vėliau „Žiburio“ gimnazijos Seinuose direktorius) su penkiolika mokinių keliavo į Vilnių ir Trakus. Vilnius sužavėjo mokinius. Kaip patys pasakojo, iš šios kelionės grįžę kitokie, nei buvo, taip pat P. Klimas. „Aš buvau tarytum pakrikštytas ilgaamže praeities dvasia. Ir kada Petras Vileišis, mus pavaišinęs, atsisveikindamas dalijo po ryšulėlį savo knygų, aš jam pabučiavau ranką“, – prisiminė jaunas gimnazistas.

1908 m. P. Klimą nudžiugino „Vilniaus žinios“, kurios paskelbė pirmąjį jo parašytą straipsnį. Po to jis pradėjo labiau reikštis spaudoje. Tačiau netrukus spaudos darbą nutraukė represijos. P. Klimui ir dar keliems gimnazistams teko lankytis Suvalkuose, kur buvo tardomi dėl antivalstybinės veiklos. Teismo metu kaltinamuosius nemokamai gynė į Marijampolę iš Peterburgo atvykęs advokatas Andrius Bulota. P. Klimas prisiminė, kad po poros valandų teismo posėdžio išgirdę nuosprendį kaltinamieji nuo tvyrojusios įtampos jo net nesuprato. Laimei, visi buvo išteisinti.

Studijos Maskvoje

P. Klimas buvo vienas geriausių Marijampolės gimnazijos mokinių. Baigė ją 1910 m. ir ketino studijuoti gamtos mokslus, bet paviliotas raginimo prisidėti prie lietuviškos spaudos leidimo nusprendė studijuoti teisę. Įstojo į Maskvos universitetą. Paniro į mokslus. Studijavo vokiečių ir prancūzų kūrėjų darbus, filosofiją, lankė muziejus, gilinosi į I. Kanto ir K. Markso veikalus. Maskvoje gyvenusius tautiečius sutikdavo mieste veikusių lietuvių draugijų susirinkimuose, priklausė Maskvos lietuvių studentų draugijai. Netrukus buvo išrinktas į „Lietuvos žinių“ priedo „Aušrinė“ redakciją.

Žinia apie prasidėjusį Pirmąjį pasaulinį karą P. Klimą pasiekė per atostogas gimtinėje. Karas pakreipė jo likimą visai kita linkme. Tuo metu jis ketino rinktis naujas istorijos studijas, tačiau įspėtas apie galimą pirmakursių mobilizaciją nusprendė tęsti teisės studijas.

„Seinų kraštas vertas tapti Lietuvos valstybės dalimi“

1915 m. P. Klimas visam laikui grįžo į Lietuvą. Nedelsdamas įstojo į Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti. Dėl didelio darbštumo, veiklumo, sumanumo ir gilios erudicijos bei tautinių nuostatų greit tapo vienu iš svarbiausių jos narių. Šioje draugijoje telkėsi žmonės, kuriems buvo svarbi Lietuvos ateitis.

Netrukus pro Lietuvą praūžė frontas. P. Klimas stebėjo vokiečių dalinių įžygiavimą į Vilnių ir rusų kariuomenės pasitraukimą iš jo. Kaip pats prisimena, vokiečių daliniai mieste buvo pasitikti džiaugsmingai, kadangi iš pradžių atrodė kaip išvaduotojai nuo rusų priespaudos. Tačiau netrukus padėtis pasikeitė. Gyventojai suprato, kad nauji šeimininkai taip pat nelinkę paisyti vietinių teisių, o užimtoje teritorijoje prasidėjo kontribucijos ir turto plėšimai.

P. Klimui ir jo bendražygiams rūpėjo padėtis Lietuvoje. Jie ypač norėjo ištirti gyventojų nuotaikas po vokiečių įžygiavimo, sužinoti, kokia ekonominė padėtis, kiek gyventojai pasirengę steigti lietuviškas mokyklas ir prisijungti prie naujo lietuviškojo sąjūdžio. Komiteto nariai nusprendė išsiųsti savo pasiuntinius į Lietuvos regionus. P. Klimui teko vykti į Dzūkiją. Jis tą kelionę aprašė atsiminimuose, praplėsdamas pasakojimus istoriniais vietovių, kurias aplankė, aprašymais, sutiktų žmonių, ypač parapijų valdytojų, charakteristikomis. Kelionės metu P. Klimas apsilankė taip pat Seinuose: „Eiti į Seinus“ – buvo lyg kryžkelės antraštė. Kas iš Suvalkiečių moksleivių nebuvo „Seinų parėjęs“ net juose nebūdamas? Dabar aš galėjau „juos eiti“ kaip ramus archeologas, žvalgydamasis mažųjų bedievių Bastilijoje.“ Apsilankęs 1915 m. Seinuose, P. Klimas išvydo slogų vaizdą: „Tuščiuosiuose rūmuose [kunigų seminarijos – aut.] suradau du mohikanus. Kun. Petrauskas ir kun. Sivickis čia tūnojo sargų lindynėse kaip Napoleono laikų vartininkai. […] Vyskupų posesija buvo tuščia, kad net ožkos neatsirado rinkoje peraugusiai žolei nužliaugti. […] Parūpęs žvilgterėti į spaustuvę, kur buvo spausdinamas „Šaltinis“, sumušęs rekordą savo loterijomis, užkliuvau už nedidelio popierėlio didelėj lentoj, kuriuo landratas galantiškai skelbė amazonėms: „chłopów i koni brać będą“. […] Tad ratu apsukęs landrato būstinę, sprukau iš tos pavojingos vyrams ir arkliams zonos.“

1916 m. P. Klimas parengė istorijos darbą „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“. Autorius rėmėsi ne istoriniu, bet etnografiniu principu, pabrėždamas, kad lenkinimo ir rusinimo paveiktos, bet dar gana lietuviškos sritys, tarp jų Seinų kraštas, vertos tapti Lietuvos valstybės dalimi. Šiuo tyrimu lietuvių politikai vėliau rėmėsi apibrėždami Lietuvos teritoriją Paryžiaus taikos konferencijoje ir derybose su kaimyninėmis valstybėmis. Būdamas lietuviško laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktorius, straipsniuose pateikė savąją būsimos valstybės politinio gyvenimo, tautinių mažumų santykių, lietuvių kultūros vaidmens sampratą. P. Klimas taip pat dalyvavo ruošiant 1916 m. birželio 10 d. memorandumą Vokietijos vyriausiajam karo vadui Rytuose, kuriame pabrėžta: „Politinio savarankiškumo gyvenimo siekiuose apimdami visus krašto sluoksnius ir dėdami pagrindan savo ypatingą kultūrą, lietuviai prisistato sau ateitį, tvarkomą demokratiniais principais su demokratine atstovybe, su seimu Vilniuje, į kurį turi būti renkami visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu.“ Šiame dokumente jau matome būsimo Lietuvos Nepriklausomybės Akto kontūrus. Dėl šios veiklos P. Klimui 1916 m. kelis mėnesius teko praleisti Vilkaviškio kalėjime. Buvo kaltinamas atsišaukimų dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo platinimu.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje pavyko surengti Vilniaus konferenciją, į kurią suvažiavo 213 atstovų iš 32 apskričių (taip pat iš Seinų apskrities). Rugsėjo 21 d. kartu su Saliamonu Banaičiu, Jonu Basanavičiumi, Mykolu Biržiška, Kaziu Bizausku, Pranu Dovydaičiu, Steponu Kairiu, Donatu Malinausku, Vladu Mironu, Stanislovu Narutavičiumi, Alfonsu Petruliu, Antanu Smetona, Jonu Smilgevičiumi, Justinu Staugaičiu, Aleksandru Stulginskiu, Jurgiu Šauliu, Kazimieru Šauliu, Jokūbu Šernu, Jonu Vailokaičiu ir Jonu Vileišiu Petras Klimas buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą.

 Lietuvos Taryboje

Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje darbuotojai

P. Klimas dalyvavo daugumoje Lietuvos Tarybos posėdžių, rengė ir redagavo įvairius dokumentus ir atsišaukimus. Jį reikėtų vadinti ne tik Vasario 16-osios akto signataru, bet taip pat jo bendraautoriu. Štai kaip P. Klimas savo atsiminimuose apibūdino šį dokumentą: „To pagrindinio akto tekstas, kurį mes nustatėme solidarumo vedami, skyrėsi nuo visų ligi tol aplinkybių sužalotų pareiškimų. Jis buvo trumpas ir griežtai principingas, kitaip tariant, amžinas, prieš kurį gali reikštis tik atviri ar užsimaskavę priešai.“

„Lietuvos aido“ redakcija vasario 16-osios vakarą kreipėsi į karo cenzūros darbuotojus, ketindama išleisti specialiai šiai datai skirtą numerį su Akto tekstu ir keliais straipsniais Lietuvos politinių siekių tema. Tačiau Aktą viešinti buvo uždrausta. Cenzūros konfiskuotame ir neišplatintame „Lietuvos aido“ numeryje P. Klimas rašė: „Daug sunkių dienų pragyveno mūsų tauta. Tarp laimėjimų, piktų kovų ir skaudžių nelaimių ėjo metų metai, amžių amžiai. Užpuolė mus pagaliau didysis karas, išsklaidė, sutrempė mus, sunaikino. Bet dvasia ir tiek metų žiauriai slopinta tautos ugnis neužgeso. Ji rusėjo mūsų tėvynės mylėtojų širdyse, nuolat plėtės, lietė nudžiūvusius ir numirkusius tautos daigus, juos uždegė ir meilės liepsna surišo su gimtine. Dar daug, berods, yra tos ugnies nepaliestų atžalų mūsų tėvynėje. Daugelis jų net, tarytum, nesijaučia savo prabočių sūnūs besą. Bet mes žinome juos mūsų gimtuosius ir tikruosius brolius esant ir netikime, kad jie nuo mūsų amžinai nusišalintų, nuo mūsų nuklystų. Mes tvirtai tikime mūsų tautos atgimimu ir tik ieškome kuo patogiausių jam sąlygų. Visas mūsų gyvenimas buvo kova dėl jųjų. […] Tuo būdu priėjo vasario 16. Tai buvo diena, kurią Taryba, bendrais Lietuvos reikalais vedina, vėl suėjo į tvirtą vienybę ir visi jos nariai vienu balsu nutarė paskelbti Lietuvos nepriklausomybę taip, kaip to krašto interesai reikalauja ir kaip tat leidžia pripažintoji liuoso tautų apsisprendimo teisė. Tai yra galutinis Tarybos žodis, kuris nebegali būti atšauktas. Mūsų istorijoje jis yra naujos gadynės pradžia.“

Reikia pridurti, kad nuo 1917 m. P. Klimas dirbo Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių leidimo komisijoje. Iki 1918 m. vidurio pavyko išleisti 56 vadovėlius. Šį darbą derino su veikla Lietuvos Taryboje, įsipareigojimais Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti ir „Lietuvos aido“ redagavimu.

Paryžiaus taikos konferencija ir Seinų klausimas

1918 m. lapkričio 11 d. P. Klimas pradėjo darbą Užsienio reikalų ministerijoje. 1919 m. kovo 7 d. buvo paskirtas Lietuvos delegacijos nariu Paryžiaus taikos konferencijoje. Rūpinosi visa delegacijos raštvedyba. Apie savo darbą rašė: „[…] man dabar tenka daryti įvairūs raštai į valstybes ir konferencijas, reikia išrūpinti jų išvertimais, reikia vesti visi posėdžių protokolai, redaguoti propagandos literatūrą ir vesti spaudos biurą, šnekėti su korespondentais ir gaminti jiems informacinę medžiagą, pagalios palaikyti ryšius su mūsų valdžia ir diplomatais.“ Delegacija siekė Lietuvos tarptautinio pripažinimo bei kad ji dalyvautų derybose kaip pilnateisė Europos valstybė. Deja, jos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių atstovams, to pasiekti iki galo nepavyko, tad daugiausia teko veikti neoficialiai.

Lietuvos delegacija Taikos konferencijos pirmininkui ir kitiems aukštiems to meto pareigūnams parašė begalę memorandumų, prašydama juose gerbti lietuvių teisę į savarankišką gyvenimą. Įrodinėjo, kad atkurta Lietuvos valstybė galinti savarankiškai tvarkyti savo reikalus. Ypač daug pastangų dėta siekiant įrodyti, kad Lietuvos atkūrimas nesusilpnins Lenkijos pozicijos, saugant Europą nuo galimos Rusijos bolševikų invazijos. Tuo metu Vakarų Europos šalys, ypač Prancūzija, ragino Lietuvą susitarti su Lenkija, kuriant vieną valstybinį organizmą. Lietuvos atstovai kategoriškai atsisakė savo šalį paversti Lenkijos provincija ir visais įmanomais būdais, taip pat besiremdami P. Klimo parengta studija, bandė apibrėžti valstybės ribas, atsižvelgdami į etnografinius atskirų sričių bruožus. Šiuose darbuose daug kartų buvo keliamas Seinų ir Punsko, kaip Lietuvos valstybės teritorijos dalies, klausimas.

„Pikčiausiai sujaudino kraštą, kai lenkai rugpjūčio mėn. užpuolė mūsų sargybas Seinuose, išvaikė kunigų seminariją, kunigus internavo, mokytojus areštavo… […] Seinų kunigai ir seminarijos profesoriai (kanaun. J. Narjauskas, kun. Laukaitis, Pijus Bielskus) atsiuntė mūsų delegacijai platų memorandumą apie tuos įvykius… […] Tą protestą ir memorandumą mes notifikavome Aukščiausiai Santarvės Tarybai...“

Tarptautinėje plotmėje to meto padėtį ir nuotaikas apibūdina 1919 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos Ministro Pirmininko M. Sleževičiaus Lietuvos delegacijai Paryžiuje atsiųsta telegrama: „Jau esame Jums telegrafavę, kad mes negalime sutikti perleisti lenkams Seinus ir Punską ir kad mes reikalaujame demarkacinės linijos mažų mažiausiai Juodosios Ančios upe, Punskui ir Seinams pasiliekant lietuvių pusėje. […] Mes giname ir ginsime Seinus, Punską ir kitas lietuvių gyvenamas vietoves.“

1919 m. rudenį P. Klimas parvyko iš Prancūzijos jau į kitą Lietuvos sostinę – Kauną. Vilniaus kraštas ir Lietuvos sostinė Vilnius jau buvo užimti lenkų.

P. Klimas dalyvavo delegacijoje, kuri pasirašė sutartį dėl karo metu pasitraukusiųjų į carinės Rusijos gilumą grąžinimo, o 1920 m. liepos 12 d. – taikos sutartį su Rusija. Jo vaidmuo buvo itin svarbus mėginant spręsti Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimą, tačiau padėtis dinamiškai keitėsi. Po laikinų Lenkijos pralaimėjimų su Rusija ir Vilniaus atgavimo 1920 m. viduryje bolševikų puolimas buvo sustabdytas ir pereita į kontrpuolimą. 1920 m. rugsėjo mėn. Seinai, Punskas, Kapčiamiestis vėl buvo užimti lenkų kariuomenės. P. Klimas tada jau dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. „Sunku kitiems įsivaizduoti, kaip mes tada desperatiškai nervinomės toje mažoje užsienio reikalų ministerijoje“, – prisiminė jis. Netrukus pradėta ruoštis vadinamosioms deryboms Kalvarijoje ir Suvalkuose: „Mes tada džiaugėmės, Vilnių atgavę ir pašalinę visus įsibrovėlius, bet slėgė kažkokios piktos nuojautos. Per dienas ir naktis aš sėdėjau štabo patalpose Katedros aikštės pašonėje ir kniaubiausi ant patiesto didžiulio žemėlapio, sekdamas kiekvieną telefonu pranešamą kariuomenių postūmį ar posūkį ir derybų eigos kupstus.“

Vėliau P. Klimas dalyvavo Tautų Sąjungos taryboje, Briuselyje 1921 m. balandžio–rugsėjo mėn. vykusiose derybose dėl Lietuvos ir Lenkijos ribų bei santykių nustatymo. Jo darbo Užsienio reikalų ministerijoje metais Lietuva sulaukė tarptautinio pripažinimo. De jure ją pripažino Anglija, Prancūzija, JAV, Vokietija, Italija, Latvija, Estija, Skandinavijos ir Beniliukso valstybės.

„Tikrajai žmoniškumo kultūrai kurti yra pašauktos mažosios tautos“

1923 m. rugsėjo 15 d. P. Klimas buvo paskirtas Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje. 1925 m. gegužės 20 d. tapo pirmuoju Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijoje, vėliau Belgijoje, Liuksemburge, Ispanijoje bei Portugalijoje. Rezidavo Paryžiuje ir atstovybei vadovavo iki 1940 m. rugpjūčio 24 d.

Sibire

P. Klimui teko patirti net dviejų pasaulinių karų išbadymus. Abu jie buvo sunkūs, tačiau Antrasis pasaulinis karas tapo Lietuvos valstybės ir P. Klimo asmenine drama. Apie tėvynės okupaciją jis išgirdo klausydamasis radijo. Sužinojo, kad Lietuva buvo įjungta į SSRS sudėtį. 1943 m. rugsėjo 18 d. P. Klimą suėmė vokiečių gestapas. Jis buvo kalinamas ir tardomas aštuoniolikoje Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos kalėjimų. 1944 m. pavasarį grąžintas į Lietuvą ir paleistas. Prancūzijoje liko žmona su vaikais. Sovietinei kariuomenei artinantis, P. Klimui nepavyko išvykti iš Lietuvos pas šeimą. 1945 m. rudenį sovietų NKVD jį suėmė. Nubaustas 10 metų lagerio ir išvežtas į Čeliabinsko sritį. Į Kauną grįžo tik 1954 m. Sveikatą Sibire praradusio, nuo šeimos atskirto, nepriteklių varginamo paskutiniai gyvenimo metai buvo sunkūs. P. Klimas mirė 1969 m. sausio 16 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Pabaigoje noriu parašyti, ką Petras Klimas teigė apie „mažųjų tautų didumą“. Šie žodžiai aktualūs ir šiandien: „Tikrajai žmoniškumo kultūrai kurti yra pašauktos mažosios tautos, kurios negali didžiuotis materialine aplinka, kurios dvasinių vertybių nesutapatina su jėga, subtilumo neiškeičia į masyvumą, didelių pastatų garbė neužtrina žmogaus dvasios ir jos laisvės neparduoda už didelius turtus…“