Benjaminas Kaluškevičius

2018 metais minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Prisiminsime Vasario 16-ąją – dieną, kai Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Nepriklausomybės Aktą. Su šita data neatsiejama 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija. Minint jos šimtmetį prasminga aptarti ir prisiminti, kuo ji svarbi Lietuvos valstybės atkūrimo istorijoje. Kaip ir kiek lietuvių iš tuo metu buvusių Seinų ir Suvalkų apskričių dalyvavo šioje Konferencijoje ir tolesniame valstybingumo atkūrime. Prisiminsime jų vardus, pavardes, tuometines profesijas ir veiklą vėliau, jau atgavus Nepriklausomybę.

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Carinės Rusijos kariuomenė, sėkmingai pradėjusi karą, įsiveržė į Rytprūsius. Gyventojus iš karinių veiksmų zonos iškeldavo į Lietuvos gilumą. Dalis gyventojų ir patys išsikeldavo į kitas Lietuvos gyvenvietes bei Rusiją. Bet dauguma jų susitelkė Vilniuje. Čia gyvenę lietuviai, susirūpinę pabėgėlių likimu, įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Draugija steigė ir išlaikė bendrabučius pabėgėliams, rūpinosi jų šalpa, gynė gyventojus nuo okupacinės valdžios. Taip pat žadino lietuvybę ir tautinės valstybės idėją.

Draugijoje darbavosi Vilniuje susibūręs kultūros ir politikos elitas: J. Basanavičius, Antanas Smetona, M. Yčas, D. Malinauskas, E. Vileišienė, jos vyras Antanas Vileišis. Į veiklą įsijungė ir kilęs iš buvusios Seinų apskrities Seirijų miestelio dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966).

Draugijos Vykdomasis (Centrinis) komitetas tapo kultūriniu ir politiniu centru. Dalis jo narių įsitraukė į nelegalią politinę veiklą, rūpinosi nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu. Šis politinis būrelis, dar vadinamas Vilniaus kuopa, slaptai rinkdavosi ne Komiteto patalpoje. Visi Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Vykdomojo komiteto politiniai sprendimai ir nutarimai vokiečių okupuotoje Lietuvoje buvo priimti šio slapto būrelio dėka.

Vėliau net aštuoni Vykdomojo komiteto nariai Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Donatas Malinauskas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Jokūbas Šernas buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą, paskelbusią Lietuvos Nepriklausomybę.

1915 m. vasarą Lietuvą okupavo kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Fronto linija sustojo Naručio ežero–Daugpilio miesto linijoje Lietuvos rytų pasienyje. Panaikinta vietos administracija. Tiesioginį okupacinį valdymą tuometinėje Lietuvos teritorijoje, jungusioje vadinamąsias Lietuvos, Vilniaus ir Suvalkų sritis (Bezirk), vykdė Lietuvos karinė valdyba (Werwaltung). Visa ši teritorija buvo suskirstyta į nedideles apskritis, maždaug atitinkančias buvusias rusų laikų apskritis. Jas valdė okupacinės administracijos skiriami apskrities viršininkai (Kreishauptmann). Įvesta kariška Ober-Osto vadovybės (OOK) rekvizicijų ir asmeninio gyvenimo suvaržymo bei kontrolės tvarka. Seinų apskritis sumažėjo. Miroslavo valsčius priskirtas naujai suformuotai Alytaus apskričiai.

1917 m. atsirado požymių, kad vokiečiams ir jų sąjungininkams gali nepavykti pergalingai baigti karą. Vokietija neatsisakė ketinimų aneksuoti užgrobtas Rusijos imperijos teritorijas. Lietuva turėjo būti prijungta prie Vokietijos. Agresyvius vokiečių politinius tikslus norėta įgyvendinti tarsi pačios lietuvių tautos valia. Tam tikslui sumanyta įsteigti lietuvių patikėtinių Tarybą (Beirat) iš vietinių gyventojų kaip patariamąją instituciją. Ji privalėjusi pritarti jungimuisi su Vokietija. Tarybos narius turėję parinkti apskričių viršininkai.

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Vilniaus kuopos politiniai veikėjai nesutiko su tokiu kandidatų į Tarybą parinkimu. Po ilgų ir atkaklių derybų su vokiečių karine administracija sutarta, kad Taryba nebus formuojama skiriant pasirinktus žmones, o renkama Konferencijoje. Joje turėtų dalyvauti visų Lietuvos apskričių atstovai. Apskrityse organizuoti rinkimų okupacinė valdžia neleido. Bet sutiko, kad į Konferenciją iš tuometinių apskričių būtų sukviesta po 3–5 atstovus. Ir būsimai Konferencijai nustatė keletą būtinų sąlygų: ji turėtų trukti ne ilgiau kaip penkias dienas, būsimoje jos rezoliucijoje turėtų būti įrašytas prašymas dėl Vokietijos paramos ir pageidavimas, kad ateityje Vokietija remtų Lietuvą.

kun. Motiejus Simonaitis

Vilniaus lietuvių veikėjai, gavę tokį okupacinės valdžios sutikimą, sudarė Organizacinį komitetą iš 23 žmonių: 7 nariai buvo iš Vilniaus ir 16 iš apskričių. Kaip jie buvo parenkami iš apskričių, šiandien nėra žinoma. Iš tuometinių Seinų ir Suvalkų apskričių į Organizacinį komitetą pakviesti du kunigai, tuomet jau žinomi kaip visuomenės veikėjai, publicistai:

1. Motiejus SIMONAITIS (1859–1922), Punsko parapijos klebonas, kilęs iš valstiečių šeimos. Baigęs Seinų kunigų seminariją, kunigu įšventintas 1883 m. sausio 28 d. Kunigavo Jedvabno (Jedwabne), Suvalkų, Lukšių, Skriaudžių, Pilypavo (Filipów) parapijose. Trejus metus (1893–1896) buvo Seinų vyskupijos konsistorijos kanceliarijos regentas. Nuo 1900 m. Punsko parapijos klebonas. Globojo ir rėmė lėšomis lietuviškos spaudos platinimą bei pats jos parsigabendavo. Telkė knygnešius pristatyti lietuvių spaudos Vilniaus krašto lietuviams. Rūpinosi, kad pamokslai būtų sakomi lietuvių kalba. Lenkų buvo skundžiamas ir rusų administracijos keletą kartų baustas.

Agitavo steigti lietuviškas mokyklas, organizavo vakarinius švietimo kursus suaugusiems. Jo pastangomis susikūrė Vartotojų kooperatyvas „Dzūkas“, Blaivybės draugija. 1906 m. gruodžio 16 d. įkurtas „Žiburio“ švietimo draugijos Punsko skyrius. M. Simonaitis išrinktas jo pirmininku. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, taip pat „Varpe“, „Ūkininke“ ir kt. Siuntė straipsnius ir į Vilniuje leidžiamą „Vilties“ laikraštį, kurį buvo įsteigęs A. Smetona. Pasirašinėjo Simanulio, Šilakojo, Kelmelio ir kt. slapyvardžiais. Iš viso užregistruota 17 slapyvardžių.

2. Juozapas KATILIUS (1871–1954). Kilęs iš valstiečių šeimos. Baigęs Seinų kunigų seminariją, kunigu įšventintas 1895 m. birželio 8 d. Darbavosi Pilviškių parapijoje, Griškabūdžio filijoje, Jeleniavo (Jeleniewo), Miroslavo parapijose. 1907–1920 m. Smalėnų filijos vikaras (rektorius), vėliau naujai įkurtos Smalėnų parapijos klebonas. Parapija priklausė Suvalkų dekanatui. Smalėnuose pertvarkė pamaldų tvarką leisdamas vieną sekmadienį lietuviams, antrą lenkams giedoti. Tada lietuviai dar sudarė parapijiečių daugumą. Įkūrė „Žiburio“ švietimo draugijos skyrių. 1908–1911 m. buvo jos pirmininkas. Kova dėl gimtosios kalbos teisių bažnyčioje buvo tęsiama ir po Pirmojo pasaulinio karo. Po 1920 m. kunigavo Silvanovcų (Sylwanowce), Veisiejų, Liubavo, Daukšių parapijose. Mirė Daukšiuose (Marijampolės apskr.). Buvo žinomas kaip visuomenės veikėjas, publicistas. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje (laikraščiuose „Viltis“, „Spindulys“, „Šaltinis“). Pasirašinėjo slapyvardžiais: J.K.; K.J.K.; Kun. J.K.; Kunigas J.K. Parengė knygą „Trumpas katekizmas“ (1913); knygos „Skaityk ir kitam pasakyk“ (1923) sudarytojas.

Organizacinis komitetas posėdžiavo Vilniuje 1917 m. rugpjūčio 1–4 d. ir nutarė, kad būtina siekti Lietuvos nepriklausomos demokratinės valstybės etnografinėse ribose, laikantis vokiečių primestų konvencijų. Aptarė taip pat Lietuvių konferencijos sušaukimą, dalyvių atranką ir būsimos Lietuvos Tarybos kandidatus. Į Konferenciją nutarė kviesti tokius, kurie „būtų dori, susipratę, tvirti, inteligentiški lietuviai, visokių luomų ir srovių, ne jaunesni kaip 25 metų. Išimties pavidalu į Konferenciją gali būti pakviesti ir tie Lietuvos piliečiai, kurie dar nemoka lietuviškai, bet iš savo darbų yra žinomi kaipo aiškūs mūsų tautos ir mūsų krašto gerovės šalininkai“.

Komitetas suformulavo to suvažiavimo politines, teritorines, ūkines užduotis, numatė dalyvių kontingentą, institucijos – Lietuvos Tarybos sudarymą, kad ji gintų Lietuvos gyventojus nuo kaizerinės kariuomenės savivalės ir kartu siektų įgyvendinti Lietuvos politinius siekius.

Konferencijai sušaukti Organizacinis komitetas išrinko Vykdomąjį biurą: A. Smetoną, J. Šaulį, J. Stankevičių, M. Biržišką ir P. Klimą. Komiteto nariai buvo įpareigoti apskrityse, esančiose buvusiose Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose, surasti arba padėti išrinkti žmones, tinkamus pagal Konferencijoje patvirtintus atrinkimo kriterijus. Po pasitarimų apskrityse su vietos veikėjais, kur galėjo – ir vietos gyventojų susirinkimuose (pavyzdžiui, Vaitakiemyje), išsiaiškinę po 5–8 atstovus (kandidatus) į Konferenciją, sąrašus pristatė Organizacinio komiteto Vykdomajam biurui. Sudarytas bendras sąrašas buvo pateiktas vokiečių administracijai. Išbraukę jiems netinkamas pavardes, vokiečiai leido kviesti kandidatus į Konferenciją. Iš Seinų ir Suvalkų apskričių į Lietuvių konferenciją Vilniuje buvo pakviesti ir/arba išrinkti 10 atstovų:

Dereškevičius Jonas, 26 m., iš valstiečių, liaudies mokytojas Seinuose, baigęs Veiverių mokytojų seminariją;

Dvaranauskas Vincas, 45 m., iš valstiečių, Pilypavo klebonas, baigęs Peterburgo dvasinę akademiją;

Lastauskas Adomas, 57 m., iš valstiečių, Berznyko klebonas, baigęs Seinų kunigų seminariją;

Marma Juozas, 60 m., iš valstiečių, Veisiejų klebonas, baigęs Seinų kunigų seminariją;

Mielkus Kazimieras, 30 m., iš valstiečių, ūkininkas Vaitakiemio k., Punsko par., mokėsi ūkio mokykloje;

Pečulis Antanas, 26 m., iš valstiečių, pirklys Seinuose, baigęs Seinų triklasę mokyklą;

Petrauskas Antanas, 36 m., iš valstiečių, vikaras Seinų parapijoje, baigęs Seinų kunigų seminariją;

Reitelaitis Jonas, 33 m., iš valstiečių, vikaras Seirijų parapijoje, baigęs Seinų kunigų seminariją;

Tijūnaitis Stasys, 30 m., iš valstiečių, liaudies mokytojas Seinuose, baigęs Veiverių mokytojų seminariją;

Totoraitis Jonas, 44 m., iš valstiečių, Seinų kunigų seminarijos kapelionas, magistras, baigęs Friburgo universitetą Šveicarijoje.

Visi buvo kilę iš valstiečių šeimų. Pagal profesiją: 6 – dvasininkai, 2 – mokytojai, 1 – ūkininkas ir 1 – pirklys.

Iš dabartinio Lazdijų rajono Konferencijoje dalyvavo du atstovai – kunigai iš Seirijų ir Veisiejų parapijų (J. Reitelaitis ir J. Marma).

Lietuvių konferencija Vilniuje dirbo 1917 m. rugsėjo 18–22 d. miesto teatro rūmuose Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje. Iš 264 delegatų, pakviestų iš 32 apskričių ir 1 karinių veiksmų rajono, pirmą dieną atvyko 213 delegatų, kooptuota iki 222. Moterų Konferencijoje nebuvo. Visi delegatai buvo vyrai. (Vėliau žymios Lietuvos moterys rašė protesto laiškus.)

Patvirtinta tokia Lietuvių konferencijos dienotvarkė: 1. Tvarkos komisijos pranešimas; 2. Organizacijos komiteto pranešimas; 3. Lietuvos politinis klausimas; 4. Lietuvių Tarybos klausimas; a) jos tikslas, uždaviniai ir teisės; b) jos darbo sąlygos; c) jos nariai; 5. Sumanymai šių dienų Lietuvos stoviui pagerinti; 6. Lietuvos žemių klausimas; 7. Konferencijos uždarymas. Visi klausimai svarbūs, bet, žiūrint iš mūsų dienų perspektyvos, reikšmingiausias buvo Lietuvos politinis apsisprendimas bei Lietuvos Tarybos sudarymas.

Į Konferenciją pavėlavo minėti Organizacinio komiteto nariai iš Suvalkų ir Seinų apskričių – kunigai Motiejus Simonaitis ir Juozapas Katilius. Jų pavardžių nėra pirmajame Konferencijos dalyvių registracijos sąraše. Ir iš Organizacinio komiteto susirinkimo posėdžių, vykusių 1917 m. rugpjūčio 1–4 d., jie išvyko anksčiau – nedalyvavo paskutinės dienos posėdžiuose, kai buvo svarstomas Tautos Tarybos sudarymo klausimas.

Lietuvių konferencijos posėdžiai vyko lietuvių kalba. Nebuvo pakviesti ir nedalyvavo okupacinės valdžios atstovai. Pirmajame Konferencijos posėdyje išrinkta Komisija ištirti klausimus, dėl ko ne visi pakviestieji atvyko. Taip pat buvo sudaryta Komisija sutvarkyti turimai ir gaunamai medžiagai apie dabartinį Lietuvos stovį. Iš Suvalkų apskrities į ją buvo pasiūlytas Kazimieras Mielkus, iš Seinų apskrities – Stasys Tijūnaitis.

Konferencijos medžiaga ir kiti dokumentai, susiję su šia Konferencija, saugomi Lietuvos archyvuose ir bibliotekų rankraštynuose. Dalis protokolų yra išspausdinta. Apie Konferenciją yra rašę savo atsiminimuose ir jos dalyviai: Petras Klimas, Povilas Dogelis, Antanas Steponaitis ir kt.

Protokoluose pavyko rasti tik vieno Seinų apskrities delegato, kalbėjusio Konferencijos posėdyje, pavardę. Tai kun. Adomas Lastauskas, kalbėjęs apie būsimos Lietuvos valstybės ryšius su kaimyninėmis valstybėmis (Rusija ir Vokietija), apie tai, prie ko geriau šlietis. Kiti Seinų ir Suvalkų apskričių atstovai tik siųsdavo raštu arba žodžiu paklausimus posėdžių metu. Jų pavardžių protokoluose nėra.

Lietuvių konferencija Vilniuje galiausiai absoliučia balsų dauguma nutarė: „Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiniais principais sutvarkyta, prisilaikant etnografinių sienų su ekonomijos reikalaujamais korektyvais.“ Labai svarbus buvo Konferencijos nutarimas, kad „Vilniuje sušaukta Konstituanta turės nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis“.

Trečiąją Konferencijos darbo dieną vyko rinkimai į Tautos Tarybą (vėliau pavadintą Lietuvos Valstybės Taryba), kuri turėjo įgyvendinti nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.

Tautos Tarybos rinkimams pateikti trys sąrašai: Bendrosios (Vilniaus) kuopos sąrašas; Demokratijos sąrašas (vyravo kairiosios pakraipos kandidatai) ir Pildomojo (Vykdomojo) biuro sąrašas. Intelektinių pajėgų, kurios galėtų vykdyti valstybės kūrimo darbą, tuomet trūko. Dalis potencialaus politinio elito buvo pasitraukę į Rusiją artėjant grėsmingai vokiečių okupacijai. Iš viso užregistruotos 138 žmonių kandidatūros. Trijų ketvirtadalių kandidatų pavardės buvo paminėtos visuose trijuose ar bent dviejuose sąrašuose. Juose nebuvo nei vieno Seinų ir Suvalkų apskričių kandidato. Svarstant sąrašus prieš pateikiant balsavimui, nei vienas iš Konferencijos dalyvių nepateikė nei vieno kandidato iš Seinų arba Suvalkų apskrities. Vykdomojo (Pildomojo) biuro sąraše įrašyta tik dailininko Antano Žmuidzinavičiaus pavardė (gimęs Seirijuose, dab. Lazdijų raj.). Bet jis tuo metu gyveno Vilniuje.

Pagal Konferencijos anksčiau priimtą nutarimą į Tarybą turėjo būti išrinkta 20 narių. Balsavimas vyko slaptu būdu, metant kamuoliukus. Jis prasidėjo 8 val. 30 min. Baigėsi 11 val. 45 min.

Paskelbti rezultatai (balsavo 204 delegatai):

1. Basanavičius Jonas           192 – 12
2. Šaulys Jurgis                                     182 – 21
3. Smetona Antanas                          180 – 22
4. Klimas Petras 170 – 32
5. Biržiška Mykolas 163 – 39
6. Stankevičius Juozas, kun. 156 – 46
7. Mironas Vladislovas, kun. 155 – 48
8. Staugaitis Justinas, kun. 155 – 48
9. Stulginskis Aleksandras 154 – 48
10. Kairys Steponas 154 – 48
11. Bizauskas Kazimieras 152 – 52
12. Smilgevičius Jonas 150 – 54
13. Malinauskas Donatas 143 – 61
14. Šaulys Kazimieras, kun. 130 – 64
15. Banaitis Saliamonas 138 – 60
16. Dovydaitis Pranas 137 – 65
17. Petrulis Alfonsas, kun. 136 – 67
18. Urbanavičius Pranas, kun. 126 – 77
19. Vailokaitis Jonas                       125 –78
20. Šernas Jokūbas 119 – 85
21. Vileišis Antanas 117 – 85
22. Žmuidzinavičius Antanas 102 – 102
23. Šmulkštys Antanas, kun.   99 – 103
24. Vileišis Jonas   96 – 106
25. Narutavičius Stanislovas   94 – 108
26. Šernas Adomas, kun.   84 – 120
27. Bugailiškis Peliksas   82 – 119
28. Dirmantas Boleslovas   59 – 143
29. Povylius Antanas   57 – 144
30. Cirtautas Bronislovas   54 – 148
31. Paknys Juozas   54 – 147
32. Eidukevičius Pranciškus   54 – 148
33. Domaševičius Andrius 47 – 148
34. Mačys Antanas                                47 – 157
35. Okuličius Kazimieras   46 – 155
36. Didžiulis Vytautas   44 – 159
37. Ralys Kazimieras   43 – 160
38. Kvedaras Antanas   41 – 163

Suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad iš politinės kairės kandidatų į Tarybą išrinkti vos du žmonės – socialdemokratai S. Kairys ir M. Biržiška. Tokie rezultatai neigiamai paveikė Konferencijos atmosferą. Socialdemokratų atstovai (P. Eidukevičius, S. Kairys, M. Biržiška) savo pasisakymuose pareiškė negalėsiantys tinkamai atstovauti savo partijai ir, jei partija pareikalaus, pasitrauksiantys iš Tarybos.

Paskutinę Konferencijos darbo dieną, rugsėjo 22-ąją, pirmasis posėdis prasidėjo Tautos Tarybos klausimo svarstymu. Kilus grėsmei visuomenės vienybei, kilniadvasiškai nusiteikę du į Tarybą išrinkti kunigai Juozas Stankevičius ir Pranas Urbanavičius savo vietų išrinktoje Taryboje atsisakė ir užleido daugiausia balsų tarp neišrinktųjų gavusiems kairiųjų politinių nuostatų šalininkams Jonui Vileišiui ir Stanislovui Narutavičiui (24 ir 25 sąraše). Konferencijos dalyviai triukšmingu plojimui šitam pasikeitimui pritarė ir patvirtino šį Tautos Tarybos (Lietuvos Valstybės Tarybos) sudėties pasikeitimą.

Vieninteliam kandidatui į Tautos Tarybą, kilusiam iš buvusios Seinų apskrities, Antanui Žmuidzinavičiui pritrūko 18 balsų. Jis būtų buvęs 20-asis Tarybos narys.

Lietuvių konferencija, diskutavusi visais svarbiais klausimais, savo darbą baigė įpareigodama išrinktą Tautos Tarybą paskelbti Lietuvos Nepriklausomybę. 1918 m. vasario 16 d. Taryba, vykdydama ir remdamasi Lietuvių konferencijoje priimta rezoliucija, paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir, įveikdama okupacinės administracijos trukdžius, pradėjo valstybės kūrimo darbą.