Jurgita Stankauskaitė

Kiekvienais metais rugsėjo 1-oji paskutinės licėjaus klasės mokiniams yra ypatinga diena. Nuaidėjus pirmam skambučiui ateina suvokimas, kad tai paskutiniai nerūpestingi, bet kartu stipraus susikaupimo mėnesiai. Ši diena netikėtai atneša lengvo jaudulio ne tik trečiokams ar mokytojams. Pamaži ir tėvų širdyse pradeda krebždėti neramumas, nesuprantama baimė, suvokimas, kad taip, tavo mažas vaikas jau užaugo.

Per paskutinius mokslo metus Punsko Kovo 11-osios licėjuje jaunimas turi begales darbų nuveikti: mokytis, dalyvauti papildomuose užsiėmimuose po pamokų, ruoštis šimtadieniui, intensyviai kartoti trejus metus kauptas žinias, neretai papildyti spragas, pasiruošti abitūros egzaminams. Po to jau laukia visiškai kitoks pasaulis.

Žvelgiant į savo vadinamuosius licėjaus laikus ir nueitą, atrodo, ilgą studijų kelią, į galvą veržiasi tik vienas žodis – „pasirinkimas“. Su juo siejasi labai daug prisiminimų ir patirties. Atsimenu savo klasės ir vyresnių ar jaunesnių draugų kalbas, išpažintis, nerimavimą dėl ateities planų baigus licėjų. Galvą skaudėdavo nuo pasirinkimų įvairovės ir galimybių. Tačiau labiausiai jiems sopėdavo širdį, kad jų pasirinkimus ne visada lengvai priimdavo tėvai, giminaičiai, net ir draugai. Ir tada pasirinkimas virsdavo ne problema, o didžiule jauno žmogaus našta.

Kalbėdama prisiminimų kalba žinau, kad šiandienos pasirinkimai niekuo nesiskiria nuo prieš dešimtmetį lankiusių licėjų mokinių keltų klaustukų. Ką veikti, kur mokytis ir kuo būti gyvenime – tai amžini klausimai, bet tai nereiškia, kad negalima apie juos kalbėti. Ne negalima, o reikia.

Pasirinkimo laisvė yra duota ne tam, kad ją valdytų kiti. Kiekvienas pasirinkimas, tai kiekvieno gyvenimo etapo nuspalvinimas pasirinktomis spalvomis. Licėjaus mokinys, tai ne darželinukas, kuriam į ranką paduodama geltona spalva saulei nupiešti. Trečiokas, jeigu tik nori, dangų gali žaliai nuspalvinti, žemę aukštyn kojomis apversti. Mes galime tik įsivaizduoti, koks šiandien chaosas jo galvoje viešpatauja. Arba jis žino, ką nori gyvenime veikti, arba visiškai nemato savęs jokioje specialybėje. Tiek vieni, tiek kiti išgyvena stresą. Kodėl? Mokytojai nuo pirmų mokslo dienų (arba žymiai anksčiau) klausinėja, ką ir kur mokinys žada studijuoti. Pačioje pradžioje trečiokai numoja ranka į apklausas, bet vėliau, po kelių mėnesių, pasidaro sunku nešti pasikartojančių klausimų bagažą. Mokinys pasidaro irzlus, nervinasi, kad visi per aplinkui to paco klausinėja. Suprantama ir mokytojų padėtis. Jie nori patenkinti savo smalsumą ir netiesiogiai versti mokinį susimąstyti apie savo ateitį. Viskas gerai, kol neperpildoma stiklinė. Niekam nėra malonu nuolat klausytis tos pačios muzikos.

Internete tenka aptikti jaunimo straipsnių, viešų pokalbių-skundų, kad susidurti su pasirinkimu nėra taip baisu, kaip prieš jį stoti su visu pašalinių žmonių būriu. Tetos neleidžia ramiai miegoti, išgirdusios, kad mokinys nori studijuoti, pavyzdžiui, vadybą, ekonomiką, o jau, neduokdie, istoriją, meną ar literatūrą. Ir prasideda: Vaikeli, kų tu sau galvoji? Kų gi tu darysi po tos istorijos/literatūros? Mokytoju žadzi būc? Matai, kad nėra vietų mokyklose. O kų tu kito po jos gali daryc? Nu neisivaizduoju, kų da galima kito daryc. Imk tu rimtai pamisnyk. / Menas? Suprantu, kad myli piešč, labai gražu ir žaviuosi tavo darbais, alia iš to duonos nevalgysi. Kas pacinka, tai ne viskas. Žūrėk, kad gerai gyvenimi uždzyrbtai. Taigi tep gerai mokiniesi. Nedomina tavį kokia teisė? Jau apė daktarį nešneku, ale apė tai irgi galėtai pamisnyc. Tai tik patys paprasčiausi ir dažniausiai girdimi pavyzdžiai, jog pašaliniams ne visada rūpi mokinio susidomėjimai. Būna, kad tokio pobūdžio pokalbiuose akcentuojami pinigai, nes atseit „gerą pinigą“ duoda populiariausios žinomos specialybės (teisė, medicina, architektūra ir pan.). Susidomėjimas, mėgstama veikla gali tapti pragyvenimo šaltiniu. Reikia tik norėti siekti savo tikslo, turėti ateities planą. Visam tam būtinas aplinkinių palaikymas, keliantis aukštyn, duodantis jėgų, teikiantis džiaugsmo, leidžiantis suprasti, kad šalia yra mylinčių žmonių parama. Švelnus bandymas timptelėti žemyn gali pakirsti kojas. Kartais visam gyvenimui.

Jaunimas pasakoja, kad trečiokams tenka kartais tapti ilganosiais pinokiais. Ypač prieš abitūros egzaminus, kai jie užpuolami, pavyzdžiui, žurnalistų klausimais dėl ateities planų. Tada susigalvoja „svajonių“ specialybę, kad pagaliau turėtų ramią galvą, niekas jų nekankintų tais pačiais klausimais. Nors tokia išpažintis skamba neraminančiai, reikia juos suprasti. Jiems tikrai nėra lengva. Nėra lengva ypač tiems, kurie būdami pilnamečiai vis dar savęs neatrado. Kas žino, gal jiems reikia pertraukos, praktikos, darbo patirties arba kelionių? Galbūt jiems reikia laiko atitrūkti nuo aplinkos ir išgirsti savo vidinį balsą?

– Trečioke, tik tu sprendi, ką gyvenime norėsi veikti, – norėtųsi kreiptis į kiekvieną mokinį atskirai. – Tau turi būti įdomu. Ne tetos ir dėdės gyvens tavo gyvenimą. Tu pats mokysies, lankysi paskaitas. Tik tu krimsi mokslo žinias. Tik tu nuspręsi atsiimti baigiamąjį diplomą. Tik tu dirbsi pasirinktą darbą. Niekas už tave nenulipdys tavo pasaulio.

Ar tai reiškia, kad nereikia klausytis aplinkinių? Galima sakyti, kad reikia kalbėtis. Daug kalbėtis, ieškoti palaikymo ir patarimų, bet ne kitų lūpomis priimto sprendimo.