Aldona Vaicekauskienė

Piliakalniai – kas jie?

Piliakalniai – tai patys seniausieji mūsų praeities kultūros objektai. Piliakalnio pavadinimas yra kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias jame stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti pylimai. Lietuvių kalbos žodis „pilis“ kildinamas iš „pilti“, bet beveik visi piliakalniai nėra supilti kalnai. Tai natūralios kalvos, didesnių ar mažesnių upių kyšuliai, kurie tiesiog buvo pritaikyti gynybai, pirmiausia nukasant šlaitus, padarant juos statesnius. Vėliau atsirado ir sudėtingesnių gynybinių įtvirtinimų – žemių pylimai, griovių sistemos. Atsiradus mūrinėms pilims ir kiek vėliau sunykusių medinių pilių vietose palikus apleistiems piliakalniams, „pilies“ kilmė ir istorinė seka buvo pamesta bei susimaišė. Kai kada pasimetė ar užsimiršo ir pati piliakalnio vieta. Piliakalniu pradėta vadinti ir įspūdingesnė kalva.

Piliakalniai mūsų dienas pasiekė daugiau ar mažiau apardyti. Jie buvo ariami, iš jų kasamas žvyras, jų šlaitus plovė vanduo, kultūrinius sluoksnius ardė medžiai ir urviniai žvėreliai. Poreikis saugoti piliakalnius atsirado tik XX a. pradžioje, bet jų tyrinėjimo ir aprašymo darbai tęsiami iki šių dienų.

Lietuva – piliakalnių kraštas

Nors daugelyje kraštų aptinkami piliakalniai, bet jų gausa pagrįstai didžiuotis gali Lietuva. Mokslininkai ir keliautojai yra priskaičiavę daugiau kaip 900 vienetų. Laikoma, kad 70 kv. km plotui tenka vienas piliakalnis. Galima teigti, kad piliakalniai – Lietuvos peizažo brangakmeniai. Kaimyninėse valstybėse jų yra žymiai mažiau. Dauguma piliakalnių tai ne vien archeologiniai objektai. Jie slepia ir kultūrinį sluoksnį, byloja apie čia gyvenusius žmones, apipinti mitologija, legendomis, pasakojimais. Rasime ne vieną apie juos sukurtą eilėraštį ar poemą. Mūsų rašytojus ir poetus jie įkvėpė savo didinga praeitimi. Iš istorinių šaltinių žinome, kokios pilys stovėjo, kas jose gyveno ir kovėsi su priešais. Apie XV a. piliakalniai buvo apleisti, bet iš žmonių atminties jie neišnyko. Iki mūsų dienų išliko pasakojimai apie milžinus, pylusius kalnus, apie narsius karžygius, gynusius savo šalį nuo priešų. Dar 1891 m. J. Basanavičius kvietė saugoti Lietuvos pilis. Šis jo kvietimas išpopuliarėjo ir susikūrus laisvai Lietuvai ant piliakalnių pradėta švęsti įvairias patriotines, kultūrines šventes. Čia dažnai buvo švenčiamos Rasos ir kitos šventės.

 Piliakalnių metai

Siekiant pabrėžti archeologinių kultūros paveldo objektų reikšmę valstybingumui, jų išsaugojimo svarbą istorinės atminties kontekste, Lietuvoje 2017-ieji paskelbti Piliakalnių metais. Seimo nutarime akcentuojama, kad piliakalniai, prie jų esančios gyvenvietės, šventvietės, kapinynai, pilkapiai, senieji keliai yra lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės, kad daugelio jų reikšmė iki šiol neįsisąmoninta, o apsauga nepakankama. Pabrėžiama, kad piliakalniai yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis.

Minint Piliakalnių metus, numatyta organizuoti daugelį renginių, pristatant istoriją visuomenei, visų pirma – vaikams ir jaunimui. Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija kartu su Lazdijų krašto muziejumi nutarė susipažinti su mūsų protėvių jotvingių palikimu ir aplankyti Seinų, Suvalkų ir Lazdijų kraštų piliakalnius.

Piliakalniai – jotvingių kultūrinis palikimas

Piliakalniai – tai mūsų protėvių jotvingių kultūrinis palikimas. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jotvingiai, dar vadinami sūduviais, paminėti Klaudijo Ptolemėjo „Geografijoje“ (II a.). Čia šalia galindų įrašyti ir sudinoi. Vėlesniuose metraščiuose tas pats kraštas vadinamas skirtingais vardais: „žemė sūduvių arba jotvingių, kur tas pats yra“, „visa Dainava, kurią taip pat Jotva vadina“ ir pan. Kalbininkai ir archeologai sutaria, kad anksčiausiai iš bendro baltų kamieno išsiskyrė vakarų baltai – jotvingiai ir prūsai. Tai įvyko maždaug VI–V a. pr. Kr. Manoma, kad maždaug I tūkstantmečio viduryje iš bendro jotvingių vieneto išsiskyrė keturios mažesnės gentys: jotvingiai, sūduviai, dainaviai ir paleksėnai. Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė bendrus šių kultūrų bruožus. Svarbiausias iš jų – laidojimas krūsniniuose kapuose.

Apie jotvingius visi esame girdėję, bet mažai ką žinome, nors jų kraujas teka gal ir mūsų gyslomis. Žinome apie jų nuožmų atkaklumą, bet vargu ar ką daugiau. Rašto jie neturėjo, tik yra šiek tiek liudijimų kaimynų kronikose. Jotvingių statiniai buvo mediniai, todėl neišliko. Mirusiuosius jie degindavo. Ten, kur vyko archeologų tyrinėjimai, daugiau galima pasakyti ir apie mūsų protėvius. Kaip pabrėžia Lietuvos ir Lenkijos istorikai, jotvingiai buvo pirmoji tauta, kuri vertėsi žemdirbyste šioje teritorijoje. Be to, jie audė, lipdė puodus, gamino įrankius ir ginklus, vertėsi prekių mainais. Jotvingiai šiame krašte savo vadams statė milžinkapius, rentė gynybines gyvenvietes ant piliakalnių bei prie ežerų, išplatino bronzos išgavimo, geležies deginimo būdą ir jos apdirbimą.

Jotvingių piliakalnių yra daug tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos pusėje. Aplankyti juos visus reikėtų kelių dienų. Piliakalnių pažinimui mes skyrėme tik dvi dienas: vieną Lenkijos pusėje, kitą – Lietuvos. Birželio 11 d. kartu su Lazdijų krašto žmonėmis pradėjome kelionę po piliakalnius Lenkijos pusėje.

Paseinėliai

Pirmasis mūsų kelionės tikslas – tai Paseinėlių piliakalnis, kuris yra Gibų valsčiuje. Nors apylinkės gyventojai dažniausiai kalba lenkiškai, bet kalną vadina Pilekalnis. Iš vienos pusės piliakalnį juosia Maros upė (seniau vadinta Seina), o iš kitų – sunkiai pereinamos pelkės. Tai vienas didžiausių gynybinių objektų šiame regione. Stebėtino dydžio natūrali kalva atsirado maždaug prieš 12 tūkstančių metų susidariusiame poledyniniame tunelyje. Maždaug prieš 2,5 tūkstančio metų iš Dniepro ir Dvinos upių baseinų slėnio atvykę gyventojai – jotvingių protėviai – pritaikė kalvą gynybiniams tikslams. Didžiulis plotas buvo padalintas į kelias plokščias aikšteles, apsuptas žemės pylimais ir suskirstytas aiškiomis ribomis. Tokiu būdu atsirado mažesnės aikštelės ir papilys, kur, manoma, buvę pastatai. Aukščiausia ir mažiausia kalvos dalis, tai piliakalnio pagrindinė aikštelė, 30 x 40 m dydžio, atskirta nuo papilio sausu grioviu, kurio ilgis apie 60 m, o plotis 5 m. Pietinėje aikštės dalyje supiltas didelis pylimas, sutvirtintas medžių kamienais ir šakomis, užpiltais smėliu. Prie vartų pastatyti du sargybos bokštai. Pagrindinis įėjimas buvęs nuo pietvakarių pusės, kur įrengtas tiltas per upę.

Pirmojo pasaulinio karo metais piliakalnio teritorijoje buvo iškasti gilūs apkasai, kurių linijos dalinai pasidengė su senaisiais papilio įtvirtinimais.

Archeologinius tyrimus Paseinėlių gyvenvietėje 1969 m. atliko prof. Ježis Antonievičius (Jerzy Antoniewicz). Jis nustatė, kad buvo dvi gyvenvietės: senesnė, įkurta ankstesniame geležies amžiuje (III–II a. pr. m. e.), ir naujesnė, įkurta viduramžių pradžioje. 1978 m. netoli piliakalnio atrastos dvi gyvenvietės: viena prie kelio, vedančio į dabartinį Pamario kaimą, kita prie kelio į Berznyką.

Trūksta rašytinių istorinių šaltinių, bylojančių apie šį objektą. Pagal molinių indų (keramikos) likučius nustatyta, kad viduramžių pradžioje čia gyveno jotvingiai. Mūsų eros ir viduramžių pradžios sandūroje Paseinėlių gyvenvietė galėjusi būti svarbi strateginė ir verslo vieta. Ji buvo palanki ir prekybai, nes čia susikirsdavo seni transporto keliai, vedantys į Kauną, Gardiną, Vilnių ir Trakus.

Nuo Paseinėlių piliakalnio pasukame Seinų link ir judame toliau Suvalkų kryptimi. Už 10 km dešinėje paliekame Krasnapolį ir pavažiavę dar 7,4 km pasukame į dešinę Remienkinio kaimo link. Asfaltuotu kaimo keliu važiuojame dar 3,5 km. Privažiuojame lentelę su Žubronaičių kaimo pavadinimu. Pasukame į kairę ir už 200 m privažiuojame prie piliakalnio.

Žubronaičiai

Žubronaičių (o gal Zubronaicių?) vietovė yra Krasnapolio valsčiuje. Iš tolo matyti aukštas kalnas su kryžiais viršuje. Tai moreninio  tipo kalnas, kuris savo pagrindo iškyšuliu įsirėžia į slėnį nedidelio upeliuko, tekančio Žubrovo ežero link. Iškilimas yra vingiuotos formos ir stipriai apnaikintas erozijos bei abiejų pasaulinių karų metais iškastų šaudymo griovių. Pastaraisiais metais prie naikinimo prisidėjo vietinis kunigas, ant kalno viršūnės statydamas vis naujus kryžius. Vietos gyventojai kalną vadina Rožinio kalnu, nes čia renkasi rožinio maldoms.

Piliakalnį 1961 m. atrado Marianas Kačinskis (Marian Kaczyński) iš Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriaus. Jo papėdėje tuomet surastos dvi gyvenvietės. 1961–1963 metais jos buvo kasinėjamos. Tyrimų metu rasta daug keramikos, naminių gyvūnų (karvių, avių ir arklių) ir laukinių gyvūnų kaulų, kaulų ir ragų dirbinių (ylų, adatų), įrankių gamybos liekanų, lietinių molio formų ir tiglių bei geležies šlako. Aptikta taip pat deginto molio gabaliukų, skirtų apdailai. Pastarieji liudija apie vietinę geležies gamybą iš pelkių rūdų. Vadovaujantis radiniais gyvenvietės buvo priskirtos IV ir III a. pr. m. e. 2004 m. rugpjūtį Aneta Eidulis (Aneta Ejdulis) ir Ježis Siemaško (Jerzy Siemaszko) iš Suvalkų apygardos muziejaus Palenkės vaivadijos paveldosaugininkų pavedimu atliko papildomus tyrimus. Tyrimai patvirtino rimtą objekto sunaikinimą, tačiau vienoje iš trijų kasinėjimų vietų buvo atrastas kultūrinis keramikos sluoksnis. Radiniai priskiriami ankstyvajai geležies epochai bei šiek tiek jaunesnei – pirmiesiems mūsų eros amžiams.