Irena Nevulienė

Petras Mockevičius gimė 1895 m. spalio 19 d. Vidugiriuose, pasiturinčių ūkininkų Juozapo ir Onos Mockevičių šeimoje. Buvo vyriausias sūnus. Šeimoje augo 3 broliai ir 3 seserys. Jau vaikystėje tėvai ir daraktorius pastebėjo, kad berniukas yra gabus, mėgsta mokytis, tad tėvai stengėsi išleisti sūnų į mokslus. Apie 1905–1906 m. pradėjo lankyti  Punsko  pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Seinų aukštesniojoje 4 klasių mokykloje. Ją baigė prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Mokykloje pradėjo rašyti eiles. Savo eilėraščius spausdino Seinų „Šaltinėlyje“ ir Vilniaus lietuviškuose laikraščiuose.

Pirmojo pasaulinio karo neramumai bei tėvo silpna sveikata neleido mokslų tęsti. Tačiau, kiek leido karo aplinkybės, P. Mockevičius dirbo švietimo ir kultūros darbą: slapta mokė Vidugirių ir aplinkinių kaimų vaikus skaityti, rašyti ir dainuoti. Taip pat mokė savo brolius ir seseris. Kūrė eilėraščius, kuriuos skaitė kaimo susirinkimuose ir renginiuose. Labai mėgo groti armonika ir dainuoti. Su broliu Vincu grodavo apylinkės vakaruškose ir vestuvėse. Esant reikalui, negailėjo balso išlydint mirusiuosius į amžinojo poilsio vietą.

1916 m. rudenį P. Mockevičius pradėjo darbą Seinų mokykloje, tačiau dirbo joje neilgai. Nebepakęsdamas sunkių darbo sąlygų, vokiečių okupantų priespaudos ir ypač paliepimo mokykloje dėstyti vokiečių kalbą, 1917 m. P. Mockevičius Lumbiuose suorganizavo naują mokyklą. Čia mažiau persekiojamas galėjo ramiau dirbti, tačiau 1918 m. sausio mėnesį mirė jo tėvas ir Petras pasiryžo sugrįžti į tėviškės ūkį. Darbas ūkyje netrukdė jam domėtis pasaulio įvykiais, rinkti žinias. Žlugus vokiečių okupaciniam valdymui, atsivėrė naujo gyvenimo perspektyvos, atsirado naujų darbų.

1918–1919 m. Seinų krašte pradėjus steigtis pirmosioms savivaldybėms, kūrėsi pirmieji savanorių būriai. P. Mockevičius aktyviai dirbo įvairiose srityse, ypač rūpinosi krašto gynybos ir kultūros reikalais. Vienas pirmųjų organizavo gyventojų apsaugą (pilietinę miliciją), savanorius, partizanus ir šaulius, kuriems priklausė daug krašto jaunuolių. Nuo 1919 m. P. Mockevičius – Lietuvos šaulių sąjungos narys. Kartu su Antanu Pečiuliu, taip pat buvusiu mokytoju, subūrė Šaulių sąjungos Seinų apskrities skyrių. P. Mockevičius buvo šio skyriaus sekretorius, vėliau – skyriaus valdybos narys. Rengė vakarus, kurių metu rinko aukas krašto gynimo reikalams, skaitė paskaitas, žadinančias patriotinius jausmus ir Tėvynės meilę.

1919 m. rugpjūčio pabaigoje Lenkijos kariuomenė užėmė Seinus ir jų apylinkes. P. Mockevičius neapleido tėviškės, aktyviai tęsė savo darbą, nes jautė, kad jis reikalingas šio krašto žmonėms. Tačiau lenkų valdžiai jo veiksmai kėlė pasipiktinimą. Prasidėjo persekiojimas ir Petras buvo priverstas pasitraukti į Lietuvą. Apsigyveno Lazdijuose, kur buvo persikėlusi ir visa Seinų apskrities valdžia. Nuo 1920 m. vasario 1 d. dirbo valstybės iždinėje raštvedžiu, o nuo 1920 m. lapkričio 1 d. iki 1922 m. vasario 1 d. – sąskaitininku.

Kai valstybės iždinėje padėtis pagerėjo, P. Mockevičius grįžo prie mėgstamo mokytojo darbo. Nuo vasario 1 d. paskirtas Lazdijų pradinės mokyklos vedėju. Jis grįžo ir prie savo pomėgio – literatūros. Kūrė eiles, skaitė N. Gogolį, A. Puškiną ir ypač M. Lermontovą, rengėsi literatūriniam darbui. Subūrė būrelį bendraminčių. Jo kambarys tapo įvairių susirinkimų, pasitarimų, pasikalbėjimų vieta.

P. Mockevičius aktyviai reiškėsi ir kaip žurnalistas. Buvo telegramų agentūros ELTA ir laikraščio „Kariškių žodis“ korespondentas Seinų apskrityje ir pafrontėje. Nuolat siuntinėjo spaudai įvairias krašto žinias.

Staigi ir ankstyva mirtis užklupo P. Mockevičių Sventijansko kaime 1922 m. liepos 14 d. Jo gyvybę nutraukė lenkų partizano paleista kulka. P. Mockevičiaus kūnas buvo nuvežtas į Kapčiamiestį, o iš ten į Lazdijus. Palaidotas liepos 15 d. miestelio kapinėse. Tą dieną žmonių prisirinko didžiausia minia. Prie kapo atsisveikinimo kalbą pasakė poetas kun. Motiejus Gustaitis. Jo tarti jautrūs žodžiai žuvusiojo kūną leidžiant į duobę giliai persmelkė visų širdis: dzūkai neteko iškilios asmenybės – poeto, žurnalisto, visuomenės veikėjo, mokytojo ir šaulio.

 Parengta pagal Gintaro Lučinsko knygą „Žuvę už Lietuvą“