Gražina Kibyšienė

Š. m. rugsėjo 14 d. IV–VI klasių mokinių lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos pamokos vyko už mokyklos ribų. Minėjome Petro Mockevičiaus tragiškos žūties 95-ąsias metines. Tai žymus Vidugirių kaimo sūnus, knygnešys, mokytojas, šaulys, poetas. Tai mūsų dviejų mokinių giminaitis: Viktorijos Grigutytės proprosenelio brolis ir Viktoro Jankausko prosenelės brolis. Su moksleiviais nuvykome prie Grigučių sodybos. Ten buvusi P. Mockevičiaus gimtinė, kur 2012 m. įmūryta atminimo lenta. Nors ruduo, bet prie paminklinės lentos žydi gėlės, žaliuoja krūmai. Su mumis susitiko sodybos šeimininkai Birutė ir Jonas Grigučiai, kurie mielai pasidalino žiniomis apie savo giminaitį. P. Mockevičius tai Birutės senelio brolis. Jie esą dėkingi savo kaimiečiui Antanui Stoskeliūnui, kuriam kilo mintis pagerbti jų giminaitį, skirti jam atminimo lentą. Jis taip pat parodė kapavietę Lazdijų kapinėse. Grigučiai buvo nuvykę į kaimelį netoli Baltarusijos sienos, Sventijanską, kuriame žuvo jų giminaitis, bet žuvimo vietos nerado, nėra jokios atminimo lentos. Tai labai gražus kaimas, kur Baltosios Ančios upė įteka į Nemuną. P. Mockevičius dirbo korespondentu ir ant arklio su draugu nujojo į Sventijanską, kur vyko lenkų partizanų kovos su lietuvių milicija. Čia jis ir žuvo. Jo draugas suspėjo pasislėpti, o Petrą pasiekė lenkų partizanų kulka. Jis iškilmingai palaidotas Lazdijų kapinėse. Birutė pasakojo, kad giminaitis buvo mokytas, įkūrė lietuvišką mokyklą Lumbiuose, mokėjo groti, kūrė eilėraščius.

Apie savo giminaitį pasidomėjo ir Viktoras Jankauskas. Jam apie prosenelės brolį pasakojo močiutė Birutė Jankauskienė. P. Mockevičius turėjo tris brolius ir dvi seseris Magdę ir Onutę. Magdė ištekėjo už Jurgio Jankausko, tai ji yra Viktoro prosenelė. Petro brolis Vincas kartą susapnavo blogą sapną. Rytą atėjo kaimo seniūnas ir davė jam šaukimą į karą. Vincas išėjo iš namų ir daugiau niekas jo nematė. Niekas nežino, kas su juo atsitiko, kur žuvo, kur palaidotas. P. Mockevičius buvo mokytojas ir knygnešys. Sakoma, kad jis turėjo Latvijoje draugę. Gal jai ir skirti kai kurie eilėraščiai… (Savo senelės pasakojimus užrašė Viktoras.)

Aplankėme P. Mockevičiaus kapą Lazdijuose. Kapas gražiai sutvarkytas, kryželis perjuostas trispalve. Čia mūsų gidas buvo Viktorijos, Jokūbo, Lidijos ir Manto senelis Antanas Stoskeliūnas. Jis domisi savo krašto, ypač savo kaimo, praeitimi, jo žmonėmis. Tai jis moksleivius nuvedė prie P. Mockevičiaus kapo, pasidalino savo žiniomis apie Vidugirių kaimo šviesuolį. Pabrėžė, kad jeigu nebūtų buvę tokių ryžtingų ir savo gyvenimą bei gyvybę aukojusių žmonių kaip P. Mockevičius, gal dabar nekalbėtume savo gimtąja kalba. Tai jie kovojo už laisvą Lietuvą, už savo kalbą.

Tą darganotą, vėjuotą rugsėjo dieną Lazdijų kapinėse staiga nušvito saulė, nutilo vėjas. Atrodė, kad ir gamta nori pagerbti mūsų kraštiečio atminimą. Šeštokės Aneta, Diana ir Lidija paskaitė kelis P. Mockevičiaus eilėraščius. Ant kapo uždegėme žvakutę, padėjome gėlių.

Įgytomis žiniomis pasidalinome su likusiais mokyklos bendruomenės nariais, rugsėjo 18 d. surengdami Petro Mockevičiaus tragiškos žūties 95-ųjų metinių minėjimą.

Nuoširdžiai dėkojame Birutei ir Jonui Grigučiams bei Antanui Stoskeliūnui už pagalbą vedant šias nepaprastas pamokas.