Marytė Malinauskienė

Gyvenimas – tai paveikslas, nutapytas šviesos ir šešėlių spalvomis. Kai šešėlių dėmė išsilieja iš savo krantų, imi ir paklausi: „Koks tikslas gyventi?“ „Gyventi – tai ilgėtis amžinybės, – atsakau, kai pro šešėlius prasiveržia pirmas šviesos spindulys. – Gyventi – tai tobulėti, klupti ir vėl keltis, o dar paprasčiau pasakius – daryti tai, ką privalai daryti. Galima pereiti per gyvenimą ir jį sumindžiot…“

Kokią gyvenimo paslaptį paliko mums peržengęs paskutinį slenkstį Justinas Valinčius, kuris per visą savo gyvenimą ėjo turėdamas tylią motinos įskiepytą misiją: būti geru žmogumi, būti dovana kitiems.

Justinas Valinčius buvo pirmasis Onos ir Jurgio vaikas. Gimė per 1929 metų Kalėdas (metrikuose įrašyta kita data: 1930 I 15) Navinykų kaime. Sodybą, kurioje jam teko augti ir gyventi iki 1979 metų, jo prosenelis pirko iš maskoliaus. Ji buvo netoli plento, paskendusi medžių patale. Pavasarį puošėsi vyšnių žiedais, vyninės obels išsikerojusiomis šakomis, džiaugėsi darbščiųjų bičių dūzgesiu, mat Valinčiai karta iš kartos laikė ir mylėjo bites.

Prieš beveik devynias dešimtis metų gyvenimas neglostė net vaikų. Greit mažas Justinukas turėjo įveikti save, paleisti motinos sijoną ir nulipti nuo krosnies, nes norint sakyti, kad „verkia duona, tinginio valgoma“, reikėjo jos turėti. Justinas, kaip ir kiti ano meto vaikai, ganė gyvulius. Atsimenu, kaip dėdė, matydamas plentu einančius į mokyklą vaikus, dūsaudavo: „Gerai jiems, eina sau į mokyklą, o aš turėjau ganyti gyvulius…“ Tiesa, Justinas taip pat mokėsi… visus dvejus metus Navinykų mokykloje. Ji tada buvo pas Sendus, vadinamus Martynais. Šis laikotarpis buvęs laimingiausias Justino vaikystėje. Jis sakė, jog labai greit išmoko skaityti ir mokslas jam sekėsi labai gerai. Iš pradžių mokytojas manė, kad Justinas skaityti išmoksta mintinai, ir jį barė, bet greit suprato, jog vaikas yra tikrai gabus. Justinas prisiminė ir savo išdaigas, kai su draugais dilgėlėmis gąsdino klasės drauges, ir kaip mėgo bendrauti su mokytojo dukra Vanda, kuri pavaišindavo jį pyragaičiais. 1939 metais kilo karas ir mokykla buvo uždaryta. Mokytojas su šeima išvažiavo iš kaimo. Vanda atsisveikindama paliko Justinui paltuką.

Taip baigėsi Justino švietimas. Karo metais jis ganė gyvulius pas vokietę Arbstienę, kuri gyveno Vidugiriuose. Tuo metu jos vyras tarnavo vokiečių kariuomenėje. Vėliau jis žuvo kaudamasis Lietuvoje. Pas Arbstienę gyvenimo sąlygos buvo neblogos. Kartu su juo dirbo dar du kaimo gyventojai Marytė Milončytė ir Petras Pykys. Pro langą matyti karo vaizdai giliai įsirėžė vaiko atmintyje.

Pokario metais Justinui teko tarnauti paramilitarinėje jaunimo organizacijoje „Służba Polsce“. Įsikūrusi komunistinė valdžia bandė įskiepyti naujas idėjas, organizuoti valstybės atstatymą. Justinas buvo išsiųstas į Varšuvą, kur dirbo statant oro uostą „Okęcie“. Jis pasakojo, kad lygino didžiulius žemės plotus, ruošė kelius, skirtus lėktuvams pakilti ir leistis, o žemę vežiojo mediniais karučiais su mediniais ratais. Justinas prisimena, kad kartu su juo dirbo jauni žmonės iš Vižainio apylinkių. Visi jie kalbėjo ir, aišku, dainavo lietuviškai. Lenkams tai buvo įdomu.

Baigęs tarnybą Justinas sugrįžo į tėviškę. Tuo metu į Navinykų kaimą iš Lietuvos buvo atkeliavęs siuvėjas Albinas Akranglis. Jis Justiną išmokė siūti. Iš vietovės Seski šalia Olecko jis parsigabeno vokiečių paliktą siuvamąją mašiną Singer. Ji jam tarnavo visą gyvenimą. Justinas buvo geras siuvėjas, šio amato išmokė ir kitus.

1956 metais mirė Justino tėvas. Tėviškė neteko šeimininko. Brolis Juozas buvo vedęs ir išvykęs iš mūsų krašto, Vitas tarnavo kariuomenėje, o Jurgis dar mokėsi. Justinui teko palikti siuvimą ir imtis ūkininkauti. Paveldėtas ūkis reikalavo daug investicijų. Pirmiausia Justinas ryžosi statyti gyvenamąjį namą. Patirties turėjo tik tiek, kad su broliais padėjo tėvui statyti molinį tvartą. Sienas pastatė iš smėlio ir kalkių skiedinio, o nendres naudojo namui apšildyti.

Pabaigus statyti gyvenamąjį namą reikėjo imtis kitų pastatų statymo. Taip prasidėjo Justino, kaip statybininko, gyvenimo etapas. Kai iš kariuomenės grįžo brolis Vitas ir sukūrė šeimą, Justinas pamaži perdavė ūkį broliui, o pats ėmė teikti statybininko paslaugas. Užsakymų vis daugėjo. Greitai išgarsėjo kaip sumanus, rimtas meistras, sugebantis planuoti pastatus, sugalvoti naujų techninių sprendimų. Šioje srityje jis buvo visiškas savamokslis. Šis darbas buvo jo aistra. Dirbo su atsidavimu, gerai apgalvodavo, skaičiuodavo, taikydavo, modernizavo savo paties išradimus. Netoleravo girtuokliavimo ar nesąžiningumo ir savo pagalbininkams kėlė didelius reikalavimus. Baigęs darbą kartu su šeimininkais ilgai džiaugdavosi ir gėrėdavosi, neretai ir aplankydavo, kad dar kartą patikrintų savo darbą.

Per ilgus darbo metus Justinas amato išmokė visą būrį naujų meistrų. Jam pačiam statybos tapo gyvenimo būdu, o uždirbti pinigai – antraeiliu dalyku. Už atliktą darbą nereikalavo didelio atlyginimo. Matydamas, kad šeimai reikalinga pagalba, sumažindavo atlygį.

1976 m. kartu su brolio Jurgio šeima nusprendė pirkti sklypą Punske ir ten statyti namą. 1979 m. kartu su mama persikėlė į tą naują namą Kalno gatvėje gyventi. Jam tada buvo 50 metų. Tai brandos metai. Justino statiniai įgavo tam tikro stiliaus, jis jau buvo vertinamas kaip sumanus, atsakingas meistrų meistras. Savo „universitete“ ne vieną jaunuolį išmokė šio atsakingo ir sudėtingo darbo. Justinas pastatė Vaitakiemio mokyklą. Nemažai darbų atliko statant Vidugirių bažnyčią. Šis darbas buvo patikėtas Justinui, bet jis tuo metu turėjo įsipareigojimų Lietuvoje. Sugrįžęs rado netinkamai atliktą darbą, todėl atsisakė toliau dirbti.

Didelis iššūkis Justinui buvo Punsko kultūros namų statyba. Vieta buvusi labai nepalanki, pagrindas nestabilus, pelkėtas, apaugęs krūmais ir paplautas. Paruošiamieji darbai buvo komplikuoti ir ilgai truko. Justinas pamatus rengė pagal profesionalų paruoštą sudėtingą projektą. Su savo pagalbininkais sudėjo 2000 statybinių blokų. Tolesnis darbas reikalavo atitinkamos technikos, kurios Justinas neturėjo. Atėję inžinieriai pagyrė meistrą už tikslų ir gerą darbą.

Kiek Justinas pastatė namų, net jis pats suskaičiuoti negalėjo. Visad sakydavo, kad daugiau nei šimtą, tik paskui nustebdavo, kai žmonės primindavo dar tokius, kuriuos jau buvo užmiršęs.

Savo šeimos Justinas nesukūrė, bet pastaraisiais metais išsidavė, kad apie moteris galvojo ir savotiškai jas jautė. Užsiėmęs mėgstamais darbais bijojo, kad nebus geras vyras ir neatliks savo pareigų, nesugebės būti tobulas, nes taip įsivaizdavo vyro atsakomybę. Justinas visą laiką bendravo su savo artimaisiais, mylėjo ir lepino vaikus, turėjo aštuonis krikštavaikius. Jis pirmas mūsų krašte įsigijo mašiną, pilkos spalvos „Sireną“, ir pirmas nusipirko spalvotą televizorių „Rubinas“. Justinas labai mėgo klausytis lietuviškų dainų, mėgavosi šokiais. Jo mėgstamiausias ansamblis buvo „Klumpė“. Lankėsi koncertuose, stebėjo mūsų krašto vaidinimus, didžiavosi veikla, kuri klestėjo jo numylėtame Punske.

Laikui bėgant, dėl amžiaus ir sveikatos Justinas atsisakė vykdyti didelius projektus ir ėmėsi smulkesnių darbų – židinių statymo. Jo charakteringi židiniai puošia namus bei sodus. Paskutinį savo gyvenime židinį pastatė prie Lietuvių kultūros namų. Jis simbolizuoja vėjo malūną. Po to jo gyvenime prasidėjo ryškus regresas. Gyvenimas jam dažnai atrodydavo nykus, jis dažnai jausdavosi prislėgtas. Jam nepatiko senti, ilgėjosi ankstesnio gyvenimo dinamizmo ir dėl to vis dažniau kalbėdavo apie mirtį, tarytum norėjo ją prisijaukinti, nebijoti. Be ar įmanoma mirtį pažaboti? Ji ateina savo laiku, netikėtai ir nelauktai.

Dar rugsėjo 3-iąją Justinas su artimaisiais valgė pietus, bendravo, o po dviejų parų, dar saulei neišaušus, staiga suklupo savo kambario viduryje. „Atsikėliau kavos pasidaryti…“ Justinas nakčia išgerdavo puodelį kavos, kad geriau miegotų…

Kiekviena nauja diena ir naktis buvo sunkesnės ir klastingesnės. Pagaliau kūnas liovėsi kovojęs ir siaubingai alsavo šešėlių sūkury.

Juodoji viešnia atkeliavo vėjo ir lietaus karietoje. Lenkėsi jai išsikerojęs riešutmedis ir žaliais sijonais pasipuošusios eilėje sustojusios eglaitės. Nekviestoji, pabeldus ledine ranka į lango stiklą, įsiveržė vidun, kad savo aštriu delnu atplėštų iškankintą kūną nuo vis dar plazdančios  sielos. Vėliau Juodoji, atlikus savo nedėkingą darbą, ramiu žingsniu ištirpo nakties glūdumoje, kad duotų švelnų ženklą artimiesiems iš anapus: laikas įžiebti žibintus, išeiti pasitikt ir nuraminti, …, parodyt kelią, aukštą ir duris, kad vardas, įrašytas žvaigždėse, surastų namą, pastatytą danguje.

Justiną laidojo skaisčiai nušvitusi saulė ir didelė minia žmonių, giminės, artimieji, bičiuliai, kuriems statė namus ir kūrė židinius.

Siūlai, iš kurių nuaustas Justino gyvenimas, atrodo nerinktiniai, bet jo asmenybė ir nueitas kelias – nepakartojami ir ryškūs. Tai pajuntame, kai jo jau nėra tarp mūsų. Liko keista tuštuma, kurią dėl pusiausvyros pildome prisiminimais, kad legenda išliktų, kad mūsų pasaulis nesugriūtų.