Asta Pečiulienė

Spalio mėnuo – tai įsibėgėjantis ruduo… Gamtovaizdis darosi vis geltonesnis, tačiau danguje to geltonumo, tos šviesybės vis mažiau… Saulė turi žmogui nepaprastai stiprų ir teigiamą poveikį, o kai jos trūksta, ieškome alternatyvos kitose gyvenimo srityse. Ryškiu saulės spindulėliu spalio 15 d. (sekmadienį) suspindėjo Punsko lietuvių kultūros namai. Čia jau vienuoliktą kartą į savo šventę susibūrė lietuviškos mūsų krašto muzikuojančios šeimos.

Tokių šeimų pas mus daug, juk lietuviai „negali nedainuoti“… Sunkiau – atsistoti scenoje prieš publiką ir atlikti keletą kūrinių viešai. Čia ir prasideda visos bėdos. Vis dėlto yra dar keletas kūrybingų, išradingų ir drąsių šeimų, kurios nugalėjusios jaudulį ir kinkų drebėjimą išdrįsta scenoje pagroti, padainuoti ir netgi pašokti.

Šiais metais girdėjome net devynias šeimas iš mūsų krašto ir vieną nepaprastai įdomią šeimą iš Lietuvos. Norą dalyvauti šventėje pareiškė net trylika šeimų, tačiau kartais aplinkybės yra stipresnės už bet kokius norus ir pažadus, todėl džiaugiamės, kad iš tų trylikos liko bent dešimt.

Džiugina, jog Muzikuojančių šeimų šventės dalyvių gretas vis papildo nauji veidai. Šiais metais debiutavo ryškių dainavimo gebėjimų turinčios mažosios sesutės Nevulytės – septynmetė Inesa ir šešiametė Odeta iš Punsko. Neginčijamas faktas, kad mergytės talentą paveldėjo iš savo balsingo tėčio, tačiau šventei sesutes paruošė mama Alicija, dirbanti darželyje mokytoja. Mergytės padainavo dainelę „Debesų takais“ ir vienbalsiai pažadėjo, kad į kitą šventę tikrai atsives ir savo tėvelį. Taigi šventė po dvejų metų, tikėkimės, vėl bus!

Nebe pirmą kartą skambėjo Sinkevičių-Nevulių dainuojančios šeimos atliekamos liaudies dainos. Šį kartą pasirodė mama Emilija, dukra Onutė Chmieliauskienė, dukra Rūta Ivoškienė su savo atžalomis: sūnumi Ernestu ir dukrele Simona. Emilija Sinkevičienė-Nevulienė – tikras liaudies dainų lobynas. Ji atsimena dar savo močiutės dainuotas dainas. O kad ir vaikams Dievulis nepašykštėjo muzikalumo, visi jie groja ar dainuoja, tai ir šventėje sodriais balsais atliko dvi lietuvių liaudies dainas: „Ant kalno klevelis stovėjo“ ir „Lygiojoj lankoj“.

Trečioji šeima, paįvairinusi atlikėjų gretas, buvo Malinauskai. Pirmiausia Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė su dukra Gintare padainavo Jazzu dainą „Rudens naktis sustojo“, o vėliau į sceną atėjo visas ansamblis: trys vaikinai su akordeonais – Jolantos brolis Darius, sūnus Mangirdas bei pusbrolis Arūnas Matulevičius. Ir tada tai suskambo liaudiškas valsas! Merginos irgi ne pėsčios – Gintarė pritarė smuiku, o Jolanta barškučiu. Taip ir išėjo Malinauskų kapela. Beje, ši šeima bene vienintelė išarusi ar dar bearianti muzikos mokyklos dirvonus: Jolanta su Dariumi baigę muzikos mokyklą, jaunimas tebesimoko…

Vazneliai – dar viena muzikiniais gabumais išsiskirianti šeima. Mama Aldona buvo aktyvi ansamblių dalyvė, tai ir įdiegė savo dukroms meilę lietuviškai dainai ir muzikai. Scenoje pirmiausia pasirodė dvi sesės Alicija Baranauskienė ir Asta Žukauskienė – atliko dainą „Prisėdai šalia“ (žodž. D. Bielskytės, muz. V. Grušo). Vėliau duetą papildė mama, ir moterys a cappella atliko lietuvių liaudies dainą „O atsimenu namelį“. Trijų balsų skambėjimas buvo šviesus ir darnus. O paskutinei dainai „Kur gintarais nusėtas marių krantas“ prie močiutės ir mamyčių pribėgo anūkėlės Gabrielė Baranauskaitė ir Inga Žukauskaitė. Taip trys Vaznelių šeimos kartos pradžiugino susirinkusius žiūrovus.

Aštuntą kartą šventėje mielai dalyvavo Valento Uzdilos šeima: sūnus Arvydas ir pastaruoju metu seneliui smuiku antrinanti anūkė Gabija. Ši šeima, būdavo, ir groja, ir dainuoja, bet šiai šventei paruošė du instrumentinius kūrinius: svajingą liaudišką valsą dviem smuikams ir akordeonui bei kitą – armonikai, akordeonui ir mušamiesiems.

V. Uzdila – ilgametis kapelos „Klumpė“ muzikantas. Klausiu, ar nejaučia jaudulio, eidamas groti su šeima. Atsako: „Jausmas visai kitoks… čia daugiau baimės“. Primenu: „Taigi Jūs tyliais vasaros vakarais išėjęs į gamtą koncertuojat visam Punsko miesteliui, Jūsų publika neturėtų trikdyti“. Jis sako: „Ten manęs klausosi paukšteliai ir dar kartais Zita Venslauskienė…“.

Dešimtą kartą šventėje dalyvavo Batvinskų ir Kalinauskų šeimos, kaip paprastai sujungusios savo pajėgas. Vytautas Batvinskas su dviem dukrom Lidija ir Gabija bei Vytauto sesuo Irena Kalinauskienė su trimis atžalomis: sūnumis Adomu ir Jonuku bei dukra Ieva kasmet klausytojo ausiai pažeria negirdėtų, įdomių, humoristinių dainelių. Nors šį kartą scenoje liga neleido pasirodyti tėveliui Vytautui, bet ansamblis puikiai atliko Antano Mikalausko dainą „Mes Lietuvoj“ bei humoristinę lietuvių liaudies dainą „Ataeina bernų pulkas“. Smagu, kad šeima ne tik dainuojanti, bet ir grojanti: kas klavišiniais, kas smuiku, kas akordeonu, birbyne, kanklėmis ar lamzdeliu. Tai vienas gražiausių muzikuojančių šeimos ansamblių, scenoje visuomet pasipuošęs tautiniais drabužiais.

Ne naujokė scenoje ir Onutės Uzdilienės šeima. Vienais metais ji būna gausesnė, kitais kuklesnė. Šiemet galėjo pasigirti gausumu. Scenoje buvo 8 artistai: mama Onutė, marti Dalia su sūnum Eimantu, dukra Rasa su dukrele Rugile bei dukra Asta su dviem vaikais Ina ir Matu. Mamulė pasižymi neeiliniu balsu, girdėti, kada Uzdilienė esanti bažnyčioje, o kada ne… Todėl ji ir yra šeimos varomoji jėga, ji parenka liaudies dainas ir išmoko jų savo vaikus, anūkus. Mamulės paskatinta šeima padainavo „Jau pražilo plaukai ant galvelės“, o jaunesnioji karta parinko dainą „Žalioj stotelėje“ (žodž. A. Saulyno, muz. M. Noviko), kuri tiko ir mamulei.

Vienintelė šeima, kuri dalyvavo visose Muzikuojančių šeimų šventėse – tai Pečiuliai. Mama Asta su dukra Ina ir sūnumi Matu atliko dvi dainas: „Tu padainuok, šaunus bernioke“ (žodž. K. Kubilinsko, muz. J. Bašinsko) ir A. Baltakio „Lietučiui dulkiant“.

Šventės pabaigoje koncertavo neeilinė šeima iš Lietuvos. Apie ją teko skaityti internete. Mane sudomino faktas, kad 2016 m. Vilniuje vykusioje Muzikuojančių šeimų šventėje-konkurse „Gaidų pynė“ ji laimėjo gausiausio kolektyvo nominaciją. Pamačiusi nuotrauką nusprendžiau, kad tokią šeimą būtina parodyti mūsų bendruomenei. Ir pasiskambinau šeimos „vadei“ Astai Čepulienei. Ji, pasikalbėjusi su vyru Gintaru, keturiais sūnumis Daumantu, Jogintu, Svaidargu, Skomantu, dviem dukromis Deimante ir Ugne bei su marčia Austėja, sutiko kad ir ne visa šeima atvykti į Punską. Pasirodo, jie muzikuojantys nuo atgimimo laikų. Atlieka liaudies dainas, groja ir dar… šoka! Kas buvo renginyje, savo akimis galėjo įsitikinti… Tai etnine kultūra alsuojanti šeima. Nors muzikos mokytoja pagal profesiją čia tik mama Asta, kiti šeimos nariai pasirinkę veterinarijos, technologijų, psichologijos sritis, tačiau tai netrukdo ne tik muzikuoti šeimoje namuose per įvairias kalendorines šventes, bet ir dalyvauti įvairiuose festivaliuose. Asta sako, kad jiems muzika padeda ir liūdnomis, ir linksmomis gyvenimo akimirkomis, joje jie atranda ramybę ir meilę. Scenoje pasirodė mama su tėčiu, du sūnūs, dvi dukros ir martelė. Padainavo, pašoko, vainikavo visą mūsų šventę.

Galiausiai jau tradiciškai pakvietėme visus šventės dalyvius bendrai „Giminių dainai“. Taip ir išėjo, kad „po tėviškės medžiais sustoję gražiai užtraukėm lietuvišką dainą“…

Dėkoju kiekvienam asmeniškai ir visiems kartu už Jūsų meilę lietuvių kultūrai, dainai, muzikai, už Jūsų brandumą ir tautinę savimonę. Puikiai suprantu, kad kiekvienas labai jaudinamės išeidami į sceną, bet jei tą jaudulį įstengia nugalėti mąstymas, jog vis dėlto reikia palaikyti mūsų tradicijas ir jas puoselėti – tai drąsiai galiu teigti, kad mes čia gyvuosime dar pakankamai ilgai. Mat muzikuojanti šeima – tai darni šeima, o darni šeima – tai darni ir stipri bendruomenė. Valio visiems dalyviams ir šimteriopai ačiū!

Rėmėjai mums šį kartą skyrė pakankamai pinigėlių, todėl visoms šeimoms padovanojome po baltą staltiesę, kuri, tikėkimės, papuoš šeimyninį stalą švenčių metu, bei po šiltą, minkštą apklotą, kuris saugos šeimą nuo šalčio ir negandų. Mažiausiems dalyviams paskatai įteikėme taip pat po kuklų suvenyrą. O didžiausia dovana – tai patys žmonės, kurie muzikoje randa paguodą, ramybę ir atsipalaidavimą. Jūs visi mūsų visuomenei esate didžiausias turtas ir vertybė. Kad tik daugiau tokių šeimų mūsų krašte!

Po koncerto visi dalyviai dar susitikome kavinėje „Mūza“, kur pavalgę dainavome, šnekučiavomės, pratęsėm šventinę popietę.

Šią šventę, kaip ir daugelį šiųmečių mūsų renginių, rėmė Lenkijos Respublikos vidaus reikalų ir administravimo ministerija.