Jurgita Stankauskaitė

Jau kelerius metus Lietuvoje nuolatos kalbama apie migraciją, lietuvių skaičiaus mažėjimo problemą. Visiems aišku, dėl kokių priežasčių gimtąjį kraštą palieka įvairaus amžiaus žmonės. Laikui bėgant migraciją pakeičia emigracija, tačiau šiandien nesvetima Lietuvai taip pat imigracijos sąvoka. Svetur ragaujama duona ima ir apkarsta, o svajonių šalis nustoja būti ta vieta, kurioje buvo norima sulaukti senatvės. Vieną dieną kad ir maža išvykusių lietuvių dalis nusprendžia atsiprašyti tėvynę. Sugrįžta namo naujam gyvenimui po gimtuoju dangumi.

Mums, Lenkijos lietuviams, gali atrodyti, kad Lietuvos gyventojų migracija mūsų neliečia, todėl neverta apie ją kalbėti ir kišti nosį ne į savo reikalus. Tikriausiai abejingiausi imtų ir pasakytų, kad turime pakankamai savų bėdų, kurias ne visada pavyksta sėkmingai išspręsti, tad kam rūpintis tuo, ko negalime pakeisti. Galbūt fiziškai nieko negalėtume padaryti, bet galima kalbėti ir diskutuoti, turėti savo nuomonę, ja dalintis. Juk visi pasaulio pokyčiai ir sprendimai priimami pirmiausiai žodžiu.

Migracija turi įtakos visiems Lietuvos gyventojams, o tarp jų yra Punsko, Seinų ir Suvalkų kraštiečių, nusprendusių gyvenimą kurti tėvynėje. Dalis vyksta į Lietuvą tik mokintis, bet kita dalis apsisprendžia joje pasilikti ir ieškoti ateities. Apie pastaruosius neretai kalbame kaip apie sėkmingai įsitvirtinusius mūsiškius. Teko pastebėti, kad jiems niekur nereikia važiuoti, kad „pragyventų ir oriai gyventų“. Nereikia, nenori, nemato reikalo, o gal tiesiog moka ieškoti išeities iš padėties? Kaip jie žvelgia į migracijos, emigracijos arba imigracijos problemą? Reikėjo ne su vienu pasikalbėti. Pokalbis paprastai prasidėdavo sveiku juoku. Mat jiems dažnai tenka atsakinėti į tokius klausimus. Ir nė vienas nemato gyvenimo gimtosios kalbos šalyje lyg kokios baudos už… Būtent! Čia jokia bauda. Tai laisvas pasirinkimas, kurio nesigailima. Priešingai – džiaugiamasi.

Visi pašnekovai pritardavo, kad gyventojų skaičiaus mažėjimas yra rimta problema, bet kažin ar taip sunku gyventi Lietuvoje, kaip nuolat kalbama. Žinoma, reikia pabrėžti, kad mūsiškių situacija yra šiek tiek kitokia. Nekalbant apie išsilavinimo lygį, jiems nesunku rasti perspektyvų ir neblogai apmokamą darbą vien dėl lenkų kalbos mokėjimo. „Pažiūrėk, vos ne kiekvienas dirbame darbą, kuriame privalomas lenkų kalbos mokėjimas“, – jie sako. Iš karto peršasi klausimas: o kur kitos kalbos, ypač anglų, kuri griauna visus barjerus? Pašnekovai pritaria, kad bet kokios papildomos kalbos mokėjimas yra privalumas. Tačiau šiandien į Lietuvos rinką braunasi lenkiškos įmonės su puikiais pasiūlymais, o vienas paprasčiausių, lengviausių ir efektyviausių būdų patekti į kitą valstybę ir joje vystytis – tai turėti savo komandoje minėtų šalių kalbą mokančius atstovus. Vis dėlto tai nereiškia, kad nėra kitų darbų, kur visiškai nereikalinga lenkų kalba. Yra kitų puikių darbų, bet trūksta norinčiųjų į juos patekti. Tačiau tai atskira ir sudėtinga tema.

Vienas iš pašnekovų teigia, kad Lietuvoje paprasčiausia būtų gyventi be televizoriaus arba bent be televizijos laidų ir žinių, kuriose labai dažnai kalbama apie sunkią žmonių dalią tėvynėje. Be to, žymiai lengviau kas dieną keltis į darbą, kai iš gyvenimo semiamasi vien malonių dalykų, o ne svetimų bėdų. Nereikia lįsti į svetimas kišenes ir lyginti savo atlyginimo dydžio su kitoje gatvės pusėje dirbančio sėkmės vaikio pinigine. Visada bus taip, kad vienas uždirbs daugiau, o kitas mažiau. Neverta dėl to kvaršinti sau galvos. O tuo labiau nevertėtų lygintis prie užsienyje gyvenančių draugų, nes „taip, kai kur užsienyje tau nereikia rūpintis, ar užteks atlyginimo iki mėnesio pabaigos, ar nereikėtų iš pradžių pataupyti, o tik į mėnesio galą atleisti diržą, ten nereikia galvoti, ar šiemet pavyks paatostogauti užsienyje“. Mūsiškiams yra tekę dirbti tokius darbus, kur apie papildomų finansų reikalaujančias pramogas galima buvo tik pasvajoti. Būdavo taip, kad noras praleisti vakarą restorane baigdavosi romantiška vakariene nuomojamo buto virtuvėje. Bet ir čia galima įžvelgti teigiamų dalykų. Pašnekovai rasdavo kitų būdų, kaip žymiai naudingiau ir sveikiau nei pripūtus pilvus praleisti nepakartojamus laisvadienius. Tereikia pasižvalgyti aplink, kur netrūksta nemokamų kultūros renginių, koncertų po atviru dangumi, didmiesčio poilsio vietų, vingiuojančių dviračio takų, vedančių į pačias gražiausias užmiesčio gamtos erdves. O grįžtant trumpam prie restoranų – pašnekovai stebisi, kad neva Lietuvoje gyventi sunku, nėra pinigų, žmonės negali pramogauti, bet miesto restoranai vis tiek pilnut pilnutėliai. Būna dienų (net ir savaitės vidury), kad laisvo staliuko laukiama prie restorano durų.

Pašnekovai atvirauja, kad viena populiariausių lietuvių pramogų – apsipirkti Lenkijos prekybos centruose. Mūsiškiai taip pat mieliau išleidžia pinigus maistui savam krašte, tačiau tenka apsipirkti ir įvairiose Lietuvos parduotuvėse. Jiems tai normalu ir kasdieniška. Kainų skirtumai akivaizdūs, tačiau nei vienas nežada badauti vien dėl to, kad pasibaigė „Boružėje“ („Biedronka“) pirkti makaronai. Dalis pašnekovų sako, kad niekada neskaičiuoja, kiek ir kam išleidžia. Čia galioja taisyklė: reikia, tai perki, tad šiems kartais pramogoms pritrūksta, tačiau kitą mėnesį atsisako geresnio šokolado, kad galėtų kitur išleisti pinigus. Kita dalis atvirauja, kad renka mokėjimų kvitukus ir analizuoja visas išlaidas. Tokiu būdu sutaupoma ne tik pramogoms Lietuvoje, bet ir atostogoms užsienyje. Pastarieji įrodo, jog įmanoma valdyti piniginę taip, kad būtų galima protingai apsipirkti ir pamatyti pasaulį gyvenant ir dirbant Lietuvoje.

Šios dvi pašnekovų grupės yra puikus pavyzdys, kad žmonės esą labai skirtingų charakterių, įvairiai žvelgia į finansų tvarkymą, tačiau nei vieni, nei kiti nesiskundžia priimtu sprendimu gyventi tėvynėje. Anot jų, viskas priklauso nuo asmenybės. Jeigu tik ko nors norima, viską galima pasiekti. Tačiau yra viena svarbi sąlyga – reikia nepasiduoti audrų bangoms. Geriausia vadovautis savo protu ir siekiais, o ne pasiduoti blogos energijos lavinai.