Janina Macukonienė

Seinų seminarijos auklėtinio, Vilniaus konferencijos dalyvio darbai ir asmenybė

Tarp dešimties iš Seinų ir Suvalkų apskričių pakviestųjų į 1917-ųjų Vilniaus konferenciją buvo ir Jonas Reitelaitis, Seinų seminarijos auklėtinis, tuo metu Seirijų vikaras, o vėliau Krikštonių parapijos įkūrėjas, bažnyčios statytojas, gydytojas, visuomenininkas, kraštotyrininkas, etnografas, istorikas… Labai geras žmogus, jį pažinojusių vadinamas „šventu žmogumi“.

Tie, kas bent kiek domisi Seinų kunigų seminarijos istorija, žino, kad J. Reitelaitis čia mokėsi tuo pat metu, kaip ir Vincas Mykolaitis-Putinas bei Mykolas Krupavičius, kad tuo metu Seinuose vyko tikrasis tautinis atgimimas, jau veikė „Šaltinio“ spaustuvė ir būtent noras įsitraukti į tautinę veiklą skatino jaunus lietuvius patriotus rinktis šią seminariją. Tai paskatino stoti į ją ir jauną, 16-metį, Marijampolės gimnazijos auklėtinį Mykolaitį, ir jau subrendusius 23 metų vyrus M. Krupavičių, baigusį Veiverių mokytojų seminariją ir keletą metų dirbusį mokytoju, bei savarankiškai pasiruošusį ir eksternu baigusį keturias Marijampolės gimnazijos klases J. Reitelaitį.

Būsimas kunigas J. Reitelaitis gimė 1884 m. Navasodų kaime, Sasnavos valsčiuje, neturtingoje daugiavaikėje šeimoje. Sasnavos pradžios mokyklą baigė 1896 m. Pasižymėjo dideliais gabumais, tad norėta leisti jį į Veiverių mokytojų seminariją, tačiau tėvai, šešių margų ūkelio savininkai, finansiškai nebuvo pajėgūs tai padaryti, nes šeimoje buvo dar penketas vaikų. Jonas ėjo su tėvu po žmones siuvėjauti ir esant progai užrašydavo išgirstą tautosaką, pasakojimus apie krašto istoriją, dvi žiemas daraktoriavo ir visą laiką savarankiškai mokėsi. To mokymosi rezultatas buvo puikiai išlaikyti 1907 m. keturių Marijampolės gimnazijos klasių baigimo egzaminai. Vargingai apsirengęs, lopytais batais kaimietis nustebino mokytojus savo žiniomis. Tais pačiais metais Reitelaitis įstojo į Seinų kunigų seminariją.

Seminarijoje atkreipė profesorių dėmesį savo erudicija, mąstymu, gerais mokymosi rezultatais ir domėjimusi literatūra. Prof. Pranas Augustaitis paskyrė jį dirbti seminarijos bibliotekininku. Čia J. Reitelaitis surado beveik visą A. Baranausko biblioteką ir daug senų vertingų leidinių, kuriuos pradėjo studijuoti, rinkti istorinę medžiagą. Seminarijos biblioteka, kurios raktus turėjo Reitelaitis, buvo labai gera vieta rinktis slaptos klierikų draugijos nariams. Jis ir buvo šio saviugdos būrelio steigėjas. Pakviesdavo į slaptus susirinkimus patikimus ir pasižyminčius literatūriniais ar moksliniais sugebėjimais lietuvius klierikus, kurie buvo įpareigojami ruošti pranešimus, rašyti straipsnius, grožinės literatūros kūrinius ir tokiu būdu tobulinti savo gimtąją kalbą, taip pat prisidėti prie tautinio darbo – lietuviškos spaudos palaikymo, patriotinių idėjų skleidimo. M. Krupavičius taip atsimena slaptosios draugijos veiklą ir artimą bičiulį Reitelaitį: „Slaptąją mūsų lietuvių veiklą labai skatino ta aplinkybė, kad seminarijos bibliotekininkas buvo lietuvis klierikas Jonas Raitelaitis – vyras gabus, plačiai išsilavinęs, visą didžiulę seminarijos biblioteką žinojęs kaip savo penkis pirštus, sugebėjęs prašomą knygą ne tik paduoti, bet ir atversti knygos puslapį, kuriame prašomi reikalai buvo minimi. Geležinės sveikatos žmogus, visą laisvalaikį ir net kartą per savaitę privalomą pasivaikščiojimą praleidęs bibliotekoje, todėl tik važiuodamas vasaros atostogų pasigesdavo savo kepurės ir palto. Ir mūsų slaptieji susirinkimai vykdavo pas Raitelaitį bibliotekoje, ir jei kada būtume buvę Jalbžykovskio užklupti, būtume turėję pasiteisinimą, kad atėjom į biblioteką pasirinkti reikiamų knygų.“ Aktyviai dalyvavęs Lietuvos valstybės atkūrimo darbuose ir užimantis aukštus politinius postus kunigas M. Krupavičius visą laiką palaikė artimus ryšius su seminarijos laikų draugu. Klebonaudamas Kalvarijoje, prašė jį parašyti šios parapijos monografiją, ir Reitelaitis ją parašė labai profesionaliai, tik išspausdinta buvo jau po autoriaus mirties Kanadoje. „Tai buvo fenomenas!“ – taip apibūdina Krupavičius savo draugo mokslinius ir literatūrinius sugebėjimus. Ir apgailestauja: „Gaila, kad išėjęs į kunigus, jis metė savo gabią plunksną ir ėmėsi kitų darbų, pavyzdžiui kooperatyvų steigimo, lentpjūvių organizavimo, o tapęs klebonu, ėmėsi pačios statybos be inžinieriaus pagalbos: Krikštonyse jis savo rankomis pastatė bažnyčią.“ Krikštonyse iš tiesų Reitelaitis nuveikė milžiniškus darbus ir šio bažnytkaimio apylinkių gyventojai jį prisimena kaip „šventą žmogų“. Bet apie tai vėliau.

Kai į Seinų kunigų seminariją įstojo V. Mykolaitis (1909 m.), ši draugija jau veikė, o Reitelaitis buvo trečiame kurse. Saugumo sumetimais jaunesnis draugas buvo pakviestas bendradarbiauti tik po metų nuo įstojimo, kai buvo įvertinti jo gebėjimai ir „pripažintas“ patikimu. M. Krupavičiaus atsiminimuose ir autobiografiniame V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ nemažai vietos skiriama Reitelaičio vadovaujamo būrelio aprašymui ir pačio vadovo asmenybei. Nors romanas ir nėra labai patikimas istorinis šaltinis, tačiau sugretinus jame aprašomus faktus su kitais rašytiniais šaltiniais, galima teigti, kad romane labai tiksliai vaizduojama seminarija ir bene daugiausia vietos tarp kitų pagrindinio veikėjo seminarijos draugų skiriama būtent Reitelaičiui, kuris romane vadinamas Jonelaičiu. Tai jis, kalbindamas Liudą Vasarį, atėjusį į biblioteką, paaiškino, kad lietuviškų laikraščių neįsileidžiama į seminariją ne tiek dėl popiežiaus draudimo (popiežius draudė seminarijose skaityti dienraščius), kiek dėl to, kad „mūsų ponai [seminarijos vadovybė] nenori įleisti lietuviškų laikraščių […] Nors ir uždrausta, čia mes vis dėlto tylomis kai ką gauname. Jeigu nori paskaityti, aš galėčiau duoti. Tik jau žinoma reikalingas atsargumas“. Reitelaitis buvo labai drąsus, laikydamas uždraustus leidinius seminarijos patalpose ir agituodamas uždraustai veiklai jaunesnius draugus, tačiau kartu ir atsargus bei labai sumanus – mokėjo konspiracinėmis sąlygomis lietuvybės labui nuveikti labai daug. Jam paskatinus ir tarpininkaujant V. Mykolaitis-Putinas rašė eiles, buvo išspausdintas jo pirmasis eilėraštis. Jis skatino P. Gerulio („Altorių šešėly“ vadinamo Petru Varnėnu) literatūrinę veiklą, artimai bendradarbiavo su M. Krupavičiumi (romane turbūt vadinamu Matu Sereika). Už Maironio „Skausmo balso“ deklamavimą viešojo vakarėlio metu „Šviesos“ kuopelės narys, baigiamojo kurso klierikas P. Gerulis (Varnėnas) buvo iš seminarijos pašalintas. Kaip rašoma šaltiniuose, Reitelaitis nujautė, kad seminarijos vyresnybė tą eilėraštį supras kaip tiesioginį jų apkaltinimą, ir atkalbinėjo draugą, kad nerizikuotų deklamuodamas. Visgi Gerulis norėjo prabilti į tautos persekiotojų sąžinę ir… Putino eilių vertintojas, geriausias seminarijos literatas, turėjo ją palikti. „Altorių šešėly“ pateikiami Jonelaičio apgailestavimai, išsakyti Varnėnui: „Tas deklamavimas jokios naudos niekam nedavė, tik parodė jiems, kad tu esi „maištininkas“. Ir pradėjo uostinėti. Štai ir suuostė. Mes turime būti atsargūs ir be reikalo neduoti progos prikibti. Kitaip visus išmėtys, ir kam bus iš to naudos.“

Reitelaitis didelį tautinį darbą dirbo kantriai ir apgalvotai išsisukdamas nuo galimų pavojų. Pagrindinis jo darbo baras buvo Lietuvos istorijos nagrinėjimas. Turėdamas galimybę naudotis bibliotekoje sukaupta vertinga medžiaga, jau seminarijoje jis parašė ir išspausdino Seinuose leidžiamame „Vadove“ straipsnį „Žodis apie mūšį ties Žalgiriu“, kuriame polemizavo su tendencingai pateikiamu lenkų ir vokiečių raštijoje šio mūšio aprašymu. Vėliau, kai straipsnis sulaukė kritikos, visus priekaištus jaunas istorikas atrėmė kitame straipsnyje „Prie mūšio ties Žalgiriu klausimo“. „Vadove“ taip pat paskelbė profesionaliais tyrimais paremtą straipsnį apie Lietuvos raštijos pradžią „Šv. Rašto į lietuvių kalbą vertimo istorija“, o „Lietuvių tautoje“ – „Gudelių parapijos monografiją“. Vėliau visą gyvenimą rinko medžiagą apie atskiras parapijas ir vietoves, rašė atskirų parapijų ir vietovių monografijas, straipsnius apie lietuvių švietimą, A. Tatarę, K. Donelaitį. Reitelaičio darbštumas jau seminarijoje buvo stebėtinas. Jis atlikdavo visas klieriko pareigas, pasiekdavo gerus mokymosi rezultatus, dirbo bibliotekoje, veikė slaptoje „Šviesos“ kuopelėje, rinko mokslinę medžiagą, rašė straipsnius ir tobulinosi. B. Kondratas knygoje „Kūrėjų pėdsakais“ teigia, kad Reitelaitis, besimokydamas kunigų seminarijoje, savarankiškai išmoko keletą kalbų.

1913 m. sausio 19 d. J. Reitelaitis baigė kunigų seminariją. Į kunigus įšventino vyskupas Antanas Karosas. Iš pradžių paskirtas vikaru į Novgoradą (Lomžos sritis), tačiau po keleto mėnesių perkeltas į Šventežerį. Čia pradėjo rinkti medžiagą apie šią parapiją, taip pat vaikščiojo po žmones ir užrašinėjo tautosaką, domėjosi papročiais. 1914 m. išspausdino „Lietuvių tautoje“ studiją apie prietarus ir burtus. Miestelyje savo lėšomis atidarė mokyklą, kurioje buvo mokoma tik lietuviškai. 1916 m. gruodžio 20 d. Reitelaitis paskiriamas vikaru Seirijuose. Čia jam, be pastoracinio darbo, teko tvarkyti ūkinius parapijos reikalus ir užsiimti apleistais bažnyčios statybos darbais. Tuo tikslu vikaras pastatė Seirijuose lentpjūvę, vėliau kitą lentpjūvę su malūnu Leipalingyje. Čia jis pasireiškė kaip puikus ekonomistas, statybos darbų organizatorius, švietėjas, bet taip pat plataus tautinio mąstymo patriotinis veikėjas. 1917-aisiais, kaip vienas iš dviejų dabartiniam Lazdijų rajone, buvo pakviestas į lemiamą Lietuvos valstybės atkūrimui Vilniaus konferenciją, vykusią rugsėjo 18–22 dienomis. Tai byloja, kad šis dar jaunas kunigas savo darbais jau buvo pakankamai pasižymėjęs ir vertinamas. 1918-aisiais Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo proga Reitelaitis, dalyvaujant didelei žmonių miniai, atnešė ir iškilmingai pašventino trispalvę. Tais pačiais metais prisidėjo prie naujos lietuviškos mokyklos įkūrimo Seirijuose, rūpinosi amatų mokymo kursų organizavimu. Visą laiką taip pat tyrinėjo bažnyčių, dvarų, miestelių įkūrimo istorijas ir paskelbė Liškiavos, Leipalingio ir Veisiejų parapijų monografijas. Turėjo parašęs keletą Seirijų parapijos monografijos variantų ir toliau kaupė medžiagą.

Seinų kunigų seminarijos rūmuose Reitelaitis visas jėgas buvo skyręs mokslams, o pradėjus kunigo darbą atsivėrė kiti neatidėliotino darbo barai. Ta praktinė veikla, kuri turėjo tarnauti žmonėms Seirijuose, vėliau Krikštonyse (kurių ganytoju buvo paskirtas), jam pasirodė svarbiausia. Dėl jos Reitelaitis turėjo riboti savo kraštotyros darbus, atsisakė net profesūros Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Be abejo, jis su savo sugebėjimais būtų pasiekęs aukštus politinius postus besikuriančioje tarpukario Lietuvos valstybėje, kaip artimas draugas M. Krupavičius galėjo tapti garsiu mokslininku, tačiau Reitelaitis nesiekė karjeros. Jis buvo labai sąžiningas kunigas ir žmogus, siekiantis padėti visų pirma tiems „mažutėliams“, kurie jam buvo patikėti. Kaip jau patyrusį ūkinėje ir bažnyčių statybos veikloje, jį, Seirijų vikarą, Vilkaviškio vyskupija 1926 m. pasiuntė, kad sukurtų naują bažnytinę bendruomenę išskirtoje iš Seirijų parapijos teritorijoje. Taip kaime, buvusioje Zaleskaučiznos palivarko vietoje, plyname lauke atsirado bažnyčia, klebonija, mokykla ir visas miestelis – Krikštonys. Jų kūrėjas, kaip vieningai teigia daugelio rašytinių šaltinių autoriai, buvo klebonas J. Reitelaitis. Šiai vietovei jis skyrė visas savo jėgas, sugebėjimus ir čia labiausiai atsiskleidė jo asmenybė, bet apie tai jau kitame „Aušros“ numeryje.