„Aušros” inf.

Jonas Boračiauskas

2017 m. sausio 31 d. amžinybė pakvietė nenuilstantį Klevų kaimo ūkininką, pavyzdingą, rūpestingą bitininką, pamaldų lietuvį Joną Boračiauską.

Jonas gimė 1924 m. lapkričio 13 d. Klevų kaime. Buvo vidurinysis Vinco ir Katrės (Kučinskaitės) Boračiauskų sūnus. Rašant metrikus kažkada jų pavardėje „u“ virto „o“. Mama Katrė, kilusi iš Lietuvos Radziškių dvarelio, buvo žymiai už tėvą vyresnė, tačiau gyveno ilgiau už jį, sulaukė net 96 metų.

Jonas nuo 1944-05-09 iki 1945 m. kovo buvo išvežtas į Štutgartą (Vokietija) darbams apkasuose. Buvo priėjęs prie pat Berlyno. Patyręs nežmonišką traumą. Nuo Gdansko grįžo namo pėsčias.

Turėjo du brolius ir seserį. Tėvai sūnums žemę padalijo, tad jie tapo kaimynais. Jono vyresnis brolis Kastantas buvo geras kalvis, turėjo ir nuosavą kalvę, ūkininkavo tėvelio skirtame ruože bei į Lietuvą išėjusių ir nesugrįžusių lietuvių paliktame ūkelyje, Jonas – tėvo skirtuose 4 ha (bei dar nusipirko žemės), o jaunesnis brolis Gediminas liko tėviškėje Klevuose. Jauniausia sesutė Magdutė mirė vaikystėje.

Jonas, kaip ir jo broliai, buvo gabus, nuo mažens gerai mokėsi, daug ko ir gyvenimas išmokė. 1949 m. vedė Genovaitę Gibaitę iš to paties Klevų kaimo. Dirbo staliaus darbus, statėsi, vėliau nusipirko daugiau žemės (buvo ir miško). Arklio neturėdami, patys įsikinkę su žmona medieną vargais negalais pargabendavo kieman. Vargas privertė visko išmokti ir visi amatai ūkyje pravertė. Sugebėjo visus reikiamus darbus prie namų patys nuveikti, o senatvėje daug talkino dukros šeimai. Jonas be galo mylėjo ir rūpinosi bitėmis. Laikė iki 10 avilių šeimų, buvo pavyzdingas bitininkas.

Boračiauskai susilaukė pirmiausia sūnaus Stasio, kuris mirė 11 metų, paskui gimė Danutė, vėliau Regina bei Gražinukė, mirusi kūdikystėje. Užaugusios dvi dukros ištekėjo už ūkininkų.

Tėvai ūkį perdavė jaunesnei dukrai Reginai ir žentui Vitui Vaicekauskui iš Žvikelių kaimo, o vyresnė Danutė ištekėjo į Ožkinius už Lešeko Parados. Dukros tėvams padovanojo 3 anūkes ir 4 anūkus, pasidžiaugė jiedu su žmona Genute ir 3 proanūkiais. Anūkai visi labai gerai mokėsi, dalis baigė Punsko licėjų, visi vyresnieji – studijas. Mažiausias anūkas Adrijonas dar mokosi „Žiburio“ mokykloje Seinuose. Jis senelį vis džiugino dalyvaudamas mokyklos šventėse ir grodamas armonika ar dainuodamas.

Genovaitė Boračiauskienė

2017 m. rugpjūčio 12 d. mirė Klevų kaimo ūkininkė, pamaldi, darbšti lietuvė Genovaitė Boračiauskienė.

Genutė gimė 1928 m. birželio 6 d. Klevuose. Jos mama Onutė Meiznerytė gimusi taip pat Klevuose, o tėtė Antanas Gibas atėjęs į žentus. Kai Genutei buvo 15 metų, tėtį išsivedė iš namų rusai ir jis jau nebesugrįžo. Mama labai sielvartavo, dažnai sirgo.

Našlaite tapusi 14-metė Genutė šeimoje buvo vyriausia, tad turėjo pasirūpinti ne vien savim, bet ir mažesniais broliais. Ji dažnai jodavo į Šeipiškių dvarą pro būsimo vyro Jono tėvų kiemą. Dvaro ponia ne kartą neturtingą šeimą sušelpė. Joneliui iškart krito į akį jauna panelė. Nenuleisdavo nuo jos akių. Įsidrąsinęs pakalbino ir prasidėjo draugystė, o 1949 m. sausio 26 d. jiedu susituokė. Kartu gyveno 68 metus. Mirė tais pačiais metais. Tebūna abu laimingi amžinybėje…

Vincentas Zablackas

2017 m. sausio 16 d. amžinybė pakvietė nenuilstantį Klevų kaimo ūkininką, stalių, pamaldų lietuvį Vincentą Zablacką.

Vincas gimė 1927 m. sausio 27 d. Rubežankos kaime, vėliau prijungtame prie Klevų. Buvo jauniausias Juozo Zablacko (atvykusio į žentus iš Akmenių Lietuvoje) ir Apolonijos Laniauskaitės iš Melnyčėlės sūnus. Jie turėjo 4 vaikus. Vyriausias sūnus Jurgis su jauniausiu Vincu per II pasaulinį karą buvo paimti vokiečių ir dirbo Rytprūsiuose pas ūkininkus (sykiu su Antanu Marazu). Paskui Jurgis, kasdamas fronto apkasus, žuvo, o Vincui pasisekė laimingai pabėgti. Jis tris dienas ėjo pėsčias namo. Krasnapolio girioj buvo sulaikytas, bet kai parodė lietuvišką pasą, jam leista eiti į namus. Vinco sesuo Magdalena ištekėjo už baltarusio ir gyveno Olecke, sesė Julija nuėjo į marčias į Aradnykų kaimą pas Sinkevičius.

Karo metais Vincas buvo labai sumuštas banditų už tai, kad pasiskerdė kiaulę. Skerdiena atimta. Jo būsimas uošvis Pranas Sidaris po sumušimo gyveno vos savaitę.

Vincas perėmė iš tėvų ūkininkavimą. Vedė savo kaimo merginą Bronę Sidarytę (ji mirė lygiai prieš trejus metus). Vincui ir Bronei Zablackams pirmieji gimė dvynukai (bet mirė tik gimę), vėliau dar du vaikai: Emilija ir Juozas. Dukra ištekėjo už Juozo Grigučio, vėliau išvyko į JAV (ją pasikvietė teta Magdalena Sidarytė, motinos sesė, kuriai dabar per 70 metų), o sūnus vedė medicinos seselę Juliją Krivickaitę iš Žvikelių kaimo. Jiedu buvo pradėję ūkininkauti, tik 1982 m. Juozas žuvo autoavarijoje. Jauna našlė Julija su trimis mažais vaikais po kiek laiko išsikėlė gyventi į Seinus.

Vincas su žmona Brone liko vieni ir kiek pajėgdami ūkininkavo, padėdavo marčiai ir anūkams (vienam jų perdavė ūkį). Ūkis nemažas, 20 ha, su šaltinėliais ir upe Rubežanka. Zablackai – be galo darbštūs žmonės. Patys su staliumi Jurgiu Sidariu statėsi medinę trobą, kluoną, tvartą, turėjo savo įrangą. Šio amato pramokęs iš minėto Jurgio, Vincas ėjo ir kitiems statė medinius trobesius. Laikė daug gyvulių, avis dėl vilnos pardavimui, verpimui ir mezgimui.

Senatvėje anūko dėka Vincas aplankė tėvelio tėviškę Akmeniuose. Vaikystėje, būdamas 10 metų, jis slapta buvo perėjęs sieną ir, nepaisydamas rusų kariškio, išbuvo ten tris dienas.

Vincas buvo dainingas, geras giesmininkas. Giedojo prie mirusiųjų, giesmėmis talkino kovoje dėl lietuviškų mišių Seinų bazilikoje. Važinėjo vis arkliais pakinkytu brikeliu. Arklius laikė visada.

Lai neužželia takeliai į gražią tėviškę…

Marijona Klimasarienė

2017 m. kovo 18 d. į amžinybę iškeliavo ilgametė nenuilstanti mūsų krašto pasakotoja, žolelių žinovė, uoli lietuviškų mišių lankytoja Marijona Klimasarienė (Petruškevičiūtė).

Marytė gimė 1919 m. gruodžio 8 d., per Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę, Dusnyčioje, o krikštyta per Kalėdas Lazdijų bažnyčioje. Jos tėvas Adomas Petruškevičius iš Dusnyčios, o motina Liudvika Raudonavičiūtė iš Zoleckų. Marytė, vyriausia dukra, augo su seserimi Anele ir broliu Jonu. Porą metų mokėsi kaimo mokykloje, mokslas labai sekėsi, tačiau jį tęsti nebuvo galimybių. Nuo mažens dirbo tėvų nedideliame ūkelyje, daugiausia prie vyriškų darbų talkino tėvui, dalyvaudavo linų mynimo, kūlimo, bulviakasio talkose. Dirbo ir Krasnagrūdos dvaro laukuose.

Per karą Marytė keletą metų gyveno pas vaikų neturinčią savo tetą ir jos vyrą, tačiau tetai mirus sugrįžo namo ir netrukus susituokė su žymiai jaunesniu kaimynu Jonu Klimasara. Šeimoje gimė 4 sūnūs: Juozas, Algirdas, Vladas ir Liudas. Augindama vaikus, gana ilgai buvo kaimo svetainės, įrengtos Klimasarų namuose, prižiūrėtoja.

Pensijos sulaukusi, išsikėlė su vyru ir dviejų sūnų šeimomis į Seinus. Čia verpė, daug mezgė, apsilankiusiems, negailėdama laiko, pasakodavo apie svarbius įvykius iš praeities, dalijosi patarimais ir patirtimi. Turėjo stebėtinai gerą atmintį ir sklandaus pasakojimo dovaną, o dėl savo ilgo amžiaus jos pasakojimai turėjo neįkainojamą vertę.

Marijona Klimasarienė sulaukė 14 anūkų ir 16 proanūkių.

Praėjus vos keliems mėnesiams po jos mirties Klimasarų šeimą ištiko dar viena labai skaudi netektis – mirė gyvenęs tuose pačiuose namuose, vos 37 metų sulaukęs Marytės anūkas Vaitiekus.

Lai šviesi jiems būna amžinybė…

Jonas Leončikas

2017 m. balandžio 22 d. mirė buvęs stambus, pavyzdingas Klevų kaimo ūkininkas, visuomenininkas, besirūpinantis dėl lietuviškų mišių Seinų bažnyčioje – Jonas Leončikas.

Jonas gimė 1928 m. sausio 29 d. Klevų kaime. Jis visada buvo gabaus brolio, mokytojo Juozo Leončiko šešėlyje. Žemesnio ūgio, bet vyriausias Prano ir Onos (Milončytės iš Navinykų) Leončikų sūnus paveldėjo gimtinės laukus ir sodybą. Turėjo dar dvi seseris: Genę, kuri mirė jaunystėje, o buvo mokiusis Vilniuje, Lazdijuose ir Suvalkuose, ir Magdę, ištekėjusią už Jono Leonavičiaus į Vilkapėdžius. Brolis Juozas vedė Aldoną Pečiulytę iš Vidugirių Būdos. Vyriausias Jono brolis Jurgis (tėvelio pirmosios santuokos) vedė Genę Marazaitę. Tada mirė tėvelio pirmoji žmona ir dukrelė (kūdikis). Jurgis irgi žuvo, jau sukūręs šeimą. Paliko jauną našlę žmoną ir tris mažus vaikučius.

Jonas, paveldėjęs tėviškę, 1951 m. vedė kaimynę Magdę Misiukonytę. Abu darbštūs, gražiai tvarkė ūkį ir sodybą. Savų vaikų nesusilaukė, bet neliko abejingi giminaičių vaikams, kuriems išeidami į užtarnautą pensiją ir 1979 m. išsikeldami į nuosavą gyvenamąjį namą Seinuose aprašė ūkį ir padargus, perdavė jaunesnei kartai. Jų sodyboje Klevuose apsigyveno Ramanauskai.

Ramaus Jums poilsio amžinybėje…

Adas Sinkevičius

2017 m. gegužės 18 d. amžinojo poilsio iškeliavo Aradnykų kaimo ūkininkas, uolus bitininkas, šnekantis gražia dzūkų tarme – Adas Sinkevičius.

Visų vadintas Adu, krikšto metrikuose įrašytas kaip Adolfas. Gimė 1932 m. sausio 3 d. Juozo ir Onos (Marcinkevičiūtės) Sinkevičių šeimoje Aradnykuose. Augo su 4 broliais: Algirdu, Vaciu (žuvo kelyje mažas, 7 metukų), Vincu, Juozu bei sese Bene. Tėvai, vyriausiam Algirdui išėjus į žentus į Lumbius, Adui, kaip paveldėtojui, aprašė savo 17 ha ūkį ir tris avilius bičių. Jomis jis rūpinosi iki mirties ir bičių šeimų padaugino iki 14. Bitėms susirgus vartojo senovinius pelynų ir kitų žolelių vaistus, riešutmedžio lapų arbatą.

Adas buvo pažangus ūkininkas. Anksčiau už kitus nusipirko kuliamąją mašiną, lentoms pjauti mašiną. Ėjo ir pas kitus užsidirbti.

Vedė Žagarių kaimo merginą Eugeniją Macukonytę. Aradnykų kaimas džiaugėsi darbščiais jaunavedžiais. Jiems pirmiausia gimė dukrytė (bet iškart mirė). Vėliau šeima susilaukė tik vieno sūnaus Vytauto. Jis užaugęs vedė Danutę Zablackaitę iš Aradnykų ir seneliams padovanojo tris anūkus: Darių, Robertą ir Matą. Daug džiaugsmo jiems teikė anūkai ir būdami maži, ir paaugę.

Adas sulaukė 85 metų. Spėjo pasidžiaugti dar ir trimis proanūkiais.

Juozas Vilius Kliūčininkas

2017 metų ruduo nuolatiniu lietumi alino žemę. Mirko vandeny ir dar nenukirstų javų ploteliai, ir jau pasėtų žiemkenčių. Rikiavosi gervių pulkai. Jos tartum nuskraidino ir jauno mūsų krašto ūkininko vėlę. Spalio 4 dieną netikėta mirtis pasigrobė 45 metų Skarkiškių gyventoją Juozą Vilių Kliūčininką.

Jis gimė 1972 m. kovo 8 d. Jono ir Anelės (Krakauskaitės) Kliūčinykų šeimoje Skarkiškių kaime. Mokėsi lietuviškose Vidugirių ir Punsko mokyklose. Dar labai jaunas vedė Aldoną Čiurlionytę, ūkininkavo tėviškėje. Su žmona užaugino 3 vaikus, jau spėjo susilaukti anūkų. Vaikai Robertas ir Alicija mokėsi Seinų „Žiburio“ mokykloje. Dukra baigė taip pat Punsko Kovo 11-osios licėjų.

Lai lengva jam būna gimtoji žemelė, o pasilikusiai šeimai… taurus ilgesys.

Per Vėlinių minėtuves Seinuose dar buvo prisiminti šie asmenys: Marytė ir Sigitas Černeliai, Petras Budzeika, Adelė Jakubauskienė, Emilija Vektorienė, apie kuriuos jau anksčiau rašyta „Aušroje“, bei Ona Makauskienė ir Jonas Pavilonis, į Seinus atvykęs 1996 m. dirbti su „Lietuvių namų“ mišriuoju choru „Seinijos aidas“ ir kapela „Sainiai“ (apie juos bus rašoma „Aušros“ kertelėje „Išėję negrįžti“).