Jurgita Stankauskaitė

Viskas prasidėjo šių metų spalio 31-osios vakarą. Punsko lietuvių kultūros namuose vyko Vėlinių koncertas. Keistai nuskambėtų, jeigu pasakyčiau, kad turėjau progą keliasdešimt savo gyvenimo minučių praleisti išskirtiniame moksleivių ir studentų pasirodyme. Tačiau tai ir buvo išskirtinis jaunimo koncertas. Mieliausiai pavadinčiau jį spektakliu, kurį realiai išgyveno kitapus scenos blizgančių akių minios. Net nebandysiu aprašinėti, kiek užslėptų prasmių, vertybių ir žmogaus gyvenimo etapų paveikslėlių buvo įpintų ūkanoje paskendusioje scenoje. Tą vakarą braidžiojant po simbolių, pavienių užburiančių žodžių ir frazių pabalius nebuvo galima likti abejingam. Taip pat nebuvo įmanoma širdimi nepersikelti į praeitį, kurioje mirusieji vaikščiojo tarp gyvųjų.

Pasiklydusiam rūke matyti žymiai daugiau. Atsiveria niekada nematyti vaizdai, nusispalvinę keisto mėlynumo spalva. Išryškėja žmonių siluetai, į kuriuos kažkada akys žiūrėjo, o gal tik žiūrės ateities prošvaistėse. Čia niekada žmogus negali būti tikras dėl laiko (ir erdvės?). Vaikštant rūke neretai pasiklysta mintys. Vieną kartą jos ieško buvusio gyvenimo, o kitą plėšo dabartyje nesurastų klausimų atsakymus. Pasiklydusiam rūke girdėti daugiau nei giedrame danguje. Nejaukios tylos aidai atveja šiurpą keliančius garsus, kurie taip pat moka groti. Tai rūkas kuria niekada nerašytą muziką.

Visame tame susipainioti labai lengva. Sunku pagauti žodį, vaizdą ir garsą. Norint juos susistatyti galvoje, reikia ne tik jausti, bet ir pajausti. Taip pajausti, kaip jaučiamas gyvenimas – kūnu ir siela. Kartais naudinga (o gal reikia) pasiklysti rūke, kad imtume ir pagaliau atsivertume duotam gyvenimui. Juk ne visi gyvendami gyvename. Vieni egzistuoja, kiti plūduriuoja tarp nesuprantamų polių, treti ieško, nežinodami, ko gyvenime ieškoti. Tikiu, kad išėję negrįžti žino, kokią vertę turėjo kelionė žemėje. Prisiminimai apie juos priverčia pasamprotauti apie save – apie save, nuolat besiskundžiantį, aimanuojantį, verkiantį. Tad ir prisiminimus būtų galima lyginti su pasivaikščiojimu ūkanose. Jose atsiveria kasdienybe nuskausminta sąmonė. Pradedam galvoti, mąstyti, tvarkyti suverstus gyvenimo stalčius. Išėjusiųjų žemėje palikti ženklai niekur nedingsta. Jie mums palikti pramerkti akis, įvertinti suteiktą galimybę kvėpuoti žemišku oru, kuriame yra tiek gražių nuveiktų ir dar tik laukiančių savo eilės darbų.

Prisiminimų ūkanose tarp krintančių lapų skrido baltas paukštis. Nesvetimas. Kadaise užaugintas savas baltas paukštis. Atsimenu jo pirmus nedrąsius skrydžius senos mokyklos klasėse. Mokėsi jis skraidyti per tris mokyklos aukštus, pilkas bendrabučio sienas. Kiek sustiprėjęs skrydžius dovanodavo gimtojo krašto scenose, o vėliau Lietuvoje. Toliausiai nuskridęs buvo į Latviją ir Vokietiją. Tai buvo gerbiamo „Pašešupių“ chorvedžio Jono Pavilonio prieš daugiau kaip dešimt metų į Punsko licėjų atvestas baltas paukštis. Jis priminė, kokie nepakartojami buvo skrydžiai su mokytoju, kurio tada niekada nepavargdavo nei šypsena veide, nei diriguojančios arba grojančios įvairiais muzikos instrumentais rankos, nei nuolat trypiančios kojos. Sunku įsivaizduoti, kad jau niekada ant jo peties nenutūps užaugintas baltasparnis. Keista ūkanose matyti vaizdą, kuris, atrodė, niekada nepasikeis, liks amžinai toks pats graudžiai malonus. Tačiau jis pasikeitė. Bet balto paukščio balsas išliko, lygiai prieš dešimt metų (2007) įsiamžinęs kompaktinėje plokštelėje. Atsimenu, kiek tada buvo įdėta pastangų, kad mišrus jaunimo choras turėtų pirmą savo istorijoje dainų kompaktinę plokštelę. Oi, kiek tada buvo juoko, kai be galo jaudinantis įrašinėjimas vyko ne profesionalioje įrašų studijoje, o Punsko Dariaus ir Girėno gimnazijos svetainėje, kur už lango kas kelias minutes pasigirsdavo nuolat trukdantis žoliapjovės burzgimas (dėl to kai kurias dainas teko kartoti du ar tris kartus). Mes, choristai, darėmės vis irzlesni, bet mūsų vadovas nei karto dėl to nesupyko. Jeigu jam kas ir nepatikdavo, ramiu balsu atsiliepdavo arba tiesiog nutildavo. Užtekdavo to, kad kiekvienas iš mūsų surimtėtų ir atiduotų visą širdį dainavimui. Atsimenu, kaip J. Pavilonis labai stengėsi įgyvendinti kelionę į Latviją. Kaip ir visur, trukdžių buvo įvairių, tačiau jis niekada nepasidavė ir ėjo tikslo link, kol jį pagaliau pasiekė. Pasiekė ne sau, o mums. Jis daug aukojosi dėl jaunų šio krašto lietuvių širdžių. Nors ir labai liūdna, kad „Pašešupiai“ niekada daugiau neužtrauks kartu su J. Paviloniu dainos, tačiau džiugu, jog toks žmogus čia buvo, veikė ir paliko pačius gražiausius dalykus. Tai jis išplėtė merginų chorą iki mišraus licėjaus choro, prisijaukinusio Vytauto Kernagio dainą „Baltas paukštis“. Už visa tai buvome ir būsime jam dėkingi.

…braidžiojant po prisiminimų ūkanas, tolumoje buvo girdėti mielus žodžius:

Po nakties diena,

Po lietaus miškai kvepia,

Po mirties šviesa

Amžina…

Tarp Lietuvos

Ir tarp dangaus aukšto

Gieda paukštis virš mūsų

Ir giedos…

(V. Kernagis „Baltas paukštis“)