Petras MAKSIMAVIČIUS

Parašyti šia tema paskatino mane prelato Mykolo Krupavičiaus surašyti ir 1972 m. Čikagoje išleisti atsiminimai bei Punske leidžiamame metraštyje „Terra Jatwezenorum“ 2012 m. paskelbtas Lietuvos istoriko dr. Algimanto Katiliaus straipsnis apie Lomžoje veikusią lietuvišką draugiją „Pagalba“.

A. Katilius nuodugniai išanalizavo minėtos draugijos įstatus, kurie ne tik suteikia labai daug vertingos informacijos apie draugijos įkūrėjų teisinį išprusimą, bet taip pat atskleidžia, su kokiais rūpesčiais tuo metu Lomžoje gyvenantys lietuviai susidurdavo ir kokias problemas bandė spręsti. Beje, tos problemos tuomet buvo būdingos ne tik Lomžoje ar jos apylinkėse gyvenusiems lietuviams, bet ir kitiems tautiečiams, kurie gyveno atokiau nuo stambesnių lietuvybės centrų. Minėto straipsnio plačiau nenagrinėsiu, tik atkreipsiu dėmesį į kelis įdomesnius faktus apie tuo metu Lomžos apylinkėse gyvenusius lietuvius. Raginu šį straipsnį visą paskaityti.

Prelatas M. Krupavičius mums jau pažįstama asmenybė. Jis mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje. Vėliau nusprendė eiti dvasininko keliu ir mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Po kurio laiko tapo vienu svarbiausių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų. Lietuvą okupavus kalėjo vokiečių kalėjimuose. 1945 m. išlaisvintas JAV kariuomenės gyveno Vokietijoje, o 1956 m. persikėlė į JAV. Atsidūręs emigracijoje tęsė lietuvišką darbą. Greit tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku, padėjo organizuoti Pasaulio lietuvių bendruomenę. Tokia trumpa jo biografija. Priminiau ją todėl, kad lengviau būtų suprasti, kas buvo M. Krupavičius. Jo nuopelnai Seinų kraštui dideli vien dėl to, kad spėjo surašyti atsiminimus, kuriuose randame neįkainojamos informacijos apie mūsų kraštą, Seinų kunigų seminarijos veiklą, lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius Seinuose. Tai padeda mums geriau suprasti Seinų reikšmę Lietuvos istorijoje, bet taip pat tuo metu besiformavusių procesų įtaką nūdienai.

M. Krupavičiaus atsiminimuose randame 1905–1907 m. laikotarpį, kai jis, būdamas mokytojas, gyveno ir dirbo netoli Lomžos. Verta priminti, kad į Seinų kunigų seminariją Krupavičius įstojo grįžęs iš Lomžos ir joje mokėsi 1908–1913 m. Tai reiškia, kad būsimas klierikas ir kunigas jau turėjo nemažą žinių bagažą, gerai kalbėjo lenkiškai ir puikiai suvokė, kuo skyrėsi lietuvių ir lenkų tautiniai judėjimai XX a. pradžioje. Kaip pats vėliau minėjo, laikas, praleistas Lomžos apylinkėse, ir ten įgyta patirtis buvo neįkainojami vėliau, kai reikėjo spręsti įvairius sudėtingus klausimus Lietuvos valstybės tarnyboje.

Taigi pradėkime nuo esminių klausimų – ką XX a. pradžioje Lomžoje veikė lietuviai ir kiek jų ten gyveno? Į klausimą, kiek gyveno, sudėtinga atsakyti. Buvo jų nemažai. Į klausimą, ką veikė, atsakyti žymiai lengviau. Pirmiausia tai buvo kunigai ir mokyklų mokytojai, taip pat nemažai valdininkų. Nepamirškime, kad tai buvo gubernijos centras. Taigi buvo reikalingi kvalifikuoti tarnautojai valdiškose įstaigose, gydytojai, kelių prižiūrėtojai ir pan.

M. Krupavičius, kaip ir daugelis kitų jaunų lietuvių mokytojų, kurie baigė Veiverių mokytojų seminariją, dėl caro valdžios vykdomos politikos negalėjo įsidarbinti Kauno ar Suvalkų gubernijose. Natūralu, kad nenorėjo vykti į Rusijos gilumą, bet ieškojo galimybės įsikurti arčiau gimtųjų namų. Todėl Lomžos gubernija būdavo dažnas pasirinkimas. Krupavičius mokytojo darbą pradėjo 1905 m. Penchratkos (Pęchratka) mokykloje netoli Zambruvo (Zambrów) miesto. Pasak jo, Lomžoje ir apylinkėse lietuvių buvo „apsčiai“. Piontnicos (Piątnica) klebonijoje veikė lietuvių klubas, kuriam vadovavo dzūkas iš Krosnos kun. Vincentas Aleksandravičius. Piontnicoje Krupavičius sutiko dar vieną dzūką iš Simno, taip pat mokytoją Ksaverą Sakalauską-Vanagėlį bei daug kitų mokyklos draugų.

Vienas iš aktyviausių lietuviškos veiklos organizatorių Lomžos apylinkėse buvo jau minėtas kun. Aleksandravičius. Jis buvo Suvalkų gimnazijos, Seinų kunigų seminarijos ir Sankt Peterburgo dvasinės akademijos absolventas. Kurį laiką dirbo mokytoju Veiverių mokytojų seminarijoje, tačiau buvo iš jos pašalintas dėl to, kad mokė tikybos lietuvių kalba. Seinų vyskupijos vadovybė norėjo kun. Aleksandravičių skirti Seinų kunigų seminarijos profesoriumi, tačiau su tuo nesutiko caro valdžia. V. Aleksandravičius buvo priverstas ieškoti darbo lenkiškoje vyskupijos dalyje ir atsidūrė netoli Lomžos. Čia ir pradėjo burti lietuvius. 1905 m. jis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Tų pačių metų gruodį Lomžos krašte gyvenantys lietuviai pateikė Lomžos gubernatoriui prašymą įregistruoti lietuvių savitarpio pagalbos draugiją „Pagalba“. Be kunigo Aleksandravičiaus, prašymą pasirašė dar du kunigai: kun. S. Čepulevičius (Lomžos kalėjimo kapelionas) ir kun. J. Jurgelionis. Draugiją pavyko įregistruoti tik 1906 metams įpusėjus po pakartotinio jos steigėjų kreipimosi.

Draugijos „Pagalba“ tikslas buvo padėti nariams pagerinti materialines ir dvasines gyvenimo sąlygas. Draugijos nariai ir jų šeimos galėjo kreiptis į ją ir gauti pašalpas arba neprocentines paskolas. Draugija savo nariams padėdavo susirasti darbą, esant reikalui gauti gydytojo, juristo pagalbą, nemokamai arba pigiau įsigyti vaistų. Įstatuose taip pat buvo pabrėžiama, kad ji rūpinsis vaikų priežiūra, globos mirusių narių likusius našlaičius, teiks pagalbą senyvo amžiaus ar nedarbingiems nariams. Tai tik dalis užsibrėžtų tikslų. Svarbus veiklos baras turėjo būti tautinis darbas. Jis paslėptas punktuose, kur kalbama apie siekius organizuoti literatūrinius, muzikinius, šokių vakarus bei paramą tėvynainiams, kurie parodė šiose srityse įvairių gabumų. Įstatai numatė, kad draugija, gavusi atitinkamą valdžios leidimą, galės steigti vaikų darželius, mokyklas, ligonines, bibliotekas, bendrabučius ir pan. Draugijos kūrėjai, puikiai suvokdami, kad gyvena atokiau nuo Lietuvos, numatė tam tikrus saugiklius, kurie turėjo užtikrinti galimybę neprarasti įtakos naujai įkurtoje organizacijoje. Įstatuose randame įrašą, kad į draugiją gali būti priimami ir kitos tautybės (ne tik lietuvių) asmenys, tačiau kitataučių skaičius negali viršyti 1/3 narių lietuvių. Toliau neaptarinėsiu detaliau draugijos įstatų, tačiau pridursiu, kad juose įrašytos kai kurios taisyklės ligi šiandien neprarado aktualumo, o kai kurias galima drąsiai įrašyti į šiuo metu veikiančių lietuviškų draugijų įstatus.

Kaip intensyviai ši draugija veikė ir kiek darbų atliko, sunku pasakyti, kadangi kol kas nepavyko atrasti jos archyvinių dokumentų. Anksčiau minėtame straipsnyje istorikas A. Katilius pažymi, kad iš išlikusių dokumentų nuotrupų galima konstatuoti, jog draugija rengė šeimyninius vakarus su choro giedojimu ir skambinimu fortepijonu, teikė pašalpas savo nariams, stengėsi užtikrinti medicininę pagalbą. Nuo 1912 m. žinios apie draugijos tolesnę veiklą nutrūksta. Tais pačiais metais iš Piontnicos išvyko pagrindinis jos organizatorius ir pirmininkas kun. V. Aleksandravičius.

Įdomumo dėlei pridursiu, kad kelios išlikusios ataskaitos apie draugijos veiklą rodo panašias bėdas, su kuriomis susiduria ir dabartinės mūsų organizacijos. Nepavykdavo jai surinkti žymesnio nario mokesčio, valdžia priekaištavo, kad nebuvo išrenkama nauja valdyba, visuotinius narių susirinkimus pavykdavo sukviesti antruoju šaukimu ir pan. Draugijos valdybos sudėtis atskleidžia, kokiose parapijose tuo metu dirbo lietuviai. Šiandien keliaudami Varšuvos ar Balstogės link net neįtariam, kad tose vietovėse XX a. pradžioje dirbo vieni mažiau, kiti labiau pasižymėję lietuviai kunigai. Antai 1910 m. ataskaitoje pažymėta, kad į valdybos sudėtį įėjo kunigai, dirbantys Zbuinos (Zbójna) parapijoje – Mykolas Ilgūnas, Puchalų (Puchały) – Jurgis Staciakas, Sniadovo (Śniadowo) – Jurgis Kaminskas, Grabavos (Grabowo) – Juozapas Sadauskas, Pšytulų (Przytuły) – Juozapas Valaitis.

M. Krupavičius savo atsiminimuose nemini šios draugijos, tačiau gana vaizdžiai aprašo čia gyvenusių lenkų įpročius, požiūrį į mokslą, lenkiškumo išlaikymą, ūkio tvarkymo darbus. Jis ypač atkreipė dėmesį į tai, kad Lomžos lenkai labai gerbdavo mokytojo profesiją, nors ir nebuvo linkę savo vaikus leisti į mokslus. Pagarbą mokytojams pajuto taip pat čia dirbę lietuviai mokytojai. Jie buvo kviečiami į pobūvius pas dvarininkus, dalyvaudavo lenkų mokytojų susirinkimuose ir suvažiavimuose, kur buvo keliami tautiniai klausimai, šūkiai priešintis rusifikacijai ir pan. Ši patirtis vėliau labai pravertė lietuviams, kai reikėjo organizuoti lietuvišką švietimą Lietuvos etninėse žemėse ir skiepyti patriotiškumo jausmą gyventojams. „[…] Subatos vakarėlį visi lietuviai susirinkdavom pas vieną iš draugų. Tada atsigaudavom visai savaitei… Tuo būdu Lenkijos vidury lietuviai susikūrė autonominėm teisėm koloniją“, – prisiminė Krupavičius.

Jis apgailestavo, kad daugelis lietuvių, kurie ilgesniam laikui pasilikdavo dirbti Lomžos krašte, laikui bėgant sulenkėdavo. Dažniausiai tai atsitikdavo sukūrus mišrias šeimas. Tokia pagunda buvo kilusi ir pačiam Krupavičiui, tačiau jo motinos ištarti žodžiai buvo lemtingi: „Vaikeli, tu toks lietuvis, kaip sugyvensi su lenke, kas bus su jūsų vaikais?“ Po kurio laiko pats Krupavičius pritarė motinos žodžiams: „[…] Visos tos šeimos pasiliko Lenkijoje ir Lietuvai dingo… Lenkų generolas Janušaitis, sumušęs lietuvių kariuomenę prie Seinų, buvo lietuvio mokytojo mišrios šeimos sūnus. Putino pusbrolis, Čenstakavo gimnazijos mokytojas, Mykolaitis – aštrus lietuvių priešas. Lenkų seimo atstovas Čepinskis – lietuvio mokytojo, sukūrusio lenkišką šeimą, sūnus, būdavo kviečiamas kaip lenkų valdžios ekspertas lietuviškoms byloms… Vilniaus vaivada Kirtiklis, visai laisvai ir gražiai kalbąs lietuviškai, buvo mano kaimyno igliaukiškio lietuvio mokytojo Kirtiklio, sukūrusio mišrią šeimą, sūnus. Mano motina išgelbėjo mane nuo tokio likimo.“

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad nemažai Lomžos krašte dirbusių mokytojų ir kitų profesijų lietuvių sugrįžo į savo gimtines ir, kai tik leido galimybės, įsijungė į atgimstančios Lietuvos kūrimą. Svetur įgyta patirtis pravertė kuriant lietuvių švietimo sistemą, įgyvendinant žemės ūkio reformą ar stiprinant patriotizmą.