Irena Gasperavičiūtė

Nebeprisimenu, kelintais metais Rūta Burdinaitė papasakojo, kad jos svajonė – pastatyti Kazio Binkio „Atžalyną“, kur vaidintų mokiniai ir mokytojai, gal dar ir tėvai. Ir štai lapkričio 13-ąją Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus dramos būrelio vadovė Rūta pakvietė Punsko mokyklų ir Seinų lietuvių „Žiburio“ mokinius į spektaklį. Jo premjera vyko vasarą per Klojimo teatrų festivalį Punske. Scenoje vadovė sakė: „Tai mano svajonės rezultatas. Nors ją įgyvendinti užtruko daugybę metų, bet štai scenoje matysite mokinius, vaidinančius kartu su mokytojais ir mokyklos absolventais. Kadangi vaidintojų 26, ir visi esame iš skirtingų vietų, aplinkų, per repeticijas nei karto nepasisekė susirinkti visiems kartu. Bet šiandieną esame.“

Scenoje išvydome Keraičių šeimą: dėdę (Petras Bobinas) ir dėdienę (Darija Vyšniauskienė). Ponia Keraitienė – tipiška miesčionė, pakišusi savo vyrą kaimietį po padu ir besirūpinanti tik tuo, kaip aplinkiniams padaryti įspūdį.

Smagi buvo ir mokinių scena, kai jie laukia ateinančio mokytojo ir pagaliau sužino, kad klasėje jų auklėtojui dingo 100 litų. Puikus personažas auklėtojas Tijūnas (Jurgis Paransevičius), mokytojas idealistas, tikintis savo auklėtiniais ir nuoširdžiai jais besirūpinantis.

Gražiai atskleista Petro, našlaičio, Keraičių auklėtinio (Matas Čėpla), draugystė su neturtingu „šiaučiuko“ sūnumi Jasiumi (Raimundas Venslauskas). Jų ryšio nesugriovė net nesusipratimas dėl auklėtojo dingusių pinigų. (Petras, nuogąstaudamas, kad Jasius bus apkaltintas vagyste, o tai sugriaus jo svajonę tapti lakūnu, prisiima kaltę.)

Išraiškinga scena mokytojų kambaryje, kur mokytojus vaidina tikri mokytojai. Per trumpą sceną režisierė puikiai atskleidžia paskirų personažų vertybes, kuriomis jie vadovaujasi ne tik darbe, bet ir gyvenime.

Spektaklyje dėdė Žiogas tampa Žiogiene (Irena Sinkevičienė). Taigi pas siuvėją tetą Žiogienę prisipažinęs pavogęs pinigus ir iš Keraičių namų išvarytas Petras apsistoja gyventi ir dirbti. Žinoma, viskas baigiasi laimingai, dingę pinigai, pasirodo, pro suplyšusį pamušalą įkritę į paltą. Petras tampa didvyriu, jis sugrąžinamas į mokyklą. Aišku, Keraitienė prisiima sau nuopelnus. Atseit ji taip puikiai išauklėjusi giminaitį, kuris „nei peilio, nei šakutės nemokėjęs laikyti“.

Spektakliui prideda žavesio kai kurių sąvokų ar situacijų suaktualinimas. Tokiu būdu atsiskleidžia režisierės subtilus humoro jausmas.

Belieka pasveikinti režisierę ir visus artistus atlikus gražų darbą. Keista ta Rūtos svajonė, bet smagi mums visiems.