dr. Vitalija Stravinskienė

Pranešimas, skaitytas minint LLD 60-ąjį jubiliejų

XX a. Punsko ir Seinų kraštui atnešė labai daug radikalių permainų ir paliko gilių randų. Karai, ginkluotos kovos, gyventojų perkėlimai, represijos, įvairiausi nepritekliai lydėjo ne vieną šio krašto gyventojų kartą. Tačiau nepaisant įvairių politinių aplinkybių, nepalankaus požiūrio, suvaržymų ir kt. veiksnių, šio krašto lietuviai pajėgė susiburti pačiam svarbiausiam tikslui ir išlaikyti lietuvišką dvasią bei tapatybę.

Pastebėtina, kad XX a. antrosios pusės–XXI a. 2-ojo deš. Lenkijos lietuvių bendruomenės gyvenime ir veikloje išsiskiria du ryškūs etapai: 1) XX a. 5–9 dešimtmečiai, kai Lenkijoje vyravo komunistinis režimas; 2) 1989–2017 m., kai demokratinės veiklos sąlygomis lietuvių veiklai neliko ideologinių suvaržymų ir kontrolės. Tačiau šis laikotarpis atnešė naujų problemų ir iššūkių.

Kalbant apie organizuotos lietuvių veiklos pradžią, reikia dėmesį atkreipti į keletą aspektų:

• Politiniai pokyčiai Lenkijoje XX a. 6-ajame deš. ir organizuotos lietuviškos veiklos galimybės. Dėl prasidėjusios politinės liberalizacijos šalyje tautinių mažumų atstovams atsivėrė nedidelės galimybės pradėti veiklą kultūros, švietimo ar leidybos srityse. Susidariusiomis galimybėmis taip pat pasinaudojo lietuviai, kurie susibūrė į Lietuvių visuomeninę kultūros draugiją (LVKD; 1957 m.).
• LVKD organizaciniai veiklos aspektai: kas stovėjo prie draugijos įsteigimo ištakų, kokie buvo jų siekiai.
• Pagrindinės draugijos veiklos kryptys: švietimas, kultūra, leidyba – veiksniai, stiprinę lietuvišką tapatybę.
• LVKD reikšmė ir veiklos įvertinimas.

XX a. 6-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje Lenkijoje prasidėjo politinio gyvenimo liberalėjimas. Jo apraiškos buvo matomos įvairiose gyvenimo srityse, tarp jų ir tautinių mažumų gyvenime. Lenkijos jungtinės darbininkų partijos leidimu, siekiant padidinti įtaką tautinėms mažumoms, šalyje gyvenančių įvairių tautinių grupių atstovams buvo leista įsteigti po vieną organizaciją. Visos jos vadinosi analogiškai – visuomeninės kultūros draugijos.

Lietuviai savąją draugiją įkūrė 1957 m. kovo mėn. Nors iki tol Varšuvoje šį klausimą judino Bronius Mickevičius, tačiau vieno žmogaus pastangų neužteko. Aktyvūs, tarp vietinių Punsko ir Seinų krašto gyventojų autoritetą turėję lietuviai – 7 Juozai (Degutis, Grigutis, Jakimavičius, Maksimavičius, Vaina, Čėpla, Uzdila), 2 Antanai (Judickas ir Moliušis), 2 Jonai (Stoskeliūnas ir Šliaužys), 2 Bronislovai (Mickevičius ir Moliušis) ir po vieną Viktorą (Jankauskas), Vincą (Valinčius) bei – kas šiandienos žvilgsniu ypač džiugu – 2 Angelės (Degutienė ir Šliaužienė) sujungė jėgas ir ėmėsi draugijos steigimo rūpesčių. Tačiau ne viskas pasirodė lengva. Draugijos steigimo dokumentai, suvažiavimo vieta ir kt. klausimai turėjo būti suderinti su partine valdžia ir jos palaiminti. Nepaisant visų organizacinių rūpesčių ir nesklandumų, 1957 m. kovo mėn. įvyko draugijos steigiamasis suvažiavimas. Tuo metu Punske susirinko 83 lietuviai delegatai iš visos Lenkijos, jau neskaičiuojant garbių ir mažiau garbių svečių. Apie to meto vyravusią nuotaiką galima sužinoti štai ką: „Suvažiavimas vyko prieškarinėje sinagogoje […] Po karo čia buvo kino salė. Ją šventiškai puošė lietuviškos lovatiesės, rankšluosčiai, juostos. Vyravo rimta, pakili nuotaika. Žmonių viduj kimšte prisikimšę, kadangi be delegatų ir svečių buvo dar daug norinčių pasiklausyti, apie ką čia bus kalbama.“ O kalbama buvo apie visiems lietuviams rūpimus reikalus: žemės mokesčiai, ištremtų lietuvių šeimų likimas, lietuvių mokyklų problemos, rodomas tautinis nepakantumas lietuviams.

Prie draugijos vairo, atlaikę Lenkijos komunistų partijos atstovės suvažiavime spaudimą primesti sau priimtinus vadovus, stojo visų tautiečių gerbiami žmonės, kurie rūpinosi suvažiavimo organizavimu ir draugijos steigimu: J. Maksimavičius, J. Jakimavičius, J. Vaina, J. Stoskeliūnas, V. Valinčius. Tačiau greitai išaiškėjo, kad pirmosios valdybos ir ją kontroliavusios lenkų komunistų partijos narių nuomonės gerokai išsiskyrė. Valdyba norėjo veikti savarankiškai, ji pasisakė už tautinės veiklos plėtrą, stengėsi nesikišti į politiką. Lenkų komunistams tai nepatiko ir jie greitai „pataisė“ padėtį, t. y. nušalino vadovybę, surengė naują suvažiavimą ir pasirūpino, kad draugijai vadovautų „tinkami“ ir partijai priimtini asmenys. Be to, nuspręsta, kad draugijos veiklą kontroliuoti geriau seksis ne iš Punsko, o Seinų. Taigi draugijos būstinė buvo perkelta į Seinus. Nors oficialiai buvo skelbiama, kad draugija įsijungs į socializmo kūrimą Lenkijoje, skatins lietuvių ir lenkų ryšius ir kt., tačiau tai buvo tik privalomi ideologiniai šūkiai. Be jų veiklos plėtoti nebuvo įmanoma. Prisidengus jais, rūpintasi visai lietuvių bendruomenei svarbiais, gyvybiškais klausimais – lietuvių švietimo, kultūros, spaudos gimtąja kalba plėtra, lietuvių paveldo globa. Kaipgi pavyko įgyvendinti minėtus tikslus? Suvienijus jėgas ir atkakliai dirbant, pasiekta gražių rezultatų. Punsko ir Seinų krašto lietuviai nuo seno garsėjo saviveiklos tradicijomis. Dar nesant įsteigtos LVKD, lietuvių saviveiklinis gyvenimas buvo puoselėjamas. Lietuviška daina ir šokis visus suburdavo. Priminsime, kad jau 1951 m. Ožkinių kaime įvyko saviveiklos vakaras, kuriame skambėjo V. Valinčiaus vadovaujamo choro dainos. Tuo metu daugelio lietuviškų kaimų gyventojai būrėsi į saviveiklos kolektyvus. Įkūrus Visuomeninę kultūros draugiją, ši veikla įgavo pagreitį ir sustiprėjo. Išlikę dokumentai liudija, kad pirmuoju draugijos veiklos dešimtmečiu Punsko ir Seinų krašte veikė apie 20 ansamblių, vienijusių apie 400 narių. Jau beveik 60 metų gyvuojantis  lietuviškų saviveiklos kolektyvų sąskrydis – geriausias įrodymas, kad tuometinė Lietuvių visuomeninė kultūros draugija atliko prasmingą ir didelį darbą. Nedaug lietuviškų bendruomenių pasaulyje galėtų pasigirti tokia tradicija. „Jotvos“, „Klumpės“ ir kt. kolektyvų vardai žinomi ne tik Lenkijoje ar Lietuvoje, bet ir plačiajame pasaulyje – JAV, Kanadoje, Vokietijoje ir kt.

Kita svarbi draugijos veiklos kryptis – lietuvių paveldo Lenkijoje apsauga ir globa. Tokios veiklos ištakos siekia 1978 m., kai susibūrė lietuvių kultūros paminklų globos komisija. Reikia pažymėti, kad dar 1953 m. buvo imtasi pastangų tvarkyti S. Dariaus ir S. Girėno paminklą Pščelnike. Į šiuos darbus įsijungė draugijos nariai iš Vroclavo, Ščecino, Slupsko, į paveldo objekto tvarkymą buvo įtraukti ir tautiečiai Vakaruose. Visoje Lenkijos teritorijoje esančių lietuvių atmintinų vietų priežiūra ir globa iš tiesų parodo, kiek daug galima pasiekti suvienijus pastangas, turint labai kuklius išteklius.

Nuo pat lietuvių draugijos įsikūrimo jos nariai rūpinosi leisti lietuvišką leidinį. Pirmieji bandymai buvo 1957 m., tačiau jie lauktų rezultatų nedavė. Vis dėlto pakartotiniai prašymai valdžios koridoriuose buvo išgirsti ir 1960 m. pasirodė pirmasis lietuviškos „Aušros“ numeris. Tačiau gautas leidimas spausdinti laikraštį nebuvo atsitiktinumas. Mat pagal Lenkijos komunistų partijos atstovų sumanymą, laikraštis turėjo didinti komunistinę įtaką lietuviams. Vis dėlto šioje vietoje norisi atkreipti dėmesį į tai, kad tuometinėmis sąlygomis kitaip veikti nebuvo įmanoma. Tai puikiai parodė Varšuvoje leistų „Varsnų“ likimas. Už istorinės, kultūrinės ir religinės tematikos straipsnių publikavimą žurnalas po metų buvo uždarytas, bandymai leisti jo tęsinį nepavyko. Nepaisant ideologinių momentų, „Aušra“ skaitytojus supažindino su lietuvių kultūra, švietimu, socialiniais klausimais. Reikia pažymėti, kad palaipsniui ne tik pakito „Aušros“ formatas ar jos leidimo dažnumas, bet ir sumažėjo politinių, lenkų komunistų veiklą šlovinančių straipsnių, atsirado vis daugiau laisvesnių, valdžios poziciją vienu ar kitu klausimu kritikuojančių straipsnių, lietuviams aktualesnių rubrikų – gimtojo krašto istorijos ir etnografijos problematika, lietuvių švietimo padėtis, netgi Lietuvos istorija. Tokiu būdu „Aušra“ prisidėjo prie svarbiausio tikslo – lietuvių tapatybės išlaikymo. Vėlgi šioje vietoje norisi pasidairyti po kitas lietuvių bendruomenes ir paieškoti panašių pavyzdžių. Tik JAV ir Kanados lietuviai gali pasigirti ilgesnėmis spaudos leidybos tradicijomis.

Tačiau bene pati svarbiausia ir reikšmingiausia draugijos veiklos kryptis – lietuvių švietimas. Kartu tai ir pasididžiavimas, ir didžiausias rūpestis. Nuo pirmųjų draugijos veiklos metų buvo kalbama apie mokyklų plėtrą, lietuvių mokytojų trūkumą, vadovėlių gimtąja kalba būtinybę. Kiekviename draugijos suvažiavime buvo sugrįžtama prie švietimo problemų. Tuo klausimu parašyta daugybė raštų, prašymų, pasiūlymų ne tik vietos valdžios institucijoms, bet ir į Varšuvą, svarbiausioms institucijoms, pradedant Lenkijos jungtine darbininkų partija ir baigiant Švietimo ministerija. Tačiau dažnai lietuvių prašymai likdavo neišgirsti, netgi priešingai – pasigirsdavo kaltinimų, neva taip kurstomas nacionalizmas.

Kaip parodė istorija, kiekviena švietimo reforma Lenkijoje retino lietuviškų mokyklų tinklą ir tuštino mokyklinius suolus. XX a. 6-ajame dešimtmetyje veikusių apie 20 mokyklų, kur buvo mokoma lietuviškai ar lietuvių kalbos, jau seniai nebelikę. Jų tinklas susitraukė iki mokyklų Punske, Seinuose ir Vidugiriuose.

Po 1990 m. visos lietuvių bendruomenės, taigi ir Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos, veikloje prasidėjo pokyčiai. Komunistiniam režimui žlugus Lenkijoje neliko politinės ir ideologinės lietuvių veiklos kontrolės ir varžymo. Demokratinių pokyčių sąlygomis pasinaudojo ir LVKD vadovybė. Ji pakeitė ne tik draugijos pavadinimą (nuo 1992 m. veikia Lenkijos lietuvių draugija), bet ir išplėtė bei suaktyvino veiklą. Todėl greta tradicinių veiklos formų, pvz., meno ansamblių sąskrydžio, vaikų teatrų festivalio ir pan., atsirado ir naujų – Rudens literatūriniai skaitymai, įvairūs konkursai ir kt. Tačiau pagrindiniai veiklos prioritetai nepakito. Tai – lietuvių kultūra, švietimas, paveldas. Nepaisant įvairių biurokratinių kliūčių, abejingumo, nesusikalbėjimo, finansinio nepritekliaus ir kt. veiksnių, draugijos vadovybė sėkmingai prisideda prie pačio svarbiausio ir reikšmingiausio darbo – lietuviškumo puoselėjimo Lenkijoje.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos ir vertinant lietuvių draugijos narių nueitą kelią, galima pastebėti keletą dalykų. Įkurta Lietuvių visuomeninė kultūros draugija, vėliau persitvarkiusi į Lenkijos lietuvių draugiją, koordinavo organizacinį lietuvių gyvenimą, ji buvo svarbus veiksnys, jungęs ir konsolidavęs lietuvių bendruomenę, prisidėjęs prie lietuvių tapatybės puoselėjimo. Tačiau reikia prisiminti, kad draugija veikė komunistinio režimo metais, todėl nebuvo galima išvengti politinės kontrolės, ideologinės priežiūros, veiklos varžymo. Vis dėlto nepaisant prieštaringų veiklos aplinkybių, draugijos nariai plėtojo autentiškos, kiek tomis sąlygomis buvo galima, savarankiškos tautinės veiklos kryptį, ją savotiškai pratęsdami į už „geležinės uždangos“ buvusią Lietuvą. Draugijos vaidmuo lietuvių bendruomenės gyvenime vertintinas pozityviai, atlikti darbai svarbūs jungiant tris lietuvių bendruomenei svarbius dėmenis – praeitį, dabartį ir ateitį.