Aldona Vaicekauskienė

Eglinė

Iš Gulbiniškių patraukiame Rūdelės kryptimi ir įvažiavę į miestelį pasukame į dešinę Beceilų ir Šipliškių link. Privažiavę pagrindinį kelią, vedantį nuo sienos perėjos Suvalkų link, sukame kairėn ir visai prie pat sienos dešinėn, Pavaiponės kaimo kryptimi. Pavažiavę apie 2 km vėl sukame kairėn, įveikę tokį pat atstumą – dar kartą kairėn. Čia matosi aukšta kalva, apaugusi medžiais. Tai Eglinės piliakalnis. Apie jį 1983 m. „Aušroje“ Jonas Pajaujis rašė: „Eglinės piliakalnis […] yra vienas iš daugelio paprūsėje XII–XIII a. sūduvių supiltų piliakalnių gintis nuo Kryžiuočių ordino puolimų. Piliakalnis supiltas iš žemės ir akmenų. Viršūnėje nedidelė plokštuma, apjuosta žemės pylimu. Kalno papėdėje tįso erdvus plotas, kuriame, galimas daiktas, buvo įsikūrusi sūduvių gyvenvietė. Šios vietovės geografinė ir gamtinė aplinka atitiko tų laikų gynybos poreikius. Iš rytų šį plotą supo raistai ir upė Vaipienė, o iš vakarų pusės saugojo ledyno metu išrausta patvinusi vaga, kuri į šiaurę nuo piliakalnio jungėsi su Vaipiene turbūt Rekečio (dabar Salaperūgio) ežere. Apie vandens telkinių vandeningumą pasakoja Jonas Judickas savo motinos Veronikos girdėtus senelio Juozo Žilinsko prisiminimus. Sudegus Smalnykuose Žilinskų sodybai, rąstus statybai iš Eglinės miško plukdė upe. 1784 m. kun. Antanas Laurinavičius Punsko parapijos užrašuose mini šį piliakalnį ir jo papėdėje esančią gyvenvietę. Minimame Punsko klebono užraše parašyta, kad ūkininkai, dirbdami ar kasinėdami piliakalnio aplinkoje žemę, rado įvairios paskirties apyvokos daiktų ir senovinių ginklų. Ūkininkai rastus metalinius daiktus perdirbdavo į pasagas ir kitus reikalingus jiems įnagius.“

Eglinės piliakalnis tai ankstyvųjų viduramžių jotvingių palikimas. Tokių piliakalnių pagrindiniai teritorijos organizaciniai vienetai buvo valdos su aplinkiniais kaimais, laukais, giriomis ir ežerais. Valdoje būdavo piliakalnis su sustiprintais pylimais ir rąstų tvoromis. Papėdėje atsirasdavo papiliai su sutvirtinimais, kurie turėjo atremti priešą ir suteikti įgulai daugiau laiko pasiruošti kovai. Be to, pilies centras buvo įtvirtintas tam tikru atstumu supiltais pylimais, proskynomis ir sargybos bokštais.

Eglinės piliakalnis – tai antras po Šiurpilio tokio dydžio objektas. Piliakalnio formą sudaro dviejų kūgių pylimai. Daugelis jame esančių gynybinio pobūdžio objektų rodo, kad šis piliakalnis ankstyvaisiais viduramžiais atliko svarbų gynybinį vaidmenį.

Nugalėjus jotvingius didinga gyvenvietė buvo užmiršta. Apie ją prabilo tik 1784 m. Punsko klebonas Laurinavičius (Ławrynowicz). Šį objektą mini 1859 m. ir A. Polujanskis (Połujański) savo knygoje „Wędrówki po guberni augustowskiej w celu naukowym odbyte“. Buvusi pilis ir jos gyventojai ilgą laiką slėpėsi už paslaptingo šydo. Tik archeologiniai tyrimai, atlikti 1984–1991 m. vadovaujant Varšuvos archeologijos muziejaus Baltų sektoriaus direktoriui archeologui dr. Janui Jaskaniui (Jan Jaskanis), archeologėms Anai Bitner-Vrublevskai (Anna Bitner-Wróblewska) ir Gražinai Ivanovskai (Grażyna Iwanowska), davė daugiau mokslinės medžiagos. Pagal gautus duomenis nustatyta, kad pirmas apgyvendinimo etapas vyko IV–VI a. Apie tai byloja buvusių gyvenviečių vietoje rasta keramika. Buvo atlikti ir geomorfologiniai tyrimai, kurie parodė, kad aukštuma, kur buvo įkurta pilis, atrodė taip kaip natūralus kalnelis kaimynystėje, šiaurinėje pusėje. Piliakalnio pietuose ir šiaurėje buvo du dideli vandens telkiniai, sudarantys natūralų gynybinį barjerą. Iš rytų buvo dar vienas vandens telkinys. Iš šiaurės nutiestas pylimas, ko gero, atliko kelio per pelkėtus plotus funkciją. Iš rytų pusės buvo nutiesti mediniai tiltai (darant gręžinius rasta medinių rąstų). Visa tai sudarė kliūtis galimiems užpuolikams.

Tada dar nebuvo įtvirtinimų. Jie atsirado vėliau. Pirmas įtvirtinimas buvo sukonstruotas iš medienos ir molio apie IX a. Įtvirtinimų likučiai atkasti pietrytinėje piliakalnio dalyje. Tuo metu piliakalnis ir padidintas iš rytų pusės supilant šonus. Jį didinant viršutinė dalis buvo padalinta į dvi dalis, o per vidurį supiltas nedidelis įtvirtinimas. Kasinėjant piliakalnio pietų dalyje rasta gyvenamosios dalies konstrukcijos pėdsakų. Ji buvo paremta ant medinių polių, o pagrindas sustiprintas akmenimis ir moliu. Piliakalnio aikštelės šiaurinėje dalyje aptiktas platus akmenų grindinys. Tai galėjo būti pagrindo sutvirtinimai arba pastatų pamatai. XIII a. pilyje pavojaus metu slėpėsi papilio gyventojai. Čia galbūt gyveno genties vadas su savo apsauga ir buvo administracinis centras. Kasinėjant rasta daug laukinių ir naminių gyvulių kaulų, žmonių kaukolių. Pietinėje aikštelės dalyje atkasta molinių indų liekanų, molio gabalų, kuriuo buvo išlipdomos pastatų sienos, geležiniai strėlių antgaliai, peilio makšties apkaustai, bronziniai žiedai, apyrankė. Toje vietoje galėjo būti statiniai, skirti įgulai.

Archeologinių tyrimų metu šiaurinėje dalyje atkasta laužavietė su paslaptinga konstrukcija iš didžiulių akmenų. Tai galėjęs būti antrojo bokšto pagrindas. Šalia akmenų rasta daugiau nei aštuoni šimtai bronzinių daiktų. Daugiausia tai papuošalai ir jų dalys: pakabukai, žiedai, kryželiai, segtukų fragmentai, skydelių dalelytės. Tarp iškastų daiktų aptikta: ankstyvųjų viduramžių stikliniai karoliukai, molinė verpstė, galąstuvas, raginiai rėmeliai, metaliniai įvairaus tipo ietigaliai, metaliniai pentinai ir kitokios rūšies žalvario ir kitokių metalų gaminiai. Įdomiausi radiniai – pasidabruoti ir bronziniai kryželiai, puošti geltonu emaliu, ažūrinių, granuliuotų karoliukų fragmentai, mėnulio formos pakabukai. To laikotarpio moliniai indai puošti išraižytomis horizontaliomis ir banguotomis linijomis. Vertingas radinys tai daugiau nei 120 panašios formos dailių žalvario pakabukų. Galbūt tai vietinio juvelyro gaminiai, kadangi kasinėjant surasta gamybai skirtų įrengimų, daugybę žalvario vielelių, gabaliukų skardelių ir kitų juvelyrikoje naudojamų reikmenų. Įdomūs iškasti žalvario kryželiai, papuošti geltonu emaliu, ažūriniai ir supinti žiedai iš sidabro vielelių, stiklo karoliukai su sidabru viduryje, medalionas su šv. Jurgio atvaizdu vienoje pusėje ir Bazilijaus kitoje, atkeliavę iš Rusios. Tai byloja apie ryšius su tolimais kraštais, o gal ir jotvingių bei lietuvių kovas su Rusios valdovais.

Kaip rodo atkasti paskutinio piliakalnio gyvavimo laikotarpio (tai yra XIII a.) radiniai, ši pilis buvo tapusi galinga tvirtove. Dar ir šiandien matomi čia puikiai išsilaikę didžiuliai akmenimis supilti pylimai.

2010 m. buvo atliekami nauji tyrimai: paviršinės paieškos bei planigrafijos. Užregistruota 150 radinių. Aptikti iečių antgaliai rodo, kad tvirtovė buvo priešų puldinėjama. Galbūt tai kunigaikščio Jaroslavo žygių į sūduvių žemes palikimas?

Iki mūsų laikų išliko tik maža dalis buvusių Eglinės tvirtovės gyventojų palikimo, bet mokslininkams tai neįkainojama. Galbūt netrukus pasirodys monografija apie Eglinės gyvenvietę ir jos didingą praeitį.