Jurgita Stankauskaitė

Šiais laikais Naujuosius metus pasitinkame itin triukšmingai. Gruodžio 31-osios naktis sublizga tūkstančiais dangaus ugnelių. Žmonės šėlsta, dainuoja, šoka, mėgaujasi šampano burbuliukais. Tai tikra triukšmo ir nemigos naktis. Ši šventė taip atrodo šiandien, o kaip ji buvo švenčiama šiek tiek anksčiau, prieš penkiasdešimt metų ar žymiai vėliau?

Naršant internete, vartant senus „Aušros“ numerius, teko pastebėti, kad mažai informacijos apie Naujųjų metų pasitikimo tradiciją, neminint jos papročių, kurie turbūt net neegzistavo. Kalbantis su vietiniais, jie pasakoja, kad mūsų krašte Naujųjų metų šventė visada buvo švenčiama su kaimynais, draugais ir giminaičiais. Kažin ar būdavo tokių, kurie tyliai užsidarę namuose numodavo ranka į ateinančių metų išvakares. Nesvarbu, kad sniego būdavo iki kelių. Kaimo žmonės visuomet važiuodavo rogėmis arba pėsčiomis eidavo pas pažįstamus linksmai pasitikti Naujųjų metų. Prieš vidurnaktį lauke būdavo deginami ilgi šiaudų kūliai (blaškos). Žmonės iš toli stebėdavo kitų degančius laužus ir neretai rungtyniaudavo, kieno laužo liepsnų liežuviai ilgesni. Aplink šiltą ugnį netrūkdavo nei juoko, nei dainų. Šiandien mūsų kaimuose laužai nedega. Juose sprogsta fejerverkai. Taip pat neišgirsime lauke aidinčių dainų. Jos skamba restoranuose, klubuose, pokylių salėse. Galima paminėti, kad mūsų krašte gražia tradicija tapo visiems Punske arba netoli jo švenčiantiems prieš vidurnaktį susitikti prie šalia Punsko savivaldybės pastato augančios eglės ir kartu skaičiuoti paskutines sekundes iki Naujųjų.

Ieškant atsakymo į klausimą, ar lietuvių gyvenime ši šventė, kaip, pavyzdžiui, Kūčios, nebuvo paremta papročiais, kurie laikui bėgant buvo užmiršti, daugiau žinių surandama Lietuvos etnologo Liberto Klimkos pasakojimuose. Anot jo, Naujųjų metų šventė Lietuvoje nebuvo paremta apeigomis. Jos lydėdavo tik tokias šventes, kurios buvo susijusios su gamtoje vykstančiais pokyčiais. Dėl to metų pabaigoje lietuviai minėdavo tik saulėgrįžą, kitaip vadinamą Elnio devyniaragio švente (minima gruodžio 21–24 d. – trumpiausios žiemos dienos ir ilgiausios naktys, po to dienos pradeda ilgėti), atitinkančią mūsų Kūčias ir Kalėdas. „Labiausiai Naujųjų metų sutikimas kaip tradicija įsitvirtino vidurio ir rytų Lietuvoje“, – teigia etnologas. Šiaurės rytuose ši šventė vadinama riebiosiomis Kūčiomis, vidurio Lietuvoje – Kūčelėmis arba Kūčiukėmis, o Dzūkijoje – Pakūčiais arba antrosiomis Kūčiomis. Gaminti buvo panašūs valgiai kaip Kūčioms prieš Kalėdas, tačiau nebuvo laikomasi pasninko ir šieno po staltiese nieks nedėdavo.

Seniau žmonėms labai rūpėdavo iki Naujųjų metų užbaigti visus pagrindinius darbus, susitaikyti su artimaisiais, atiduoti visas skolas, atsikratyti blogų minčių. Tikėta, kad reikia palikti blogus dalykus senuose metuose. Mat Naujieji bus švarūs, ramūs ir sėkmingi.

Etnologas yra pasakojęs, kad visais laikais Naujųjų metų išvakarės buvo ne šeimos, o bendruomenės šventė, todėl vakarieniauti susirinkdavo kaimynai, giminės, draugai. Panašiai ši šventė atrodo ir mūsų krašte. Tačiau pas mus seneliai neprisimena, kad, be nuoširdžių pokalbių, juoko ir dainų, šventę būtų lydėję, pavyzdžiui, būrimai. L. Klimka pasakoja, kad po vaišių žmonės mėgdavo burti. Kiekvienas norėjo sužinoti, kokie bus ateinantys metai, ar bus palankūs derliui, ar bernelis susiras mergelę, ar darbšti, graži ir turtinga bus jo būsima žmona, ar mergelė ištekės ir pan. Spėjama būdavo iš šešėlių, porinių ir neporinių pagaliukų, žirnių, degtukų. Be to, buvo tikima, kad tą naktį galima sutikti raganas, kurios vidurnaktį susirenka šokti kieme. „Galima jas pamatyti, tik žiūrėti reikia iš pakluonės ir per akėčias“, – įspėja etnologas. Seni žmonės kalbėdavo, kad tos raganos galėdavo visiems metams apsigyventi namuose, jeigu pamatydavo pas ūkininką neužbaigtus darbus. Joms patikdavo pakulas suvelti arba avis nukirpti. Norint apsaugoti gyvulius nuo nesėkmę nešančių raganų, reikėdavo „užsidegti graudulinę žvakę ir pereiti kryžmai per tvartą“.

Kaip seniau, taip ir šiandien vis dar žmonės prisimena, kad Naujųjų metų rytą reikia anksti keltis. Kitu atveju žmogus per visus metus gali būti „prie cynginio“. Tikima buvo, kad „kap pasiciksi Naujus metus, toki bus visi kici metai“. Todėl kiekvienas stengėsi gražiai praleisti Naujųjų metų išvakares, kad tokie patys būtų visi metai.

Tad ir mes šiandien nebūkime vieni gruodžio 31-osios vakarą, susikvieskime bendrai puotai kaimynus ir draugus, palinkėkime vieni kitiems laimingų metų, atleiskime tiems, kurie ne visada mums gero linkėjo, paspauskime ranką nuliūdusiems, dalinkimės džiaugsmu ir palinkėkime pasauliui taikos.