Rytis Motiejūnas

Kaip jau tapo įprasta, ne sniegingą, o šlapią ir vėjuotą gruodį pakeitė toks pat permainingas sausis. Pagaliau kiek pašalo. Senoliai tik kraipo galvas – kažin kada buvo paskutinė normali, speiguota ir balta žiema? Cinikai šaiposi – neliūdėkite, dar pasnigs ir pašals kokį balandį ar gegužę…

Nuūžė nulapnojo į nebūtį 2017 metai. Kokie jie buvo mums ir visai Lietuvai? Kas svarbaus nutiko praėjusiais metais, kurie yra prologas į šiuos, mūsų atkurtosios valstybės Šimtmečio metus?

Praėjusieji nebuvo kuo nors ypatingi. Lietuvos partinė sistema patyrė keletą skaudžių smūgių. Nors jau beveik trečdalis amžiaus, kaip esame nepriklausomi, apie vidaus politinį stabilumą galime tik pasvajoti. Liberalus baigia sudaužyti kaltinimai korupcija ir neskaidriais ryšiais su stambiais verslininkais. Valdantieji socialdemokratai niekaip neapsisprendžia, ar jie yra valdžioje, ar opozicijoje. Jų suskilimas į valdžios postuose sėdinčią mažumą ir oponuojančią daugumą kol kas atrodo komiškai ir nežinia, kuo baigsis… Žalieji-valstiečiai ką tik atšventė savo valdymo metines ir tikina praeitais metais tik pradėję pildyti savo priešrinkiminius pažadus. Štai 2018 m. tai bus tikrai gerai! Kol kas išvydome tik keletą nedrąsių reformų bandymų ir nesibaigiančius ginčus. Vyriausybė žada algų didinimą, o prie jos langų vis dažniau renkasi įvairiausių profesijų protestuotojai. Bet pinigų atlyginimams kelti surasta tik prokurorams ir Seimo nariams. Kitiems liepta palaukti… Vieni laukia, kiti ne – kraunasi lagaminus ir palieka šalį. Paskaičiuota, kad pernai Lietuvą paliko 55000 žmonių. Sumažėjome maždaug Alytumi.

Premjeras nevykusiai juokauja apie kuriamą policinę valstybę, o demografai žada, kad mūsų tuoj liks tik 2,5 milijono. Ar tai tiesa? Juk ne visi išvykusieji deklaruoja apie tai migracijos tarnyboms. Tiesa, dalis žmonių grįžta namo, o darbo rankų trūkumo klausimas sprendžiamas atsivežant baltarusių ir ukrainiečių. Kadangi mums persiųsti europiniai migrantai jau beveik visi išsibėgiojo, teko girdėti politikų nuomonę, kad tokie slavai migrantai mums artimesni kultūriškai ir mažiau pavojingi nei atsikėlusieji iš Azijos ar Afrikos. Ar tikrai? Juk dauguma jų – tai rusakalbiai…

X X X

Šalies piliečiai irgi nebuvo vieningi. Visuomenę kiršino ir skaldė net keletas skandalų, atskleidusių visiškai priešingas žmonių nuomones. Gal tik R. Vanagaitės bandymas apjuodinti mūsų partizanų atminimą sutiktas vieningu pasipriešinimu, o diletantiškos šios rašeivos išvados sulaukė ne tik žinovų, bet ir daugelio piliečių pasmerkimo. Tiesa, keli asmenys bandė ginti šią plataus profilio (nuo šeimyninių santykių iki Holokausto) specialistę. Bet tik keli.

Ne mažesnio atgarsio susilaukė ir ginčai dėl paminklų ne/statymo. Nusprendus užbaigti du dešimtmečius užsitęsusį Lukiškių aikštės tvarkymą, susikibo Vyčio (pavadinto Laisvės kariu) ir Bunkerio (paminklo, primenančio partizanų bunkerį) šalininkai. Kol kas kaunamasi skundų ir peticijų ietimis. Bet jau pereinama prie grasinimų ir įžeidinėjimų.

Bandant čia likti bešališkam, visų pirma reiktų išsiaiškinti, ką norima matyti šioje aikštėje. Ar Lukiškių aikštė bus reprezentacinė, pagrindinė valstybės aikštė, ar tik viena iš keliolikos sostinės žaliųjų poilsio zonų? Ar ten vedžiosime šunis ir gulinėsime ant vejos? Pagaliau galima paklausti ir taip – ar tas raitelis tikrai yra Vytis, t. y. Lietuvos valstybės herbo stilizacija? O gal tik paklaikęs arklys, norintis numesti raitelį, kaip šaiposi jo oponentai? Beje, kol vilniečiai ginčijasi, Vyčio skulptūrą jau pasišovė priglausti Kaunas. Kur du pešasi, laimi trečias?

Apie liūčių pagraužtą Gedimino kalną galima kalbėti ir kalbėti. Tačiau Misionierių bažnyčios ir vienuolyno „modernizavimo“ istorija, užgriozdinant ją naujais prašmatniais butais, irgi verta dėmesio. Nors keletas pasišventėlių gynė tą vaizdingą vietą, kurią suniokos nauji statiniai, pasirodo, prieš didelius pinigus yra bejėgė net UNESCO. Namai ten bus, o kas bus po to, biznieriams nerūpi.

Paradoksalu, kad tai nutiko beveik tuo pačiu metu, kai sužinojome, kad Kaunas 2022 m. bus Europos kultūros sostinė. Belieka tikėtis, kad laikinoji sostinė čia pasirodys geriau, nei kažkada nutiko Vilniui, tokia pačia proga iššaudžiusiam į orą milžiniškus pinigus. Kauno meras kol kas asfaltuoja gatves ir jose masiškai kerta medžius. O protestuojančiuosius žaibiškai surenka policija. Bet gal ko nors bjauresnio su miesto statiniais jis nespės padaryti?

X X X

Lietuvos užsienio politiką pernai žymėjo keletas žioplų klaidų. Mūsų diplomatai niekaip neapsisprendė, ar palaikyti JAV Jeruzalės pripažinimo Izraelio sostine klausimu. Čia net Izraelio atstovai buvo žymiai diplomatiškesni, aplankę partizanų vado A. Ramanausko-Vanago dukrą. Lietuva Jungtinėse Tautose balsavo „kaip liepė Briuselis“, nors kaimynai latviai, čekai ar lenkai surado kompromisą ir susilaikė nuo D. Trumpo sprendimo pasmerkimo. O juk kiekvienas bent kiek istoriją išmanantis žmogus žino, kieno istorinė sostinė yra Jeruzalė, ir kad arabai tose vietose pasirodė tik VII a. pradžioje. Žinoma, yra 1947 m. JT planas sukurti tose vietose dvi valstybes, o patį trims religijoms (žydams, krikščionims ir arabams) šventą miestą paversti neutralia teritorija. Bet ką daryti Izraeliui, jei kaimynai to plano nepripažino ir jau kitą dieną po Izraelio susikūrimo pradėjo su juo karą? Jei ir šiandien yra tokių kaimynų, kurie nepripažįsta žydų teisės turėti savo valstybę istorinėse žemėse ir grasina ją nušluoti nuo žemės paviršiaus?

Panaši dviprasmybė iškilo vertinant Lenkijos ir ES konfliktą. Briuselio biurokratai grasina nubausti lenkų valdžią, vykdančią, jų manymu, demokratiją pažeidžiančias vidaus reformas. Lenkija ginasi, sakydama, kad ji nori demontuoti komunistinio režimo palikimą. Keliolika Seimo narių pasirašė kreipimąsi, ragindami nebausti Lenkijos už tokį elgesį. Bet tik keliolika, o Seime yra 141 narys. Ir problema čia visai ne meilė ar nemeilė Lenkijai. Eina kalba, ar ES valstybės gali vykdyti savarankišką vidaus politiką.

Kol kas mūsų diplomatijos korifėjams toks mąstymas nepasiekiamas. Užimta klusnaus Briuselio komandų vykdytojų pozicija. Regis, dar netapome paprasta europine provincija (bendrijos vadovai mums tokią „žavią“ perspektyvą žada po 2025 m.), tačiau Lietuva jau ir šiandien prarado bet kokį norą turėti savo nuomonę. Pikti liežuviai kalba, kad toks neregėtas mūsų vadų paklusnumas ES yra bandymas užsitikrinti šiltas vieteles Briuselyje pasibaigus kadencijoms Lietuvoje (prezidentės ir užsienio reikalų ministro). Dar kiti kikena, kad tokie „ministrai“ su komjaunuoliška praeitimi tiesiog nesugeba savarankiškai protauti ir dirbti, nes nuolanki tarnystė užfiksuota jų genuose. Tiek jau to, tegul jie sau komisarauja ar ambasadoriauja užsieniuose. Negaila. Bet kas atstovaus Lietuvos, o ne vien kitų (kas, kad sąjungininkų) strateginiams interesams? Juk kaip sakė vienas žymus XIX a. britų politikas – Britanija neturi amžinų sąjungininkų, tik amžinus interesus…

Jau girdžiu šnypščiančius atsargiųjų realpolitik ekspertų balsus – kas tinka Britanijai, netinka Lietuvai. Būtinai reikia su kuo nors draugauti, nes vieni prapulsime! Esame maži ir apsupti klastingų kaimynų, ir panašiai… Žinoma, draugauti reikia, bet ne vergiškai tarnauti. Ir neužmirštant savųjų, Lietuvos reikalų. Kaip apmaudu, kad per 27 atkurtosios valstybės metus neišsiugdėme tokių politikų, kuriems būtų svarbiausi Lietuvos ir lietuvių tautos, o ne Briuselio, Vašingtono ar Maskvos (jau lenda ir tokie) interesai.

X X X

Kodėl taip nutiko? Nenorėta ar nesugebėta išsiugdyti tokių politikų? Kas kaltas? Prakeiktas sovietmetis ar baudžiauninkiška mūsų prigimtis?

Belieka tik sunkiai atsidusti – juk pusę praėjusio šimtmečio Lietuvos valstybė buvo ištrinta iš pasaulio žemėlapio. Jei to nebūtų – šiandien gyventume visiškai kitaip ir turbūt žymiai geriau… O ar gyvensime geriau, parodys netolima ateitis. Gražių Jums Naujųjų 2018-ųjų, mielieji!