Jurgita Stankauskaitė

Tai buvo ilgas vakaras. Jo namuose buvo tamsu. Girdėjo tik tylią muziką, kurios jam netrūkdavo bet kuriuo paros metu. Atsiduso. Pagaliau artėjo vidurnaktis. Apsirengęs šilta striuke, užsimovęs pūkuotą kepurę ir lengvai užsimetęs šaliką, lėtu žingsniu leidosi miestelio eglės link. Tai buvo vienintelė metuose diena, kai jis nuoširdžiai skirdavo laiko pastovėti po Punsko egle. Nors metams bėgant viskas aplink keitėsi, eglė liko tokia pati. Kitokios jis neatsimena.

Žingsniuodamas suprato, kad beprasmiška Naujųjų metų išvakarėse avėti žieminius aulinius batus. Sniegas nepasirodo jau kelerius metus. Striukės taip pat jam nereikėjo. Tačiau bijodamas nereikalingo gerklės skausmo, dėl visa ko apsirengė šiltesnį lauko drabužį. Jo veide nebuvo šypsenos. Tai buvo eilinis naujakas. Nematė prasmės švęsti žmonijos išgalvotos šventės. Naujųjų metų dienos lygiai tokios pačios kaip praėjusių. Ne kartą yra savęs klausęs, ar nevertėtų gruodžio pabaigoje išvykti į kitą pasaulio galą, kur gruodžio 31 diena niekuo nesiskiria nuo sausio 1-osios, kur susidurtų su kita kultūra, kur įprastas Naujųjų metų išvakares leistų atsisėdęs ant kuklios trobelės slenksčio ir kur nereikėtų vaikščioti su nepatogiais aulinukais. Idėjų jam netrūko, tačiau trūko kiek pilnesnės piniginės. Šiuo metu jis vos galą su galu sudurdavo. Bet buvo įsitikinęs, kad ateis ta diena, kai pavyks jam pakilti ant metalinio paukščio sparnų ir pasiekti ne vieną gyvenimo tikslą. Jis nebuvo iš tų, kurie kiekvienam sutiktam pažįstamam atsirėmę verkšlena į petį dėl atseit blogo gyvenimo. Nei vienas jo aplinkoje žmogus negyveno palapinėje arba po parduotuvės laiptais. Kiekvieno namuose kūrenosi krosnis, o ant stalo garuodavo karšta sriuba. Kiekvienas turėdavo šiokį tokį darbą, kuris leisdavo išsimaitinti ir kaimyną pavaišinti. Turbūt žmonės užmiršo, kokį veidą turi tikras vargas. Kad galėtų, visiems išdalintų tremtį išgyvenusių žmonių knygas, jog prisimintų, o gal ir susipažintų su sunkiai suvokiama kančia ir badu. Kita vertus, jeigu ir galėtų, viso to nepadarytų. Jis nebuvo iš tų, kuriems drąsu kalbėti prieš minią, kloti tiesą apie šiuolaikinės būtybės peraugusias ambicijas arba mokyti gyventi. Susidėjęs rankas į kišenes, susigūžė. Pats turi daug ko išmokti. Prieš jį dar visas gyvenimas.

Aikštėje darėsi ankšta. Iš visų įmanomų kampų veržėsi miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Kasmet čia susirenka minia, norinti Naujuosius metus pasitikti ne tik draugų, bet ir platesnės visuomenės būryje. Jis matė, kaip plūsta žmonių grupės. Tik pats aikštę pasiekė vienui vienas, tačiau nejautė širdyje liūdesio. Jam niekada nerūpėjo švęsti tarp vadinamųjų feisbuko draugų arba eilinių pažįstamų, kurie trindavosi šalia kelis kartus per dieną. Tikrais sielos draugais jis laikė kelis niekada gyvenime jo nenuvylusius asmenis. Deja, tą vakarą jų nebuvo šalia, tačiau galėjo su jais susisiekti bet kuriuo paros metu. Dėl to nesuko sau galvos. Gal fiziškai jis buvo vienas kaip pirštas, bet dvasiškai – labai turtingas.

Prasibrovęs pro jį sveikinusiųjų pulkus, atsistojo aikštės viduryje. Tai buvo jo mėgstamiausia vieta. Čia niekas nekreipdavo į jį dėmesio. Pats galėdavo stebėti aplinkui ūžiančius žmones. Iki dvyliktos buvo likusios kelios minutės. Šurmulys darėsi vis garsesnis. Tą vakarą visi tarsi atgijo. Nebuvo nei vieno susiraukusio arba batų galiukus skaičiuojančio. Štai kaip vienintelis metuose vakaras moka laikinai pakeisti žmones. Bent kelioms valandoms.

Netrukus per mikrofoną pasigirdo skardus balsas. Aikštė nurimo. Visi įdėmiai klausėsi, kada bus skaičiuojamos paskutinės senųjų metų sekundės. Ilgai laukti nereikėjo. Dešimt! – suriko keli balsai. Devyni! – prisijungė aikštėje minia. Jis pakėlė galvą į viršų. Danguje blizgėjo žvaigždės. Susirado Didįjį ir Mažąjį vežimus. Jis neatsimena tokio momento, kai žvelgdamas žvaigždėms į akis nebūtų ieškojęs vaikystėje atrastų palydovų. Pats negalėdavo paaiškinti, kodėl būtent šie du vežimai labiausiai jam rūpėjo. Galbūt dėl to, kad nieko kito nemokėjo perskaityti danguje. Nusiuntė jiems šypsnį. Penki! – toliau skaičiavo žmonės. Jis leidosi pokalbiui su savo mintimis. Nesuprasdamas savo minčių, jautė, kad ateinantys metai bus kitokie. Pasikeis ne tik metų skaičius ar seno sieninio kalendoriaus vietoje pakibs naujas. Į jo gyvenimą ateis tyla. Tokia pati, kokią jis ką tik išgirdo savo ausyse. Trys! – rodos tolumoje kas nors šauktų. Mintys jam kalbėjo, kad gana vytis betoninėse sienose ir asfaltuotuose keliuose įspraustą šurmulį. Atėjo laikas susidraugauti su tyla. Nuojauta jam kuždėjo, kad joje ras tai, ko jam seniai trūko. Gyvenimas toje pačioje vietoje jį smaugė. Jautė, kad dabar yra laikas pakilti iš vietos. Jam reikėjo atgimimo, leidžiančio pailsėti nuo pageltusių kambario sienų. Tų pačių sienų, kurias ramstė jau dvidešimt metų. Vienas! – sušuko balsai. Jo akys nukrypo į degančius fejerverkus. Žmonės šaudė šampaną, siuntė vienas kitam bučinius, apkabinimus. Fone pasigirdo tranki lietuviška muzika, balsas mikrofone dalino sveikinimus, o visuomenė užtraukė dainą.

Jo galvoje buvo ramu. Akis marginančios spalvotos ugnelės teikė vilties pradėti naują gyvenimo kelią. Netrukus jis nuspręs, ką susidės į kelionės kuprinę. Buvo įsitikinęs, kad joje daugiausiai vietos užims viltis ir tikėjimas. Aplink jį skraidė begalė tylių klaustukų. Nors jis stovėjo kryžkelėje, tačiau žinojo viena – netrukus patrauks vienu iš nežinią siūlančių kelių.