Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Pradedame šventinius metus. Lietuvos 100-metį minėsime būdami laisvi. Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, prisimename, kokia mūsų laisvės kaina. Jos dydį labiausiai pajuto tie, kurie turėjo apraudoti savo artimiausius…

Prieš akis iškyla 1991 metų sausio įvykių vaizdai. Visiems laikams atmintin įstrigusi Loretos Asanavičiūtės nuotrauka, vaizdas, kai žmonės plikomis rankomis bando sulaikyti tanką, važiuojantį per žmogaus kūną, viskam pasiryžusios minios prie Parlamento… Bet atmintyje ir kiti anuometinio Vilniaus vaizdai: daugiabučiai su pleistrais apklijuotais langais ir tušti butai – jų savininkai sprukę iš pavojumi kvepiančio Vilniaus. Vėliau jie sugrįš į savo namus, o šiandieną gal ir nematys reikalo uždegti žvakutę ant Sausio 13-osios kovotojų kapo…

Taigi ar žuvusiųjų auka buvo prasminga, ypač dabar, kai tiek daug žmonių bėga iš Lietuvos, tiek daug nepasitenkinimo, skundų, skurdo, priekaištų valdžiai, korupcijos, savanaudiškumo ir kitokio blogio? Kiek bebūtų to blogio, manau,  jų auka visados buvo ir bus prasminga, kol mokyklose jaunimas gerbs jų atminimą, kol bus manančiųjų, kad tautos apsisprendimo laisvė yra vertybė. Kol gyvens bent vienas lietuvis… Kaip partizanų auka, saugota žmonių atminimuose 50 metų, liudijusi apie troškimą būti laisviems. Sausio 13-osios laisvės gynėjai visiems laikams liudys, kad lietuviai už viską labiau vertina laisvę.

Pirmajame „Aušros“ numeryje rasite nemažai šiandienos Lietuvos aktualijų bei mūsų praeities. Vladas Mironas – Vasario 16-osios akto signataras. Šiame numeryje skelbiame informaciją, kaip Vasario 16-ąją minėsime Punsko valsčiuje. Paminėkime šį Lietuvos šimtmetį kuo plačiau, kuo turtingiau, kuo prasmingiau!