Gražina Kibyšienė

Prisiminimai apie Oną Jankeliūnaitę-Zubavičienę

Ieškau žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti neseniai anapilin iškeliavusią Vidugirių kaimo gyventoją Oną Zubavičienę. Darbšti, stipri, nuoširdi, visada su šypsena veide, gero būdo… Visi žodžiai skamba gan banaliai… Juk žmogaus nesutalpinsi keliuose žodžiuose. Prisimenu praėjusių metų pavasario vaizdelį: Zubavičienė su dukra Emilija žengia keliuku pro buvusią Gudzauskų sodybą. Pasikalbame, susitariame susitikti, įdomu paklausyti apie praėjusius laikus. Kartą susitikome – nemažai įdomių pasakojimų, dainų išgirdau.

Pasakojimai užrašyti, o dainos liko neįrašytos. Turėjome dar kažkada pokalbį pratęsti, įrašyti dainas… Sužinojusi, kad Zubavičienė rimtai susirgo, jau nebandžiau prašyti susitikti pokalbiui, bet dar turėjau vilties įrašyti kokią dainą. Nesuspėjau, taip ir liko daina nesudainuota… Liko prisiminimai…

– Ona Jankeliūnaitė – antras vaikas Rožės Markevičiūtės (1902–1983) iš Vilkapėdžių ir Juozo Jankeliūno (1904–1966) iš Vidugirių šeimoje. Vyriausias buvau aš, – pasakoja Onos Zubavičienės (1933 03 25–2018 01 14) brolis Vitas Jankeliūnas (gim. 1932 01 19). – Onutė metais už mane jaunesnė. Kita sesuo Elė (1935–1993), brolis Jonas (1940–2004) – mokytojas ir jauniausias Juozas (1941–1944), kuris nuskendo būdamas mažas vaikas. Aš ir sesuo Onutė nelankėm mokyklos. Kai reikėjo mums eit į mokyklą, tai prasidėjo karas, o po karo tėvai neleido, kaip sakė – buvom peraugę, jau reikėjo mokytis darbo. Tėvai mokėjo skaityt, tai ir mus pramokė. Man labai patiko skaityti, buvo įdomu, kad man knygos pasakoja, o Onutė prasčiau skaitė, nes jos gyvenimas – tai darbas ir darbas.

Anūkės Simonos Pirmoji Komunija, 2010m.

Maži buvom, tai ganėm. Pirmiausia žąsis, o paskui gyvulius: arklius, karves, avis. Onutė ganė pas dėdę Markevičių Juozą Vilkapėdžiuose. Vėliau tėvai Onutę leido mokytis siūt pas Julę Krakauskaitę. Tėvas užmokėjo už mokymą ir nupirko siuvimo mašiną.

Onutė užaugo ir ištekėjo už Jurgio Zubavičiaus iš Skarkiškių, taip pat siuvėjo. Jos vyras, kaip žmonės sakydavo, buvo „siuvėjas an siuvėjų“ (labai geras). Jis mokė kitus siuvimo amato, turėdavo dažnai net ir po du mokinius. Siūti išmokė apie 16 mokinių.

Ketverius metus Ona gyveno marčiose Skarkiškiuose (tada šis kaimas buvo Šklėrna vadinamas). Vėliau su vyru pasitaupę pinigų nusipirko Martinkų ūkį Vidugiriuose. Sunku buvo jiems ūkininkauti. Ūkis nedidelis, apie 12 ha žemės, bet nebuvę tokios įrangos, kuri palengvintų žmonėms nudirbti ūkio darbus.

Zubavičiai susilaukė dukros Emilijos (g. 1960 m.) ir sūnaus Juozo (g. 1964 m.). Onutės vyras buvo gana silpnos sveikatos, susirgo ir 1967 m. pavasarį mirė. Kaip gydytojai parašė, buvęs bronchų uždegimas. Liko Onutė našlė su dviem mažais vaikais. Sunkus buvo jos gyvenimas, pati turėjo nudirbti visus ūkio darbus, auginti vaikus. Reikėjo dar ir išmokėti ūkį, nes buvo tik dalis sumokėta. Turėjo Onutė du arklius, porą karvių, kiaulių, kokią ir avį laikė, visada augino vištas, žąsis, kalakutus. Sunkiai dirbo, bet nesiskundė.

Brolis Vitas prisimena:

– Visas Onutės gyvenimas – tik darbas ir darbas, o jauna būdama labai mėgo dainuot. Po karo abu ėjom su Vidugirių jaunimu dainuoti „Rūtos“ ansamblyje. Bet kai ištekėjo, tai jau jai tik vargas ir vargas. Tik neatsisakydavo ir eidavo giedot per šermenis. Jau vėliau, kai užaugo vaikai, tai su dukra Miliute vėl grįžo prie dainų. Dažnai susėsdavo ir abi dainuodavo tokias senas partizanų dainas.

– Mano mama gimė per „blogavieščias“, kaip sakydavo senelis, – pradeda pasakojimą Onos Zubavičienės dukra Emilija, – o pakrikštyta balandžio 1 dieną. Kada tos „blogavieščios“, gerai nežinau, bet kažkur apie kovo 25-ąją. Mama mylėjo maldą, giesmę ir dainą. Visada sakydavo: „Eikit, kur gražu“, vadinasi, į bažnyčią. Išmokė mus, vaikus, išmokė ir anūkus, kad melstųsi, kad būtų arčiau Dievo. Kai mama nusipirko vežimą su guminiais ratais, tai važiuodavom į Smalėnus ir Krasnapolį į atlaidus, į Punską į Žolines. Pavėžindavo ne tik savo šeimą, bet ir kaimynes su vaikais. Visas vežimas buvo moterų su vaikais. Buvo smagu ir linksma. Mama išmokė ir kapus tvarkyt. Apie trisdešimt metų pati tvarkė kaimynų Agurkių kapus, vėliau aš padėdavau, o dabar anūkės pradėjo tvarkyt. Ir nežinomo kareivio kapą Vidugiriuose vis patvarkydavo.

Labai mamą mylėjo vaikai. Prisimenu, kai dar buvau maža, pas mus dažnai sueidavo kaimynų mažieji. Mama dirba laukuose, o mes žaidžiam. Kai ji pareina, žino, kad visi vaikai: ir savi, ir svetimi, alkani. Mama priskuta bulvių, išverda, papjausto svogūnų laiškų, uždeda sviestuko, padeda tokį dubenį ant stalo ir sako: „Valgykit!“ Visiems užtekdavo. Pavalgom ir vėl einam žaisti.

Mūsų namuose visiems užtekdavo vietos. Mama, kai tik galėdavo, mielai padėdavo ir kaimynams. Ji prižiūrėdavo vaikus, padėdavo prie rugiapjūtės. Darbšti buvo, eidavo ir į talką pas kaimynus, kad paskui ateitų pas mus į talką ar javus kult, ar bulves kast. Mokėjo arti, pati pasisodindavo bulves, būdavo, kad kol ateis kas nupjaut javo, tai pati dalgiu kokį hektarą javo nupjauna.

Mama verpė ir mezgė. Ne tik pirštines, kojines, kepures, bet ir megztukus, tokias dideles skepetas ar vyrams liemenes. Virė skanią kopūstų sriubą, kepė bobą, duoną. Prisimenu, kad Velykom kepdavo iš dešimt kilogramų miltų pyrago, tai būdavo penkios skardinės formos, arba išvirdavo iš trijų kilogramų miltų spurgų. Šventėm darė alų. Darė ir kindziukus (skilandžius) iš kiaulienos arba iš avienos.

Kai būdavo labai sunku ar kokia bėda, tai mama iš tokios senos maldaknygės paskaitydavo tokią trumpą maldelę, mus apsikabindavo ir mums pasidarydavo ramiau.

Liko daug gražių prisiminimų. Kiekvieną naktį sapnuoju. Mama mėgo ir gėles, bet anksčiau tai augino tik kambarines, ir tik vasarą, nes žiemą sušaldavo. Augino muškatalius (pelargonijas) ir balzaminas. Mokėjo vainikučius pinti, puokštes padaryti. Paima kokių žalių šakelių, rūtų, gėlių ir taip greitai, gražiai sudėlioja, supina, kad net gražu pažiūrėt.

Močiutę Onutę mylėjo ir anūkai. Vakarais ji sekdavo jiems pasakas „Oželis“, „Skystimukas“, „Pupa“, o gavėnioj giedodavo „Kursai kentėjai už mus kaltus“. Žiemos vakarais visi susėsdavom ant krosnies ir dainuodavom dainas „Šaltas rytas“, „Audringa, šalta naktis gruodžio“, „Jūra laimę buria“, „Dobilas raudonas“, „Augin tėtis du sūnelius“. Mama mėgo dainuoti apie laisvę, apie tėvynę. Išmokė dainuot mane ir mano brolį Juozą, išmokė ir anūkes, anūkus.

Užaugino Ona Zubavičienė vaikus, kurie sukūrė gražias šeimas, susilaukė 10 anūkų ir 6 proanūkių. Džiaugėsi vaikais ir vaikaičiais, kad anūkės gerai mokosi, kad gražiai dainuoja, kad anūkai ir proanūkiai groja. Labai mielai ir pati su jais padainuodavo. Galima sakyti, niekad neišėjo į pensiją, dirbo iki savo paskutinio rudens. Tai karves perriša, tai gyvulėlius pagirdo. Daržus, gėles sodino. Buvo laiminga, supama artimųjų, jautėsi reikalinga, mylima.

Visą gyvenimą Onutė Zubavičienė nesiskundė sveikata, nesilankė pas gydytojus. O liga klastingai prisėlino ir palaužė jos sveikatą. Iškeliavo iš šio pasaulio ramiai, atrodo, be priekaištų, su šypsena veide. Toks paveikslas ramios moters, žygiuojančios keliu, ir pasiliks mano atminty. Liko šilti prisiminimai, liko daina nesudainuota…