Irena Gasperavičiūtė

Besibaigiant 2017-iesiems, gruodžio 17 d. Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos posėdžio metu buvo išrinkta nauja LLB valdyba. Jos pirmininke tapo Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Kalbamės su nauja pirmininke apie jos pomėgius, susidomėjimus, apie mūsų bendruomenę, jos prioritetus ir artimiausius planus.

 „Aušra“: Papasakok apie save: savo išsilavinimą, susidomėjimus, pomėgius.

 Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė: Esu šito krašto vaikas. Baigiau Punsko pagrindinę mokyklą, vėliau Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjų. Vytauto Didžiojo universitete studijavau menotyrą ir teatrologiją. Buvau Remigijaus ir Aldonos Gaškų stipendininkė. Vėliau įgijau Lietuvos edukologijos universitete teatro edukologijos magistrą. Prieš porą metų baigiau Mazovijos teatro ir šokio akademiją. Nors mano susidomėjimų ratas glaudžiai susijęs su profesija – teatru, turiu pripažinti, kad labai mėgstu ir kitas meno sritis: poeziją, kiną, domiuosi etnokultūra, tautosaka, istorija.

 „Aušra“: Nuo kada dirbi Punsko lietuvių kultūros namuose?

J. M.-V.: Jau 11 metų dirbu Punsko LKN. Nesigailiu sugrįžusi į gimtąjį kraštą. Kiek atsimenu, visada apie tai svajojau, nors ir sakoma, kad savam krašte pranašu nebūsi. Mano darbas man labai patinka. O kad kartais būna sudėtinga – tai kitas dalykas.

„Aušra“: Dirbi Punske su keliomis teatro grupėmis, pasieki šioje srityje labai gerų rezultatų, ką rodo daugybė apdovanojimų, kvietimai važiuoti į užsienius su spektakliais. Kodėl teatras? Kuo jis Tave patraukė?

 J. M.-V.:Nuo mažens domėjausi teatru, visados žavėjausi scenos menu. Teatras yra tuo patrauklus, kad jis tarsi jungia keletą meno sričių. Ši profesija gali suteikti sparnus, džiaugsmo. Nuo pat pradžių keldavau sau kartelę. Dirbti pradedu su vaikais, ir smagu, kai jie užauga, tada daugiausiai galima su jais padaryti. Dirbti su jaunimu yra įdomiausia, nors smagu ir su suaugusiais. Profesinių planų labai didelė amplitudė, norėčiau priaugti prie klasikos, bet kol kas nesiimu. Lietuvių literatūroje yra daug medžiagos, tinkančios dramaturgijai. Iki šiol savo darbe labai dažnai rinkdavausi mūsų krašto kūrybą ir istoriją. Manau, būtina pirmiausiai pažinti save, savo aplinką. Mūsų krašte teatro tradicijos labai senos. Manau, jas būtina saugoti, išlaikyti ir perteikti.

Lietuvos teatras yra vienas ryškiausių Europoje. Mėgėjų teatras irgi labai aukšto lygio, dalyvauja Europos masto renginiuose. Mokyklinis Lietuvos teatras taip pat dirba puikiai. Visa tai susiję – augina profesionalų teatrą. Žodžiu, mums, lietuviams, šioje srityje pasisekė. Nuo 2017 m. priklausau ir Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos tarybai. Tikiuosi, kad tokiu būdu pavyks ne tik plėsti savo žinių spektrą, ugdyti ir auginti teatro žmones, bet ir atverti bendradarbiavimo vartus, užmegzti ryšius su kitais Lietuvos ir pasaulio lietuvių teatrais.

 „Aušra“: Pakalbėkime apie mūsų lietuvių bendruomenę. Esi kilusi iš Punsko krašto, čia užaugai, čia dirbi, taigi puikiai pažįsti esamą padėtį. Kaip manai, kuo mūsų bendruomenė stipri?

J. M.-V.: Labai sudėtingas klausimas, nes turbūt lengviausiai visada vertinti ką nors stebint iš šalies. Privalumai – kad ir kaip juokingai skambėtų – vieningumas ir bendruomeniškumas. Nors taip dažnai kalbame apie mūsų bendruomenės susiskaldymą, tačiau tikiu, kad mes dar mokam susiburti. Kalbu ir apie mažas bendruomenes – kaimo, ansamblio ar mokyklos. Mes susitelkę mokam veikti, nepaisant asmeniškumų, ambicijų, apkalbų, o kartais ir skirtingų interesų. Ir tai yra natūralu, neapsimesta, tikra. Manau, kad yra susiformavęs tam tikras tik mūsų bendruomenei būdingas mentalitetas. Jis net moksliškai įvardijamas – tai regioninis identitetas.

Gyvenimo mažoje, uždaroje visuomenėje yra ir pliusų, ir minusų. Kartais kaimynas daugiau žino apie tavo gyvenimą nei tu pats. Tai, žinoma, erzina. Bet, kita vertus, dėl uždarumo, dėl to, kad kaimynui rūpi, kas dedasi pas kaimyną, galime jaustis saugesni – žinai, kad reikalui esant tau padės. Tai tam tikras paradoksas, bet tokia mūsų specifika. Reikėtų mums išmokti ne tik kritikuoti vieni kitus, bet ir priimti kritiką. Mes kartais daug sakom, bet ar mokam klausyti? Čia dar vienas retorinis klausimas.

Kartais pastebiu tam tikrą sustabarėjimą, sąstingį, bet gal per tai ilgiau išsaugomos tradicijos, identitetas. Sunku vienareikšmiai atsakyti į šį klausimą, kadangi visi pliusai turi savo minusus, ir atvirkščiai.

„Aušra“: Tačiau gal kiti dėl to pabėga?

J. M.-V.: Gal. To nepamatuosi. Bet ne viskas yra tik juoda arba tik balta.

Mes tapatinamės su šiuo kraštu, su šio krašto istorija, žmonėmis. Visa tai formavo mūsų savimonę. Aišku, ir lenkai mus formavo, ypač jų tautiškumas, patriotizmas, kurį mes pritaikėme sau ir savo sąlygoms.

Man patiko ir labai įstrigo prieš keletą metų Gaškų išsakyta mintis. Paklausiau jų, kodėl pasirinko remti mūsų krašto studentus. Jie sakė, kad išvyko iš Lietuvos būdami jaunuoliai. Kai po dešimtojo dešimtmečio grįžo, Lietuva jiems pasirodė labai pasikeitusi. O atvažiavę į Punsko kraštą pasijuto taip, lyg būtų grįžę į tą Lietuvą, iš kurios išvyko. Pagal juos, šio krašto žmonės gali būti Lietuvai labai reikalingi. Visiškai sutinku su jų nuomone, bet ar mes visi pasvarstom, ką galime duoti Lietuvai – čia jau kitas klausimas. Imti kartais lengviau nei duoti, o reikėtų išmokti ir viena, ir kita.

 „Aušra“: Ar keičiasi tautinis sąmoningumas? Kas daro įtaką? Ar įmanoma keisti žmonių sąmonę?

J. M.-V.: Tautinis sąmoningumas atsiranda šeimoje. Po to jį ugdo mokykla, kultūros įstaigos, bažnyčia. Aplinka brandina, bet sąmoningumas turi atsirasti šeimoje. Kitaip nieko nebus. Kitaip mes svarstysim, ar vaikas turi eiti į Punsko licėjų, ar kur nors į lenkišką. Aišku, yra visokių žmonių. Juos veikia kosmopolitizmo bangos, trumpalaikės mados ar tam tikras vis labiau populiarėjantis egocentriškumas. Lenkijos politika labai veikia ir mūsų kraštą. Ar Lenkijoje stiprėjančios nacionalistinės nuotaikos sustiprins mūsų bendruomenę? Pamatysime. Gali atsitikti atvirkščiai: lietuviai pasiduos daugumos įtakai ar baimei ir greičiau nusisuks nuo savo šaknų.

„Aušra“: Ar Lenkijos lietuvių bendruomenė gali formuoti, stiprinti tautinį sąmoningumą?

J. M.-V.: Be abejo, Bendruomenė yra vienas iš įrankių, kurie formuoja. Pati organizacija neturi tiesioginių priemonių, kurios būtų tokios veiksmingos kaip mokyklos, kultūros įstaigos ar bažnyčios. Tačiau ji gali telkti bendruomenę, bandyti ugdyti jaunų lyderių kartą. Mūsų bendruomenė labai maža, ir natūralu, kad daugėja mišrių šeimų. Taigi viena iš mūsų užduočių įtikinti mišrias šeimas, kad dvikalbis vaikų ugdymas – vien tik pliusai. Ir tai mokslininkų įrodyta. Kitas aspektas – ryšių su Lietuva ir kitų kraštų lietuvių bendruomenėmis palaikymas. Bendruomenės užduotis – įsiklausyti į visuomenės problemas, poreikius ir kartu padėti tai spręsti.

„Aušra“: Kokie artimiausi veiklos planai?

J. M.-V.: Planų daug, bet yra tam tikri prioritetai. Vienas jų – įkurti Suvalkuose lietuvišką vaikų darželį ar mokyklą, ar kultūros centrą. O gal viską kartu. Turime pripažinti, kad iš mūsų vadinamojo Punsko–Seinų–Suvalkų trikampio ta paskutinė kraštinė atrodo pati silpniausia. Ją būtinai reikia stiprinti. Turiu viziją – pažįstu daug žmonių, įsivaizduoju, kaip tai galėtų atrodyti. Pažįstami suvalkiečiai man sako: „Kažką daryk, mes prisijungsime.“ Ar tai įmanoma? Laikas parodys.

Suvalkuose lietuvių daugėja. Kalbu ir apie Punsko ir Seinų krašto žmones, kurie ten įsikūrę ekonominių sumetimų vedami, ir apie Lietuvos lietuvius, kurie mokosi Suvalkų aukštesniojoje mokykloje, paskui susiranda čia darbą. Atidaromos ir lietuviškos parduotuvės. Suvalkuose gyvenantys lietuviai, kaip ir kiti piliečiai, moka mokesčius, todėl jiems priklauso tam tikros teisės.

Pati asmeniškai suskaičiuočiau apie 150 pažįstamų lietuvių Suvalkuose. Manau, ten tikrai yra potencialas ir švietimo, ir kultūros centrui. Lieka tik klausimas – ar jiems to reikia? Ir čia dar viena užduotis LLB – ištirti poreikį ir bandyti jį patenkinti.

 „Aušra“: Kaip planuojama švęsti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-metį?

J. M.-V.: Prieš metus Meno fondo ART CLUB gretose gimė „100 akimirkų LIETUVAI“ idėja. Ji buvo iškelta per LLB suvažiavimą. Pritarta tam, kad ši idėja būtų įgyvendinama platesniu mastu. Mūsų tikslas rinkti ir įamžinti visokias idėjas, rengti akcijas – netradicinius, neįprastus renginius, skirtus Lietuvos 100-mečiui. Norime, kad atsirastų naujų šventimo, minėjimo formų. Sausio mėnesį pavyko surengti 11 „akimirkų“. Mano svajonė – surengti jų 100, vėliau paruošti dideles kronikas. Vieną paliktume čia, šiame krašte, o kitą vaikai važiuodami pas prezidentę nuvežtų jai kaip dovaną. Daug kas labai entuziastingai pritarė šiai idėjai ir prisijungia. Labai dėl to džiaugiuosi ir skatinu prisijungti visus, kas tik turi savą idėją Lietuvos 100-mečiui paminėti.

Tai ne viskas. Aišku, labai svarbios ir didelės iškilmės – Punske skulptūros atidengimas, koncertas, lietuviškos menės atidarymas Seinų kunigų seminarijoje, šimtmečio koncertas Suvalkų miesto kultūros centre. Balstogėje vyko M. K. Čiurlionio reprodukcijų parodos atidarymas, Varšuvoje Lietuvos 100-mečio minėjimą rengia LR ambasada. Dalyvausime Lietuvoje Dainų šventėje „Vardan tos…“ – liepos 1-oji skirta Pasaulio lietuvių bendruomenei. Kitomis dienomis mūsų ansambliai dalyvaus paskirose koncertinėse programose. Neabejoju, kad mūsų kraštas iškilmingai ir garbingai atšvęs šią sukaktį. Visgi tai mūsų visų šventė.

 „Aušra“: Daug įvairių planų…

J. M.-V.: Taip, metų pabaigoje norime paminėti Lenkijos lietuvių bendruomenės 25-metį. Manau, kad LLB trūksta visuomenėje matomumo. Šioje srityje norėčiau šiek tiek padirbėti. Taip pat norėčiau praplėsti Bendruomenės veiklos spektrą. Stengtis, kad mūsų balsas Pasaulio lietuvių bendruomenės forume būtų labiau girdimas. Juk pasaulio lietuviai – tai ne tik emigrantai, bet ir etninių žemių palikuonys.

 „Aušra“: Kaip įsivaizduoji bendradarbiavimą su mokyklomis, kultūros įstaigomis?

J. M.-V.: Šiemet yra gera proga bendradarbiauti per tas 100-mečio akimirkas. Viena iš svarbių mūsų bendruomenės užduočių – šio krašto paveldo, istorijos išsaugojimas ir sklaida. Kultūros įstaigos ir organizacijos, sakyčiau, tai daro labai atsakingai.

Manau, kad mokyklų programose turėtų būti daugiau lietuvių literatūros kūrinių, atsirasti mūsų krašto istorijos elementų. Visų pirma reikia vaikams parodyti, ką turime. Lankyti savo krašte esančius muziejus. Nuvežti punskiečius į Seinų kunigų seminariją, į Berznyką, seiniškius į Punsko kleboniją, partizanų žuvimo vietą. Nereikia rinktis patogaus gyvenimo, o atsiminti, kad mes čia gyvendami atliekam tam tikrą misiją. Jei norime pasiekti tikslus, turime labai stengtis. Ir neužmiršti, kad tai mūsų išlikimo garantas.

„Aušra“: Praėjus 3 metų kadencijai, kada pasakytum, kad pasiekei tai, ką planavai?

J. M.-V.: Būčiau patenkinta, jeigu visa, apie ką kalbėjau, bent pajudėtų iš vietos, ypač Suvalkų kultūros ir švietimo centro kūrimo klausimas. Tai gana trumpas laiko tarpas ir ne viską įmanoma padaryti. Tačiau jei žengtumėme bent vieną žingsnį pirmyn – tai jau būtų daug. Tikiu, kad mūsų bendruomenė gali daug daugiau, negu padarome. Tuo tikėjimu ir tam tikru atsakomybės jausmu norėčiau užkrėsti ir kitus.

„Aušra“: Ar LLB ruošiasi dalyvauti savivaldybių rinkimuose?

J. M.-V.: Verta ir reikėtų, tada LLB balsas būtų girdimas. Beje, aš nesu politikė, tik žinau, kad mes neturėtume bijoti drąsiai reikšti savo nuomonę, nes tai daro įtaką mūsų gyvenimui. Turėtume nebijoti išsakyti savo poziciją įvairiais klausimais. Juk turime ir pareigas, ir teises. Pats Tautinių mažumų įstatymas tai garantuoja.

Turėtume jausti pareigą, daryti atsakingai ir sąmoningai tam tikrus dalykus, ypač tie, kas dirba įstaigose, kurios veikia arba formuoja tautinį tapatumą. Turiu omeny ne tik mokytojus ar kultūros darbuotojus, bet ir savivaldybių darbuotojus. Manau, kad ir verslininkai galėtų jausti atsakomybę ir turėti tiek geros valios, kad, pavyzdžiui, bent reklamą paruoštų taisyklinga lietuvių kalba.

„Aušra“: Ko norėtum palinkėti „Aušros“ skaitytojams atkurtos Lietuvos šimtmečio proga?

J. M.-V.: Vienybė težydi!!! Branginkime tai, ką turime, ir saugokime savastį, perduokime ją ateinančioms kartoms. Lietuvybė – tai ne pasenęs slengas, ne biznis, ne prekybos ženklas, našta ar transparantas. Tai mūsų kasdienybė, tai mūsų šeima, kalba (beje, kaip dažnai pamirštame, jog tai viena seniausių pasaulio kalbų), tradicijos. Linkiu vienybės ir susiklausymo, sąmoningumo ir atsakomybės. Na ir džiaugsmo – juk vis dar esame: kalbame, dainuojame, meldžiamės lietuviškai.

„Aušra“: Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmės darbuose!