Darius Vilimas

Lietuvos valstybė švenčia gražų savo atkūrimo jubiliejų. Šimtas metų – daug ar mažai? Žvelgiant iš tūkstantmetės Lietuvos istorijos tai tėra dešimtoji jos dalis. Tačiau ši prasminga data – Vasario 16-oji leido mums laimėti ir Kovo 11-ąją, kuri nebūtų įmanoma be šimtmečio senumo įvykių.

Neapsigaukime – švenčiame valstybės atkūrimo, o ne sukūrimo šimtmetį. Nors pastaraisiais dešimtmečiais tarp kai kurių kaimynų kilo mada savintis Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę arba pasakoti apie savo valstybių „pagalbą“ tos LDK kultūros ar ekonomikos plėtotei, yra keletas kertinių faktų, su kuriais sunkoka diskutuoti mūsų oponentams (jei tik jie priima kultūringos ir argumentuotos diskusijos taisykles). Ką besakytų lietuvių kritikai, LDK buvo sukurta istorinės Lietuvos (dabartinė rytų Lietuva ir dalis vakarų Baltarusijos) žemėse, jos valdančioji dinastija buvo pagonys ir baltų kilmės, o visos vėliau prijungtos teritorijos, tiek baltiškos, tiek slaviškos, pakluso didžiojo kunigaikščio valdžiai. Naujoji valstybė, kryžiuočių spaudžiama iš vakarų ir šiaurės, o totorių iš pietų ir rytų, atlaikė karinius iššūkius ir sėkmingai kovojo su visais priešais. Po Mindaugo mirties ir vidinio nestabilumo metų LDK išlaikė savo tęstinumą, nesuiro ir nebuvo užkariauta, o Gediminaičių dinastijos valdovai davė pradžią vadinamiesiems Jogailaičiams, vienu metu valdžiusiems didelę centrinės Europos dalį (Lietuva, Lenkija, Vengrija, Čekija).

Mėgstama prikišti LDK valdžiusiai bajorų „tautai“, kad jie per keturis šimtus draugystės su Lenkija metų prarado savo kalbą, tapo svetimi gimtajam kraštui. Tai tik iš dalies teisingas teiginys. Praradus valstybingumą XVIII a. pabaigoje, po šimto metų jis atkurtas jau visiškai kitais pagrindais.

XIX a. didžiojoje Europos dalyje teisėtai vadinamas Tautų pavasariu, kai žlugus luominei santvarkai į istorijos areną išėjo trečiasis – nekilmingųjų – luomas. Valstybės imtos kurti tautiniu, ne dinastiniu ar luominiu pagrindu. Lietuvos atveju tai reiškė, kad iš pradžių Užnemunės, o po 1861 m. baudžiavos panaikinimo ir likusios Lietuvos valstiečiai, prakutę finansiškai, leido į mokslus savo vaikus. Tas mažytis mūsų inteligentijos būrelis per pusšimtį metų sugebėjo įvykdyti grandiozinį darbą – žadino ir pažadino lietuvių tautą. Regis, nėra kitos tokios tautos Europoje, kuriai vos per dvi kartas nuo baudžiavos panaikinimo (1861–1918) būtų pasisekę atkurti savo valstybę.

Lietuvių tautos atgimimas sukėlė ne tik aplinkinių tautų nuostabą, bet ir didelį pasipiktinimą. Rusijos imperija, persikūnijusi į bolševikinę SSRS, nenorėjo paleisti savo pavaldinių. Atsikūrusi Lenkija nesugebėjo suvokti lietuvių tautos noro vystytis be unijų. Piktavalių kėslų turėjo ir kaizerinė Vokietija. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Lietuvai pavyko pasinaudoti didžiųjų kaimynų nesutarimais ir išlaviruoti audringoje geopolitikos jūroje. Ką besakytų tarpukario Lietuvos kritikai, to meto ūkiniai ir kultūriniai pasiekimai yra ne tik įspūdingi, bet ir padėjo tautai psichologiškai atsispirti 50 metų sovietinei okupacijai. Taigi – davė mums dar vieną progą atgimti jau XX a. pabaigoje.

Kartais mėgstama parypuoti dėl neregėtos emigracijos ir dėl to kylančio krašto ištuštėjimo pavojaus. Grėsmė išsivaikščioti tikrai yra, tik ar nėra pernelyg sutirštintos spalvos? Juk beveik Lietuvos dydžio Latvijoje beliko ne visai du milijonai gyventojų, o 2/3 mūsų dydžio turinti Estija sėkmingai išsiverčia su 1,3 milijono gyventojų. Pesimistai kalba, kad tokių gyventojų nuostolių Lietuva nematė nuo didžiųjų karų ir marų (XVII a. vidurys–XVIII a. pradžia) laikų. Optimistai atšauna, kad nesame blogiausi – juk štai tik 5 % airių gyvena savo istorinėje tėvynėje, o visi kiti išsibarstė po visą pasaulį. Tiesa, kalba jie angliškai. Lietuvių migracija nuo XIX a. buvo irgi įspūdinga: trys bangos nuo XIX a. pabaigos iki 1944 m., keli šimtai tūkstančių žmonių. Tik kiek jos išliko iki šių dienų?

Šiandienos pasaulis su savo iššūkiais ir neregėtu pokyčių greičiu stebina ir stulbina. Kartu tai reikalauja greitų ir teisingų Lietuvos valdžios ir visų lietuvių sprendimų. Stebint dalies vadinamojo elito elgesį, darosi aišku, kad jie tikrai nesuvokia visos naujųjų problemų grėsmės ir jos sprendimo būdų. Todėl ir blaškomasi tarp neregėto optimizmo (galime prisiminti jau juokingą Lietuvos-2030 programą) ir juodžiausio pesimizmo, skelbiant galimos Lietuvos valstybės pabaigos datą. Pasakojama apie išsivaikščiojančią Lietuvą, bet vos tik gyventojų padaugėja keliais šimtais, jau ir vėl trimituojama apie 4 mln. mūsų valstybės gyventojų tais pačiais 2030 m. Tuo pat metu keli žymiausi ekonomistai tikina piliečius, kad mūsų pragyvenimo lygis pavys Vakarų Europą po 12 metų.

Pavyti ir aplenkti! Kur tai girdėta? Ak taip – juk SSRS epochoje vijomės JAV, o N. Chruščiovas žadėjo, kad komunizmas bus pastatytas jau 1980 m. Kuo tai baigėsi, visi prisimename.

Savo atkurtosios valstybės šimtmetį Lietuva pasitinka ir džiugiai, ir su nerimu širdyje. Turbūt neapsiriktume pasakę, kad esame kiek sutrikę. XXI a. pradžia atnešė daugybę problemų, kurias turės spręsti ne tik Lietuvos ar Europos, bet ir viso pasaulio gyventojai. Daugelis klaustukų – globalizacija, emigracija ir imigracija, gerovės kūrimas čia ar kitur, asmeninio ir geopolitinio saugumo jausmas, tautinės tapatybės išsaugojimo problema – atrodo baugūs ir neišsprendžiami…

Bet juos reikės kažkaip spręsti. Šventės greitai pasibaigs, o iššūkiai liks. Metų pradžioje rinktos idėjos Lietuvos šimtmečiui. Išrinktos trys. Ar jos tikrai aktualiausios? Siūloma pasiekti, kad mokytojų profesija vėl taptų prestižine. Kas dėl to ginčytųsi? Tik ar bus ką mokyti? Kartu siūloma įteisinti dvigubą pilietybę. Gražu, bet ar logiška? Gal geriau skambėtų idėja stabdyti emigraciją? Turėtume džiaugtis siekiamybe suteikti dvigubą pilietybę visiems naujiesiems emigrantams. Galėtume rodyti pirštais į gausias ir įtakingas žydų ar armėnų diasporas. Deja, lietuviams tokie palyginimai netinka, nes jie turbūt greičiausiai sutirpsta kitų tautų katiluose. Kas tuo netiki, tepervažiuoja senosios emigracijos gyventais JAV Pensilvanijos rajonais. Dažniausiai lietuvybės ženklai ten randami kapinių antkapiuose. O juk dar prieš šimtmetį daugybės lietuvių ten gyventa keliolikoje miestų ir miestelių.

Siūlymas teikti jaunoms šeimoms paskolas būstui ir siekis mažinti biurokratiją tėra antrinis siekinys. Jei valstybės gyventojų skaičiui sumažėjus trečdaliu biurokratų tik padaugėjo, tai reiškia, kad problema tikrai itin opi. Būstus jaunimui galima suteikti. Bet kas iš to, jei nėra darbo, o viską aplink gniuždo biurokratų arogancija? Jei socialinė atskirtis (skirtumas tarp turčių ir beturčių) po įstojimo į ES ne sumažėjo, o padidėjo? Jei euro įvedimas sukėlė tik kainų šuolį, o ne žadėtą gerovės kilimą?

Apie tai jau pradedama kalbėti, bet kol kas svarbesni antraeiliai ir trečiaeiliai dalykai. Politikai pešasi ir riejasi tarpusavyje, partijos skyla ir atiduodamos teisėsaugai. Šalyje siaučia iš Holivudo nusižiūrėta isteriška tikro ar tariamo seksualinio priekabiavimo banga. Feministės reikalauja keisti tautos himno tekstą. Raštais ir protestais grumiasi jau pastatytų ar tik projektuojamų paminklų šalininkai. Valdžia žada kelti ir netgi truputį kelia algas, kurios vis tiek neprisiveja tolyn nubėgusių kainų…

Ar problema tik medžiaginė gerovė? Gal yra kitų, daug gilesnių ir svarbesnių, problemų? Ar tikrai tik pinigo žvangesys veja iš tėvynės dažną lietuvį? Ar naujųjų ponų ir valdininkų patyčios iš paprastų žmonių nėra dažnas jų emigracijos akstinas? Nejau aptingome tiek, kad drąsiausias žmogus šalyje šiandien yra paprasta vienuolė, nebijanti užduoti valdžiai nepatogių klausimų?

Lietuva švenčia savo atkūrimo šimtmetį. Švenčia kiek pompastiškai, bet nuoširdžiai. Turbūt nesuklysime pasakę, kad robotas, vasario 14 d. prie Vyriausybės tuoksiantis seksualines mažumas, nėra svarbiausias šios šventės akcentas. Be tuščių, apsimestinių rūpesčių, turime daug daugiau spręstinų klausimų. Svarbiausia – išlikti tautai ir valstybei. Tai turi spręsti valdžia mums visiems padedant. Na, o jei ji nenorės ar nemokės to daryti, visada yra rinkimai. Tokia demokratijos esmė.

Išlikime. Būkime. Čia ir dabar. Ir rytoj. Ir ne kažkur kitur, kur yra ir sotesnis gardaus valgio šaukštas, ir didesnis aukso trupinys, kaip sakė dar V. Kudirka.

Su Vasario 16-osios Šimtmečiu, mielieji. Sėkmės, tvirtybės ir Dievo palaimos visiems jūsų darbams! Tegyvuoja Lietuva ir lietuvių tauta!