Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Pagaliau sulaukėme! Štai jau vasario mėnuo – tikrasis atkurtos Lietuvos šimtmetis. Šventės reikalingos tam, kad pažvelgtumėm į nueitą kelią. Kai stabteli, geriau pamatai, kur teisingu keliu nueita, kur padaryta klaidų. Tačiau ne apie jas šiandien norėtųsi rašyti. Norėtųsi visų pirma pasidžiaugti, kad nevaržomai laisvi galime švęsti mūsų valstybės atkūrimo šimtmetį ir kad mes, šio gražaus Dzūkijos kampelio lietuviai, beveik šimtmetį gyvenantys šalia JOS, vis dar susikalbame viena kalba, vis dar žiūrime ta pačia kryptimi, vis dar švenčiame mūsų visų ŠIMTMETĮ.

Norėtųsi, kad tokios datos darytų įtaką mūsų sprendimams, kad nepraeitume pro jas, tarytum nieko nebūtų įvykę. Tikriausiai paklausite: „O tai kas gali įvykti?“ Visų pirma vidinis atsinaujinimas – galime iš naujo pažvelgti į savo vertybes ir jas pasverti, galime paklausti savęs: „Ką man reiškia būti lietuviu ir kiek aš įnešu į mūsų visos tautos lobyną?“ Kai Bernardas Brazdžionis rašė „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą“, buvo akivaizdu, kad reikia pabusti ir pasipriešinti konkrečiam priešui. Šiandieną jo nėra. Ačiū Dievui. Bet dažnai griaužia sunkiai įžiūrimas ir dar sunkiau įvardijamas priešas – abejingumas…

Mes mokame gražiai švęsti gražias datas. Minint Lietuvos šimtmetį mūsų krašte jau atsirado keletas naujų idėjų. Viena jų – Lietuviškos menės įkūrimas Seinų kunigų seminarijoje. Tai svarbus įvykis išsaugant šio krašto istoriją. Kita idėja, dar nespėjusi virsti tikrove – mintis Suvalkuose įkurti lietuvių švietimo ir kultūros centrą… Jei visi pasistengsim, tikrai pavyks!

Eidami švęsti Lietuvos jubiliejaus užsukime prie Lietuvos savanorių ar partizanų kapų uždegti žvakučių!

Su gimtadieniu, Lietuva! Su švente, LIETUVIAI!