Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė

Pagaliau sulaukėme Vasario 16-osios – Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo 100-ųjų metinių. Begalinės drąsos ir ryžto reikėjo ano meto idealistams tokį aktą pasirašyti. Mums šiandien belieka saugoti jų idėją ir kurti šiuolaikinės Lietuvos veidą. Šimtmečio proga sustiprėjo patriotinės nuotaikos, pasipylė gražių minčių ir idėjų tinkamai atšvęsti šią gražią sukaktį. Mūsų kraštas, taip dažnai vadinamas Lietuvos priešpiliu, atsakingai ir su džiaugsmu ruošėsi šioms iškilmėms. Visose lietuviškose mokyklose vyko minėjimai, vaikučiai rengė šventines programas – skambėjo eilės, dainos, buvo šokama. Visose parapijose, kur gyvena lietuviai, buvo atnašaujamos šv. Mišios 100-mečio proga. Už Tėvynę melstasi Vidugirių, Punsko, Seinų, Žagarių, Suvalkų, Smalėnų bažnyčiose. Savo minėjimus surengė ir Varšuvos, ir Ščecino, ir Gdansko lietuviai. Pagrindinės iškilmės vyko Suvalkų trikampyje, taigi keletas minčių ir prisiminimų iš čia surengtų švenčių atgula į šio straipsnio puslapius.

 100-mečio varpas ir „Gloria Lietuvai“

Vasario 16 d. pagrindinės iškilmės vyko Punske. Mažytis miestelis pražydo trispalvėmis. Didžiulėje eisenoje bažnyčios link patraukė Punsko LKN ansambliai su savo vėliavomis, Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos ir gimnazijos mokiniai, Punsko darželio vaikučiai, Punsko valsčiaus, ugniagesių komandos atstovai bei visi, kurie šią dieną pradėjo bendra malda Tėvynės intencija. Veiduose spindėjo džiaugsmas, vieni kitus sveikino, akys šypsojosi. Nepaprastai gražiai išpuoštoje Punsko bažnyčioje suskambo lietuviškos giesmės. Šv. Mišių auką atnašavo vietos kunigai – klebonas Č. Baganas, vikaras M. Talutis, kun. A. Jurkevičius bei ypatingas svečias – LVK delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai prelatas E. Putrimas, kuris pasakė nepaprastai gražų pamokslą. Kaip gera buvo žiūrėti į vaikučius, sutūpusius prie altoriaus, kai virš jų galvų plevėsavo Vytis – jauna mūsų krašto lietuvaičių karta auga, kas žino, gal vienas ar kitas jų sulauks kito tokio garbingo jubiliejaus? Lietuvos himnas sugriaudėjo per visą bažnyčią – pakylėjo širdys, sužvilgo akyse ašaros. Turbūt kiekvienas jautė širdyje nepaprastą džiaugsmą, vieningumą, stiprybę. Ant bažnyčios laiptų ir šventoriuje sustojus suskambo varpai ir varpeliai, suplevėsavo mažytės vėliavėlės vaikučių rankose. „Gloria Lietuvai“ – visuotinė varpų sąšauka, prie kurios prisijungė ir Lenkijos lietuviai. Dainų palydima eisena nužygiavo į senąsias Punsko kapines, kur buvo atidengta atkurtos Lietuvos 100-mečiui skirta skulptūra. Jos autorius – mūsų krašto tautodailininkas, skulptorius Zenonas Knyza. Po varpinės stogu suskambo mūsų krašto lietuviškų kaimų, organizacijų, kultūros ir švietimo įstaigų varpeliai. Nuaidėjo linkėjimai Lietuvai, visus pasveikino Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas, konsulato vadovas Vaclav Stankevič, LLB valdybos pirmininkė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Skulptūrą atidengė vyriausia ir jauniausia Punsko valsčiaus gyventojos, gimusios būtent vasario 16 d. – Natalija Vaznelienė ir Žaneta Šidlauskaitė. Medžio skulptūra nepaprastai simboliška – jos centre varpas, kuris visais laikas lietuviams simbolizavo tam tikrą sąšauką, o šonuose pavardės tų kraštiečių, kurie turėjo ypatingą indėlį 1918 m. atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Šis medžio drožinys tai ne tik šiandienio džiaugsmo ir šventės simbolis. Tai ženklas ateitiems kartoms, kad čia lietuviai gyvena nuo seno, kad žinojo jie savo istoriją, gerbė jos atminimą ir neužmiršo praeities vardų. Minute tylos paminėti ir pagerbti savanoriai bei visi kovoję už Lietuvos laisvę. Nepaisant šaltuko žmonės nesiskirstė. Dainavo, džiaugėsi, sveikino vieni kitus. Švytėjo šventė veiduose ir širdyse.

Laužams suliepsnojus

Lietuvos 100-metį paminėti ruoštasi gan ilgai ir atsakingai. Buvo rengiamas ne vienas susirinkimas, daug svarstyta, kaip tinkamai paminėti tokį garbų jubiliejų. Viena iš gražių iniciatyvų, kurią pasiūlė mokytoja Danutė Šliaužienė – laužų kūrenimas aukščiausiose mūsų krašto lietuviškų kaimų vietose. Taigi vasario 16-osios vakarą 20 val. Seinijoje užsiliepsnojo laužai, būrėsi kaimų, miestelių žmonės, kartu dainavo patriotines dainas, šventė Lietuvos 100-metį. Laužas visais laikais lietuvius suburdavo – ar bendrai šventei, ar bendrai kovai. Kaip gera buvo sueiti, susitikti, pabendrauti, padainuoti.

„Vienybė težydi“

Taip pavadintas iškilmingas koncertas, skirtas atkurtos Lietuvos 100-mečiui, Punsko lietuvių kultūros namuose surengtas vasario 17-osios vakarą. Sausakimša buvo ne tik salė, bet ir scena. Koncerto pradžioje paminėtas prieš kelias dienas staiga ir netikėtai anapilin iškeliavęs ilgametis Punsko LKN kapelų „Klumpė“ ir „Puniukai“ vadovas Jonas Zakaravičius. Liūdna gaida nuskambėjo jo išmokytas kūrinys „Linelis“ – su juo jis pradėjo kelionę su jaunųjų „Puniukų“ muzikantų kapela, su juo ir baigė. Kaip LKN direktorė Asta Pečiulienė pasakė: „Tos pačios akys verkia, tos pačios akys ir juokiasi.“ Gyvenimas eina sava vaga. Žiūrovų laukė koncertinė programa – kelionė per paskutinio Lietuvos 100-mečio istorijos puslapius. Juk kiek visko teko Lietuvai patirti: ir karo skriaudų, ir žiaurių okupacijų, represijų momentų, ir žūtbūtinės partizanų kovos duonos, tremtinio dalios, galop auštančio atgimimo, Sąjūdžio ir Baltijos kelio akimirkų, Sausio 13-osios tankų vikšrų. Džiaugiamės Lietuvos 100-mečiu, bet kiek jame kraujo ir ašarų, kiek netekčių ir skausmo. Peršasi mintis – kokia laiminga mūsų karta, nepatyrusi nei priespaudos, nei smurto, o kaip dažnai nemokame tuo džiaugtis ir to įvertinti. Scenoje skambėjo dainos, mirguliavo šokiai, nuaidėjo eilės, muzikiniai kūriniai, net ir a. a. Jono Zakaravičiaus pučiamos birbynės aidai, ištraukos iš filmuotos ir fotografuotos istorinės medžiagos. Koncerte dalyvavo visiems gerai žinomi ansambliai: „Dzūkija“, „Jotva“, „Vyčiai“, „Puniukai“, „Klumpė“ (pagerbdami vadovo atminimą sugiedojo tik himną), „Balsynėlis“, „Gimtinė“, „Alna“, „Šalcinukas“, „Pašešupiai“, „Šalčia“, „Tėviškės aidai“, muzikuojantis jaunimas bei teatrai – klojimiečiai, „Kregždė“, „Kregždutė“ ir „Aurora“.

„Šitą žemę man likimas dovanojo“ nuaidėjo koncerto finale. Per 300 dalyvių su trijų spalvų paukšteliais rankose sugiedojo Tėvynės jubiliejaus proga. Vienybė sužydėjo – dainavo artistai, dainavo žiūrovai, o geltoni, žali ir raudoni paukšteliai – laisvės simboliai, nuskriejo į orą su džiaugsmu ir pasididžiavimu. Būtina paminėti koncerto rėmėjus. Tai: LR vidaus reikalų ir administracijos ministerija, Palenkės vaivadija, LR užsienio reikalų ministerijos programa „Globali Lietuva“. Reikėtų priminti, jog koncerto pradžioje viršaitis Vytautas Liškauskas tiek Lietuvos, tiek Lenkijos valdžios atstovams Punsko valsčiaus, LLB, LLD ir Punsko LKN vardu įteikė padėkas už paramą Lenkijos lietuviams. Išskirtinių padėkos žodžių sulaukė prelatas Edmundas Putrimas. Mūsų kraštui didžiulė garbė, kad tokių iškilmių proga viešėjo tokia garbi ir svarbi visai lietuvių diasporai bei etninių žemių lietuviams asmenybė. Viršaičio kvietimu po koncerto vyko vaišės Punsko mokyklos sporto salėje. Šįkart jos buvo skirtos plačiai visuomenei – kad žmonės susitiktų, pabendrautų, pabūtų kartu, kad vienybė žydėtų…

Lietuviška menė

XIX a. pab.–XX a. pradž. Seinai – lietuvių tautinio atgimimo centras. Nereikia turbūt niekam priminti, kad čia mokėsi daug iškilių Lietuvos asmenybių, čia buvo spausdinamas vienas svarbesnių to meto laikraščių „Šaltinis“, galop čia amžinam poilsiui atgulė poetas vyskupas Antanas Baranauskas. Šiandien Seinai – dar vienas Lenkijos lietuvių švietimo ir kultūros centras. Vasario 18 d. Seinijos lietuviai šventė Lietuvos 100-mečio iškilmes. Trispalvių vedama nuo Seinų „Lietuvių namų“ eisena atžygiavo į Seinų bažnyčią, kur buvo atnašaujamos šv. Mišios. Joms vadovavo prelatas E. Putrimas, talkino kunigai A. Jurkevičius, vikaras P. Gucevičius, Punsko klebonas Č. Baganas ir Seinų klebonas Z. Bzdak. Pagerbtas ir vyskupo Antano Baranausko atminimas – pasimelsta koplyčioje ties jo palaidojimo vieta, padėta gėlių prie paminklo. Tačiau visi nekantriai laukė svarbaus tiek istoriniu, tiek politiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu momento – Lietuviškos menės atidarymo buvusioje Seinų kunigų seminarijoje. Po 100-mečio į senosios švietimo ir kultūros kalvės sienas sugrįžo lietuviški akcentai. Šio žygdarbio iniciatorius – LR konsulato Seinuose vadovas Vaclav Stankevič. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija finansiškai rėmė menės atnaujinimą, Trakų istorijos muziejus parengė parodą apie Lietuvą 1918–1940 m. Neapsieita ir be geranoriškumo iš Seinų sielovados, Seinijos krašto muziejaus pusės. Menės raktai įteikti klebonui Zbignevui Bzdakui (Zbigniew Bzdak) bei A. Baranausko fondo valdybos pirmininkei Danutei Valukonytei. Naujai atidarytos menės sienas palaimino prelatas Edmundas Putrimas. Nuskambėjo daug gražių žodžių. Susirinkę kraštiečiai įvairiai žvelgė į šitą menę: vieni tikėjosi didesnių patalpų, kiti gal turtingesnės ekspozicijos. Svarbiausia – ji yra. Mūsų užduotis – išlaikyti ją lietuvišką, gyvą. Kaip būtų gera, jei ten skambėtų buvusių seminaristų kūrybos darbai, vyktų parodos, koncertai. Tikėkime, kad taip bus. Pirmas žingsnis jau žengtas.

Dainų, eilių ir šokių pynė Lietuvai

Į Seinų „Lietuvių namus“ sugužėjo ne tik krašto lietuviai, bet ir daug valdžios atstovų tiek iš Lenkijos, tiek iš Lietuvos. Konsulato vadovo Vaclavo Stankevičiaus kvietimu susirinkome švęsti Lietuvos 100-metį. Daug gražių žodžių pasakė konsulato vadovas, ambasadorius, svečiai. Šiemet tiek Lietuva, tiek Lenkija švenčia nepriklausomybės 100-ąsias metines. Mūsų visų užduotis – džiaugtis ta laisve ir ją branginti. „Lietuvių namų“ ansambliai surengė puikų koncertą – scenoje mirguliavo šokėjai, pasipuošę naujais tautiniais kostiumais, darniai suskambo vokalinės grupės „Intro“ dainos, skardus Simonos Zubavičiūtės balsas, energingi kapelos „Šalcinis“ kūriniai, naujai susibūrusios vyrų vokalinės grupės dainos. Po koncertinės programos konsulato vadovas su LLB pirmininke įteikė simbolinius varpus tiems, kurie prisidėjo prie 100-mečio minėtuvių ir Lietuviškos menės atidarymo Seinuose. Sveikinome vieni kitus. Šventėme visi kartu.

Iškilmės Suvalkuose

Tą pačią vasario 18-osios popietę minėjimą surengė ir Suvalkų lietuviai – LLD skyrius, „Vienybės“ klubas, „Suvalkiečio“ redakcija. Po šv. Mišių visi susirinko I Suvalkų M. Konopnickos bendrojo lavinimo licėjaus salėje, kur vyko meno programa. Koncerte dalyvavo vaikai ir jaunimas, lankantys Suvalkuose lietuvių kalbos pamokas, „Ančios“ ansamblis su naujai pasiūtais kostiumais bei svečiai iš Lietuvos – Marijampolės kolegijos tautinio meno ansamblis „Sūduonėlė“. Skambėjo dainos, giesmės Tėvynei, visi kartu šokome tradicinius lietuvių liaudies šokius. Suvalkiečių pasveikinti atvyko pats miesto prezidentas Č. Renkevičius (Cz. Renkiewicz), LLB primininkė. Po gražaus minėjimo „Vienybės“ klubo patalpose vyko vakaronė. Neapsieita be lietuviškų dainų, armonikos garsų. Juk lietuviai negali nedainuoti…

Visi šitie renginiai – vieni svarbiausių „100 akimirkų Lietuvai“ albume. 2018 m. vasario 16 d. pasiliks gyventi istorijos puslapiuose, mūsų atmintyje, nuotraukose. Pasibaigė pagrindinių švenčių ir minėjimų metas. Kas toliau? Gražu būtų, jei jubiliejaus proga sužadinti tautiniai jausmai ir vienybės, bendruomeniškumo jausmas gyvuotų mūsų širdyse ir mintyse ištisus metus, gyvenimus. Neabejotinai vyks dar daug renginių, skirtų Lietuvos 100-mečiui, bet kiek džiaugsmo ir šventės pasiliks mumyse – priklausys nuo mūsų pačių. Tad „vardan tos“ gyvenkime, dirbkime, auginkime vaikus, melskimės ir švęskime. Už Lietuvą! Už mūsų lietuvišką kraštą!