Janina Macukonienė, Seinų lietuvių „Žiburio” mokyklos mokytoja

Galima sakyti, kad taip susiklostė istorinės aplinkybės: I pasaulinio karo metais kilusi sumaištis, vokiečių karinės nesėkmės, carinės Rusijos žlugimas, garsi JAV prezidento Vilsono 14 punktų deklaracija, kurioje skelbiama, kad kiekviena tauta turi teisę sudaryti savo valstybę… Žinoma, susidariusi 1915–1918 metais geopolitinė situacija buvo labai svarbi, tačiau jeigu ne atskirų besąlygiškai pasiaukojusių žmonių ryžtas, jų dažnai rizikingas darbas, tauta, per daugelį metų praradusi valstybingumo tradicijas, neturinti politinio elito, niekaip nebūtų paskelbusi Nepriklausomybės akto.

Taigi pažvelkime iš arčiau į tą drąsuolių patriotų, pasirašiusių Vasario 16-osios aktą, dvidešimtuką. Kodėl šiame svarbiausiame dokumente atsirado būtent jų pavardės? Kokių profesijų ir partinių pakraipų žmones jos atskleidžia? Pagaliau kokio amžiaus buvo signatarai, kokios kilmės, luomo, iš kurio regiono, kokiais darbais jie vėliau pagarsėjo?

Signatarai buvo teisėtai ir demokratiškai išrinkti 1917 m. rugpjūčio 18–23 d. vykusioje Vilniaus konferencijoje, kurioje dalyvavo 222 (ne visuose šaltiniuose pateikiamas tiksliai toks skaičius) įvairių regionų atstovai. Juos okupacinei valdžiai leidus sukvietė lietuvių aktyvistų grupė, kuri jau anksčiau įvairiuose susirinkimuose svarstė Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Tarp aktyviausių organizatorių buvo nuolat Justinas Staugaitis, Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Steponas Kairys. Iš viso konferencijos organizaciniame komitete buvo 21 asmuo. Jiems okupacinės vokiečių valdžios buvo uždrausta pasitelkti stiprias užsienyje gyvenančių lietuvių pajėgas. Tad sunkiomis karo sąlygomis kvietė didžiausius Lietuvos patriotus, inteligentus, jau pasižymėjusius savo darbais aktyvistus iš įvairių regionų, taip pat įvairių politinių pakraipų atstovus. Organizatoriams buvo aišku, kad sudėtingu XX a. pradžios laikmečiu, kai pasaulyje ne tik virė karo veiksmai, bet taip pat kovojo tarpusavyje įvairios filosofinės, ideologinės, politinės sistemos, grūmėsi įvairios meninio ir literatūrinio vaizdavimo kryptys, įmanoma sukurti tik demokratiškais pagrindais sutvarkytą valstybę ir kad tik demokratiškai išrinkta atstovybė gali vesti derybas tarptautinėje arenoje visos tautos vardu. Lietuvių aktyvistai, kuriems vokiečiai siūlė sudaryti Pasitikėjimo Tarybą ir be jokių rinkimų atstovauti besikuriančiai valstybei, su šiuo siūlymu nesutiko.

Antros Vilniaus konferencijos dienos vakarą buvo renkama Taryba, į kurią, kaip buvo suderinta su okupacine valdžia, galėjo įeiti 20 asmenų. Buvo stengiamasi, kad proporcingai pagal dalyvių skaičių į Tarybą įeitų įvairių partijų ir ideologinių srovių atstovai. Slaptu balsavimu, kaip rašo savo prisiminimuose Justinas Staugaitis, išrinkti šie žmonės: dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, dr. Jurgis Šaulys, Donatas Malinauskas, Kazimieras Bizauskas, Pranciškus Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Jonas Smilgevičius, Saliamonas Banaitis, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Steponas Kairys, Aleksandras Stulginskis, kunigai: Juozas Stankevičius, Pranciškus Urbanavičius, Kazimieras Šaulys, Vladislovas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis. Tačiau ne visų jų parašus aptiksime po Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktu. Socialistai buvo nepatenkinti, kad į Tarybą įėjo per mažai jų atstovų, ir pasipiktinę, kad net 6 kunigai.

„Rytojaus dieną, posėdžiui prasidėjus p. Kairys išdrožė ilgą kalbą prieš kunigus. Ką jie, girdi, veiksią Taryboj? Juk jie tokiam darbui nėra pasiruošę. Nuo p. Kairio, žinoma, teko „klerikalams“ iš viso“ (J. Staugaitis „Lietuvos nepriklausomybės aušra“). Po aštrios Kairio kalbos prezidiume esantis kun. J. Šaulys pareiškė, kad jis šioje situacijoje negali priimti Tarybos nario mandato. Po jo tą patį padarė ir kiti 5 kunigai, tačiau vėliau katalikų atstovai pasitarę Taryboje paliko 4 kunigus, o kunigai Stankevičius ir Urbanavičius savo vietas užleido dvarininkui Stanislovui Narutavičiui ir socialistui Jonui Vileišiui.

Taryba Nepriklausomybės akto pasirašymo metu pagal savo amžių buvo gana jauna. Patys jauniausi teisininkai ir diplomatai teturėjo: Kazimieras Bizauskas 25, Petras Klimas 27 metus, o teisininkas ir žurnalistas Petras Šernas – 30 metų. Savo amžiumi išsiskyrė patriarchas daktaras Jonas Basanavičius, turėjęs tada 67-erius ir vadovavęs tiek Vilniaus konferencijai, tiek vasario 16-ąją vykusiam Tarybos posėdžiui. Antram pagal amžių Stanislovui Narutavičiui buvo 56-eri, o vyskupui, tada dar kunigui Justinui Staugaičiui – 53. Didžiosios signatarų daugumos amžius tilpo tarp 35 ir 50 metų.

 Palyginti su šiuolaikiniais politikais, visi jie buvo sąlygiškai jauni, tačiau sunkių pokario sovietinės Lietuvos represijų teko sulaukti tik nedaugeliui: diplomatui Petrui Klimui (1891–1969), kuris 1943 m. Prancūzijoje buvo gestapo suimtas ir pervežtas į Lietuvą, čia sovietų suimtas ir 1945–1954 m. kalintas Sibire, gyvenimą baigė 1969-aisiais Kaune; agronomui, ūkininkui, 1922–1926 m. ėjusiam Lietuvos prezidento pareigas Aleksandrui Stulginskiui (1885–1969), kuris masinių trėmimų metu buvo išvežtas į Krasnojarsko kraštą ir į okupuotą tėvynę sugrįžęs 1956 m., gyveno, kaip ir Klimas, iki 1969-ųjų.

Sibiro tremtyje, nesugrįžę į gimtąjį kraštą, savo gyvenimo dienas baigė vėl du signatarai: mokslininkas, buvęs knygnešys, diplomatas Donatas Malinauskas (1869–1942) ir kunigas, Lietuvos kariuomenės kapelionas, 1938–1939 m. ėjęs premjero pareigas Vladas Mironas (1880–1953).

Kiti du signatarai buvo tiesiog NKVD sušaudyti: teisininkas, diplomatas Kazys Bizauskas (1893–1941) ir teisininkas, filosofas Pranas Dovydaitis (1886–1942), kuris popiežiaus Jono Pauliaus II 2000 m. paskelbtas kankiniu.

Karo metais niekur neišvykę natūralia mirtimi mirė trys signatarai: vyskupas Justinas Staugaitis (1866–1943) Telšiuose; ekonomistas, verslininkas ir ūkininkas Jonas Smilgevičius (1870–1942) Kaune ir teisininkas, buvęs finansų, užsienio reikalų ministras, Kauno burmistras, VDU dėstytojas Jonas Vileišis (1872–1942) Kaune.

Šeši signatarai rado prieglobstį emigracijoje ir ten baigė savo gyvenimo dienas. Šveicarijoje, kaip Lietuvos diplomatas ir vertėjas, jau tarpukariu gyveno Jurgis Šaulys (1879–1948). Jis spaudos draudimo laikotarpiu buvo aktyvus knygnešys, o užsienyje sukaupė daug spaudinių Lietuvos istorijos tema. Jo pusbrolis kunigas prelatas Kazimieras Steponas Šaulys (1872–1964), vienas Krikščionių demokratų partijos kūrėjų, iš Lietuvos pasitraukė 1944 m. ir 1945 m. rugsėjį atvyko į Šveicarijos itališkąjį Lugano miestą pas Jurgį Šaulį. Jam padedant, apsigyveno Lugano šv. Brigitos vienuolyne. K. Šaulys dažnai lankė Jurgį Šaulį, budėjo prie jo mirties valandą. Kazimieras Šaulys mirė sulaukęs net 92 metų, gyveno ilgiausiai iš visų signatarų.

Signataras, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona (1874–1944) paliko Lietuvą 1940 m. birželio 15 d., kai į ją įsiveržė sovietinės armijos daliniai. Tautininkas A. Smetona 1919 m. Valstybės Tarybos buvo išrinktas pirmuoju prezidentu ir juo buvo vienerius metus. Būdamas opozicijoje, dažnai kritikavo valdančiųjų krikščionių demokratų ir kairiųjų partijų koalicijos politiką. Buvo vienas 1926 m. perversmo organizatorių, panaikinęs parlamentinę Respubliką, be rinkimų valdė Lietuvą beveik 14 metų. Keletą mėnesių praleidęs Vokietijoje ir Šveicarijoje, 1940 m. pabaigoje per Pietų Ameriką išvyko į JAV ir čia gaisro metu tragiškai žuvo 1944 m., būdamas 70-ies.

1940 m. liepos 3-iąją pasitraukė į Vokietiją signataras Jonas Vailokaitis (1886–1944), verslininkas, bankininkas, Steigiamojo Seimo atstovas. Kartu su broliu Juozu turėjo daug verslo įmonių, nešančių pelno. Jie buvo laikomi turtingiausiais žmonėmis Lietuvoje. 15 % savo pelno Vailokaičiai sugebėjo skirti labdarai ir studentijai remti. Signataras nesulaukė emigracijoje karo pabaigos.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į JAV vienas aktyviausių signatarų, socialdemokratų lyderis, visų prieškario demokratiškai rinktų seimų narys, inžinierius Steponas Kairys (tikroji pavardė Tumasonis, o išvykus į JAV – Kaminskas; 1879–1964). Karo metu su žmona priglaudė ir išgelbėjo žydaitę, užtat 2005 m. jiems suteiktas Pasaulio teisuolių titulas. 1943-iaisiais S. Kairys buvo VLIK pirmininku. Emigracijoje sulaukė 85 metų amžiaus.

Amerikoje garbaus 80-ies metų amžiaus sulaukė taip pat socialdemokratas, teisininkas, literatūros istorikas Mykolas Biržiška (1882–1962). Buvo pagarsėjęs kaip kovotojas už lietuvybę Vilniuje, už tai lenkų valdžios kalintas, „Aušros“ gimnazijos direktorius, VDU dėstytojas. Jaunystėje kalintas už veiklą prieš carizmą, 1920 m. dalyvavo pasirašant Suvalkų sutartį su lenkais.

Likusiems penkiems signatarams „pavyko“ atsisveikinti su šiuo pasauliu dar neprasidėjus karui nei sovietinei okupacijai. Pirmasis iš jų paliko šį pasaulį teisininkas, „Lietuvos žinių“ redaktorius, „Ryto“ gimnazijos mokytojas Jokūbas Šernas (1888–1926). Jam Lietuvos Tarybos prezidiume buvo patikėtos sekretoriaus pareigos. Jį sunki liga pakirto sulaukusį vos 38 metų. Kitų metų vasario 16-ąją iškeliavo anapilin, sulaukęs 76-erių, tautos patriarchas Jonas Basanavičius (1851–1927), „Aušros“, pradėjusios Lietuvos atgimimą, leidėjas, gydytojas, tautosakininkas, Lietuvių mokslo draugijos vadovas. Jam mirus šalyje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas, karstas buvo vežamas per visą Vilnių nuo Katedros iki Rasų kapinių, o kuklus paminklas kapinėse sovietmečiu tapo slaptai garbinamu tautiškumo simboliu. Dar po metų mirė kunigas Alfonsas Petrulis (1873–1928), spaudos darbuotojas, lietuviškų mokyklų kūrėjas, už lietuvišką veiklą kalintas Vilniuje, išgyvenęs 55-erius metus. 1932 m. gruodžio 31-ąją, būdamas 70-ies, tragiškai baigė gyvenimą (nusišovė Kaune) kairiųjų pažiūrų bajoras iš Žemaitijos Stanislovas Narutavičius (1862–1932). Teisininkas, aktyvus visuomenininkas, savivaldos kūrėjas, įsteigęs Telšiuose berniukų ir mergaičių gimnazijas. Po metų, 1933-iaisiais, mirė penktasis signataras Saliamonas Banaitis (1866–1933). Spaudos draudimo laikotarpiu jis buvo knygnešys, leidybos organizatorius, vėliau žinomas Lietuvos spaustuvininkas ir leidėjas, romantinių monarchistinių pažiūrų asmenybė, kėlė LDK atkūrimo idėją. Vykstant kovoms su bolševikais ir bermontininkais 1919 m. organizavo 120 vyrų iš Suvalkijos būrį, nes pats iš ten buvo kilęs, ir atvedė jį į Kauną, prijungdamas prie Lietuvos kariuomenės. Mirė Kaune, ten ir palaidotas.

Paskelbus nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. tik prasidėjo atskiros valstybės kūrimas: kovos su išoriniais priešais, Steigiamasis seimas, vyriausybės sudarymas. Ne visi signatarai tapo politikais, stojusiais į pirmąsias valstybės vadovų gretas, nors visi ir toliau dirbo patriotinį, Lietuvai naudingą darbą: mokslui savo jėgas atidavė dr. Jonas Basanavičius; bankininkystei, publicistikai, spaustuvių kūrimui buvęs knygnešys Saliamonas Banaitis; sielovados lietuvinimui kunigas Alfonsas Petrulis; verslo kūrimui, labdarai – Jonas Vailokaitis…

Didžiausią politinę karjerą pasiekė Antanas Smetona, ėjęs prezidento pareigas 1918–1920 ir 1926–1940 m., Tautininkų partijos vadovas, įvykdęs perversmą ir įvedęs Lietuvoje autoritarinį valdymą. Kitas signataras, tapęs prezidentu, tai Aleksandras Stulginskis. Per šešerius jo valdymo metus buvo atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta žemės reforma, pastatyta daug mokyklų, įvestas lietuviškas pinigas – litas, priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. 1935 m. kartu su buvusiu prezidentu K. Griniumi, buvusiais premjerais paskelbė pareiškimą prezidentui A. Smetonai dėl gyventojų nepasitenkinimo. Pareiškime siūlė įvesti viešą valstybės lėšų naudojimo kontrolę, reikalavo laisvės spaudai, kuri būtų atsakinga tik teismui. Tačiau į kreipimąsi neatsižvelgta. Stulginskis pasitraukė iš politikos, kaip agronomas dirbo nuosavame žemės ūkyje.

Premjero pareigas prieškariu neilgai teko eiti kunigui Vladui Mironui (1938–1939) ir teisininkui, filosofui Pranui Dovydaičiui – abu jie vėliau žuvo dėl sovietų represijų.

Užsienio reikalų ir švietimo ministrai buvo Kazys Bizauskas, kuris politiko pareigas ėjo taip pat kaip diplomatas, nepaprastas Lietuvos pasiuntinys kitose valstybėse. Patekęs į NKVD tardytojų rankas ir paklaustas, ar laiko save kaltu, atsakė: „Jeigu įsisąmoninsime, kad vienintelė teisinga visuomeninė valstybės samprata yra proletariato diktatūra, tai man teks prisipažinti kaltam dėl visos mano politinės veiklos, kuri buvo skirta nepriklausomos tautinės valstybės kūrimui.“ Tardymai baigėsi sušaudymu. Užsienio reikalų ministras buvo taip pat Donatas Malinauskas, kuris vykdė ir specialaus įgaliotinio vaidmenį Čekoslovakijoje bei Estijoje. Spaudos draudimo laikotarpiu kaupė lėšas lietuviškiems spaudiniams, priklausė slaptai lietuvių inteligentų draugijai „Dvylika Vilniaus apaštalų“. Vienas pirmųjų vidaus reikalų ministrų buvo Jokūbas Šernas, daug pastangų dėjęs dėl Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos grąžinimo. Taip pat dirbo kaip Prekybos ir pramonės banko direktorius. Finansų ir vidaus reikalų ministras, taip pat Kauno miesto burmistras buvo teisininkas Jonas Vileišis. Jis taip pat dėstė VDU. Ypač dideli jo nuopelnai skatinant Kauno miesto plėtrą.

Apie svarbų vaidmenį Lietuvos Taryboje atlikusį Justiną Staugaitį „Aušroje“ jau daug buvo rašoma. Jis nuo pat Seimo susikūrimo iki 1940 m. buvo jo narys ir pirmininkas. Kaip Telšių vyskupas, įkūrė 12 naujų parapijų, 5 vyrų ir 11 moterų vienuolynų, rūpinosi švietimu. Kaip diplomatai Lietuvai dirbo: Jurgis Šaulys, Petras Klimas, Steponas Kairys, Kazimieras Steponas Šaulys. Dvarininkas Stanislovas Narutavičius Lietuvos interesus gynė jau 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime. Jis jau tada visų nuostabai siūlė dvarininkų žemes išdalinti bežemiams ir mažažemiams. Aktyviai prisidėjo prie Vilniaus konferencijos organizavimo, keldamas nepriklausomos Lietuvos etninėse žemėse kūrimo idėją.

Signatarų indėlis į Lietuvos valstybės kūrimą, jos politinio, kultūrinio, ekonominio gyvenimo raidą tikrai didelis. Sunku pasverti ir palyginti kiekvieno signataro darbus atskirai, nes žmonės, pasirašę Aktą, buvo skirtingi, nevienodi jų sugebėjimai, profesijos, likimai. Tačiau drąsiai galima teigti, kad jie Lietuvą kūrė visą gyvenimą, kaip kas įmanydamas, o kai kurie dėl jos atidavė ir savo gyvybę.