Božena Bobinienė

Velykų šventės – tai ne tik pasaulietinė tradicija: margučiai, verbos, lalavimas, skanumynais apkrautas stalas… Visų pirma – tai krikščionių šventė, kupina simbolikos, skatinanti apmąstyti gyvenimo ir mirties prasmę, kam skiriama net 40 dienų. Tas laikotarpis vadinamas gavėnia. Velykos įgyja visiškai kitą reikšmę, kuomet sekame ir gyvename gavėnios ir Didžiosios savaitės apeigomis. Kad ir kaip esame užsiėmę kasdieniais rūpesčiais, skubiais darbais, bent akimirkai sustokim ir pamąstykim, dėl ko švenčiame šią pavasario šventę.

Kryžiaus kelias ir Graudūs verksmai

Gavėnios laikotarpis prasideda Pelenų trečiadieniu. Nuo to laiko iki Velykų kiekvieną penktadienio vakarą Punsko bažnyčioje einama Kryžiaus kelio procesija su giesmėmis ir apmąstymais.

Kryžiaus kelią sudaro 14 stacijų (stočių). Pagal tradiciją, pirmoji šį kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo ir taip Viešpaties kančią prisiminė Švč. Mergelė Marija. Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į Šventąją Žemę atvykę maldininkai. Kai į musulmonų užimtą Jeruzalę keliauti tapo pavojinga, pranciškonų rūpesčiu simboliškas Kryžiaus kelias buvo einamas daugelyje pasaulio bažnyčių. Taip iki šiandien ir Punsko bažnyčioje kiekvieną gavėnios penktadienio vakarą tikintieji lanko Kristaus kančios vietas, pavaizduotas paveiksluose, apmąsto Jo kančią, pamažu žingsniuodami, gieda giesmes. Pasibaigus procesijai, visi eina pabučiuoti kryžiaus.

Beje, Kryžiaus kelias – tai ne tik Kristaus kančios prisiminimas: eidami procesijoje galime peržvelgti ir savo gyvenimą, ir palyginti jį su Kristaus keliavimu į Golgotą, prašyti Dievą padėti nešti savo paties „kryžių“. Ar iš tikrųjų mūsų nelaimės, nesėkmės nors kiek prilygsta Jo kančiai? Galų gale – Kristus prisikėlė iš numirusiųjų. Ar mes galime tikėtis tokio atpildo? Ar užsitarnavome?

Einant ir apmąstant Kryžiaus kelią gaunami atlaidai.

Kiekvieną gavėnios sekmadienį po šv. Mišių (Sumos) 12.15 val. yra giedami Graudūs verksmai – giesmės, apmąstančios Kristaus kančią.

Graudūs verksmai atsirado Lenkijoje VI a. pabaigoje. Juos išplatino pranciškonai XVIII a. Į lietuvių kalbą giesmės buvo išverstos apie 1859 m., tačiau labiausiai išplito Seinų vyskupo A. Baranausko atliktas vertimas. Ši giesmė giedama tik gavėnios laiku, dalimis: pirmoji dalis I ir IV gavėnios sekmadienį (ir po jo einančiomis savaitės dienomis), antroji dalis – II ir V gavėnios sekmadienį, trečioji dalis – III gavėnios ir Verbų (Kančios) sekmadienį. Po Graudžių verksmų giedojimo ir šv. Mišių bažnyčioje eina procesija su vėliavomis, altorėliais. Mažos mergaitės beria prieš Švč. Sakramentą gėles.

Gavėniai baigiantis, bažnyčioje yra rengiamos rekolekcijos – dvi dienas į Punską atvyksta daugiau kunigų iš aplinkinių parapijų bei iš Lietuvos ir klauso išpažinčių. Rekolekcijoms vadovaujantis kunigas sako pamokslus, skatinančius apmąstyti. „Bažnyčios įsakymuose reikalaujama bent kartą per metus apie Velykas atlikti išpažintį ir priimti Komuniją, – sako kunigas Marius Talutis, – tačiau dvasinio gyvenimo mokytojai rekomenduoja tai atlikti dažniau.

Be abejo, velykinė išpažintis yra labai svarbi, nes Velykos – pagrindinė krikščionių liturginė šventė, kurios metu išgyvename Kristaus perėjimą iš mirties į gyvenimą. Todėl kiekvieno krikščionio pareiga – taip pat pergyventi perėjimą iš tamsos į šviesą, iš nuodėmės – į prisikėlimą.“

 Verbų sekmadienis

Nuo jo prasideda Didžioji savaitė – savaitė iki Velykų. Šią dieną minimas iškilmingas Kristaus įžengimas į Jeruzalę, kai „gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakas ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio karaliui!“ (Jn 12, 12). Šiam įvykiui prisiminti per Verbas šventinamos palmių ar kitų medžių šakelės, iš džiovintų žolynų surištos verbos. Šį sekmadienį visi su pašventintomis verbomis eina procesijoje, o po šv. Mišių gieda Graudžių verksmų III dalį. Kaip evangelija skaitoma Kristaus kančios istorija.

Didžiosios savaitės svarbiausios dienos – Didysis tridienis (Triduum sacrum): ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis – naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja? Todėl, kad per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai. Kaip šv. Paulius sakė: „Jei Kristus neprisikėlė, tai tuščias mano tikėjimas ir viltis.“

Didįjį ketvirtadienį Kristus kartu su savo mokiniais Jeruzalėje valgė paskutinę vakarienę ir įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą – Komuniją, Mišias – Eucharistiją, ir Kunigystę, paskui Alyvų sode meldėsi, buvo suimtas ir pradėjo savo kančios kelią.

Didžiojo ketvirtadienio rytą aukojamos Krizmos šv. Mišios, kuomet šventinami aliejai, naudojami Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių patepimo sakramentams. Vakare iškilmingai švenčiamas Eucharistijos ir Kunigystės sakramentų įsteigimas – Paskutinės vakarienės šv. Mišios. Po pamaldų visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai. Tyla skatina susikaupimą prieš Didįjį penktadienį – Kristaus kančią. Vakare dar į specialaus altoriaus tabernakulį pernešamas Švenčiausiasis Sakramentas, prie kurio visą vakarą (kai kur ir per naktį) žmonės pasilieka maldai.

Didįjį penktadienį neaukojamos šv. Mišios, nešvenčiama Eucharistija. Tai Kristaus kančios ir mirties diena. Vakarop, prisimenant Kristaus kančios kelią į Golgotos kalną, Punsko gatvėmis ar aplink bažnyčią yra einamas Kryžiaus kelias. Bažnyčiose laikomos Viešpaties kančios pamaldos, pagerbiamas kryžius (šventu pabučiavimu arba giliu nusilenkimu). Kas gali, prie kryžiaus duoda auką.

Didžiojo penktadienio pamaldos labai paprastos, bet iškalbingos savo simbolika. Pirmas tų pamaldų momentas – kai atėjęs kunigas parpuola ant žemės prieš kryžių ir meldžiasi. Kiekvienas tuo metu apmąstome savo buvimą, dalyvavimą Kristaus kančioje. Tą dieną taip pat skaitoma Kristaus kančios istorija.

Kunigas nuima šydą, uždėtą ant kryžiaus, parodydamas, kad tai iš tikrųjų yra žudymo priemonė. Tačiau po Kristaus mirties kryžius tampa išganymo ir meilės simboliu. Po pamaldų Švč. Sakramentas iškilmingoje procesijoje yra nešamas į Kristaus kapą, vaizduojantį Kristaus auką. Giedamos gedulingos giesmės, vyksta budėjimas.

Kristaus kapas primena palaidoto Jėzaus vietą: bažnyčioje paguldoma Jėzaus figūra, sukuriama kapo aplinka. Iki Velykų žmonės čia ateina ir pasimeldžia, tarsi akivaizdžiai matydami ir įsitikindami – iš tikrųjų Dievas mirė.

Didįjį penktadienį katalikams privalomas griežtas pasninkas.

Didysis šeštadienis – tai vidinės dvasinės tylos, nusiraminimo prieš kažką svarbaus diena. Kristus miręs, palaidotas, mokiniai išsibėgioję, išsislapstę… Vienintelė, kuri išlaiko tikėjimą – Marija, o mes galime būti drauge su ja maldoje, apimti gilaus skausmo, bet drauge jausdami ir viltį, pasitikėjimą.

Didįjį šeštadienį dienos metu laiminami valgiai, susirinkę išklauso katechezės ir sukalba rožinio maldą. Punsko bažnyčioje galima tai padaryti lenkų kalba 10 val., lietuvių kalba 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 val. Vidugirių koplyčioje – 11.00 val.

Velyknakčio (iš šeštadienio į sekmadienį) apeigos, pamaldos prasideda nusileidus saulei. Bažnyčios šventoriuje uždegamas laužas. Pašventinama ugnis, nuo kurios uždegama ir didžioji Velykų žvakė – paschalas. Kunigas, nešdamas ją į bažnyčią, užgieda „Kristus mums šviečia“. Žmonės nuo paschalo irgi uždega iš namų atsineštas žvakes, nešasi jas į bažnyčią, dalijasi ugnimi su kitais. Didžiosios nakties apeigos vyksta tik žvakių šviesoje, tyloje. Pabrėžiama Dievo Žodžio liturgija, todėl skaitoma nuo trijų iki septynių skaitinių iš Senojo Testamento, vienas skaitinys iš Naujojo Testamento (Epistolė) ir Evangelija. Žinia apie prisikėlimą nuskamba  džiaugsmingu „Aleliuja!“. Uždegama šviesa, sugaudžia vargonai, suskamba varpai. Šventinamas Krikšto vanduo. Tie, kurie jau pakrikštyti, atnaujina Krikšto pažadus – savo įsipareigojimus gyventi su Dievu.

Po to visi švenčia Velykų prisikėlimo liturgiją, Eucharistiją, džiaugdamiesi vienijasi su prisikėlusiu Jėzumi. Po pamaldų į atsineštus indelius galima pasisemti šventinto vandens.

Velykų sekmadienis

Nors apie Kristaus Prisikėlimą sužinome jau Velyknakčio liturgijoje, bet tik sekmadienio rytą pamatome: Kristaus kapas tikrai tuščias. Paskutinė Velykų diena yra kupina džiaugsmo, mat šią dieną atrandame Prisikėlimo stebuklą. Prieš rytą aukojamas šv. Mišias – rezurekciją (lot. resurrectio „prisikėlimas“) – visi tikintieji eina iškilmingoje eucharistinėje procesijoje su Švč. Sakramentu. Pradžioje kunigas, prisidengęs auksine kapa, pakelia prie Kristaus kapo pastatytą kryžių, perjuostą raudona stula – save paaukojusio Kristaus, visų mūsų dvasinio vadovo, ženklu (šis kryžius Velykų laikotarpiu bus pastatytas matomoje vietoje). Po to tris kartus giedodamas „Kristus kėlės“ skelbia visiems Kristaus prisikėlimą. Tada visi iš bažnyčios išeina į lauką.

Punske tradiciškai procesija eina aplink bažnyčią tris kartus. Toks paprotys išlikęs dėl to, kad senovėje prie bažnyčių būdavo kapinės, todėl prisikėlimo naujieną norėta skelbti taip pat mirusiems parapijiečiams.

Pirmieji procesijoje eina ministrantai (Punske – brostvininkai), kurie neša kryžių, Prisikėlusiojo Kristaus statulėlę ir paschalą. Iš paskos eina parapijiečiai, nešini altorėliais, vėliavomis. Už jų – ministrantai, kunigai. Prieš kunigo nešamą Švč. Sakramentą mažos mergaitės barsto gėles, o ministrantas smilkytuvu smilko. Už baldakimo, po kuriuo žengia kunigas su monstrancija ir Ostija, eina bažnytinio choro giesmininkai, giedodami giesmę „Linksma diena mums nušvito“. Už giesmininkų eina visi tikintieji, susirinkę į rezurekciją. Procesija baigiama himnu „Tave, Dieve, garbinam“. Visi vėl susirenka bažnyčioje ir pradedamos iškilmingos Velykų Mišios. Jas kunigai atnašauja apsivilkę baltais liturginiais rūbais. Skaitomi keli skaitiniai – šv. Petro liudijimas apie Kristaus Prisikėlimą; apie naująjį gyvenimą Kristuje (Kol 3, 1–4) bei pasakojimas apie moteris ir apaštalus, radusius tuščią kapą (Jn 20, 1–9), giedama lotyniškai sekvencija „Victimae paschali laudes“. Nugalėjusio mirtį Jėzaus statulėlė su Prisikėlimo vėliava yra pastatoma prie altoriaus iki Šeštinių – Kristaus dangun įžengimo šventės. Tridienis baigiasi Prisikėlimo sekmadienio, vadinamo I Velykų sekmadieniu, vakarą.

Cituojant kunigą Marių Talutį – „sulaukę svarbiausios krikščionių šventės, mes sveikiname vieni kitus sušukdami: „Džiaugsmingų šv. Velykų!“ Yra dėl ko džiūgauti: pamatome gyvenimo pergalę prieš mirtį Jėzuje Kristuje. Jo kančios, pasiaukojimo ir meilės žmonėms dėka galime šiandien džiaugtis gyvenimo viltimi ir net mirties akivaizdoje – regėti gyvenimo pradžią.“