Petras MAKSIMAVIČIUS

Neseniai teko paskaityti žymaus tarpukario Lietuvos teisininko ir politinio veikėjo Mykolo Romerio (1880–1945) Dienoraščio ištraukas. Tiek Romeris, tiek jo Dienoraščio istorija įdomi. Jis suformavo keturiasdešimt Dienoraščio sąsiuvinių, apimančių 1911–1945 metus. Tai asmeninio M. Romerio gyvenimo ir jo epochos kronika. Rašyta beveik kasdien. Kadangi 2018 metai Lietuvai ir lietuviams ypatingi, tai ir norėtųsi žvilgtelti, kokią Lietuvą Romeris matė 1918–1919 m., t. y. tada, kai prieš 100 metų atsikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tie užrašai įdomūs taip pat todėl, kad M. Romeris laikė save, kaip pats pabrėždavo – ne lenku, bet Lietuvos lenku. Jis artimai bendravo ne tik su tuometiniais Lietuvos politikais, valdžios atstovais, bet taip pat su svarbiausiais Lenkijos politikais. Dažnai nevengė kritikuoti tuometinės Lenkijos ir jos vadovo J. Pilsudskio politikos Lietuvos atžvilgiu, bijojo kylančio Lenkijoje nacionalizmo ir jo siekių jėga užvaldyti kaimyninius kraštus. Apie M. Romerio 1918–1919 metų įžvalgas parašysiu šiek tiek vėliau. Pradžioje norėčiau trumpai pristatyti Dienoraščio istoriją ir patį jo autorių. Apie jį jau rašė Lietuvos ir Lenkijos istorikai. 2007 m. gana išsamiai M. Romerio asmenybę pristatė Lietuvos istorikas R. Miknys („Mykolas Römeris – Lietuvos modernybės aušros metraštininkas, analitikas ir politikas“, Mykolas Römeris, Dienoraštis, 1918 m. birželio 13-oji–1919 m. birželio 20-oji, Vilnius: Versus aureus, 2007). Šiais tiek Lenkijai, tiek Lietuvai jubiliejiniais 2018 metais Varšuvoje leidžiamame leidinyje „Karta“ spausdinami M. Romerio 1919 metais surašyti Dienoraščio fragmentai. Daugiausia šiais šaltiniais ir autorių įžvalgomis remsiuosi pristatydamas šią įdomią asmenybę.

Skaitydamas M. Romerio Dienoraštį neatsispiriu pagundai teigti, kad kai kurios jo mintys, vertinimai aktualūs ir šiandien. Labai aiškiai matosi, kad dabartinė geopolitinė padėtis ar šiuolaikinių politikų vartojama retorika kartais panaši į tą, kurią M. Romeris girdėjo prieš 100 metų ir ją aprašė savo Dienoraštyje. Negi istorijai būdingas cikliškumas? Ar ji gali kartotis, jeigu jos dalyviai nepasimoko iš protėvių ar tėvų padarytų klaidų? Ar tokių abejonių XX a. pradžioje kildavo Romeriui? Kodėl jis savo „testamente“ nurodė, kad jo užrašus, kuriuose gausu tuometinės Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių aprašymų, svarbiausių politikų charakteristikų, galima bus skaityti ir juos publikuoti praėjus ne mažiau kaip 50 ar 25 metams po autoriaus mirties?

Kaip jau minėjau, M. Romeris surašė keturiasdešimt Dienoraščio sąsiuvinių, apimančių 1911–1945 metus. Su juo stengėsi nesiskirti niekur. Tais atvejais, kai su savim jo negalėjo turėti – kaupė užrašus, kuriuos vėliau perrašė į Dienoraštį. Čia buvo perrašomi ir jo išsiųsti laiškai, pasakytos kalbos.

1915 metais Romeris, ruošdamasis išvykti į J. Pilsudskio kuriamus legionus, pirmuosius keturis tomus saugoti atidavė seseriai Elvyrai Miečkovskai, pridėdamas ir savotišką testamentą. Jame prašė savo mirties atveju Dienoraštį perduoti Rapersvilio (Šveicarija) muziejui, kuriame buvo kaupiami archyvai, susiję su Abiejų Tautų Respublikos praeitimi. Nurodė, jog tik po 50 metų Dienoraštį galima publikuoti „visą, be sutrumpinimų, kupiūrų ir pakeitimų“.

Vėliau po įvairių peripetijų Dienoraščio sąsiuviniai pateko į Tado Vrublevskio bibliotekos rinkinius. 1924 metais Romeris juos pervežė iš Vilniaus į Kauną ir kartu su kitais atidavė Kultūros muziejui, kurio vadovas tuo metu buvo Juozas Tumas-Vaižgantas.

Perduodamas Dienoraščio sąsiuvinius muziejui jis taip pat nurodė saugojimo taisykles. Surašė 8 rankraščių saugojimo sąlygas. Viena jų buvo ta, kad kol jis gyvas, dėžė su Dienoraščiu turi būti užrakinta ir jos raktas turi būti pas jį. Kita sąlyga – per 25 metus nuo jo mirties dienos rankraščiai negalės būti skaitomi nei vartojami ar mokslo darbams, ar bet kuriam viešam arba neviešam naudojimui. Pridėjo dar tokią nuostatą: „Išėjus 25 metams nuo mano mirties dienos visi aukščiau paminėti suvaržymai nustoja galios ir Kultūros Muziejus galės laisvai naudotis skrynutės rankraščiais savo nuožiūra ir mokslo bei kultūros tikslams.“ Paskutinis punktas skelbė, kad jeigu Kultūros muziejus būtų likviduojamas, tai jis norėtų, jog rankraščiai nebūtų išvežti iš šalies, vadinasi – „iš Lietuvos, kurią aš suprantu jos teritorijos sienose nustatytose Lietuvos – Rusijos 1920.VII.12 Taikos sutartimi“.

Dalis rankraščių, kurie buvę labiau tuo metu aktualūs ir reikalingi autoriui, buvo kaupiami pas jį, o po jo mirties 1945 m. vasario 22 d. saugomi žmonos Jadvygos. Ji 1964 m. gegužę kartu su kitais rankraščiais perdavė juos Vilniaus universiteto bibliotekai. Perdavimo akte taip pat nurodoma, kad Dienoraštį leidžiama naudoti mokslo ir kultūros reikmėms tik praėjus 25 metams po jų autoriaus mirties. Taigi draudimas juos tyrinėti ar publikuoti galiojo iki 1970 m. vasario 22 d.

Yra likę keletas fragmentų Dienoraščio, rašyto vaikystės ir ankstyvos jaunystės metais. Didžioji jų dalis, kaip ir Paryžiaus studijų laikotarpio (1902–1905) užrašai, buvo sunaikinti. Dalis jų atsidūrė Lenkijos nacionalinės bibliotekos Varšuvoje fonduose.

 Kas gi buvo Mykolas Romeris?

M. Romeris asmeniškai pažinojo tuometinį Lietuvos ir Lenkijos politinį elitą: J. Pilsudskį, A. Smetoną, J. Vileišį ir P. Leoną bei daug kitų asmenų, dalyvavusių kuriantis Lietuvos ir Lenkijos valstybėms. Dalis politikų charakteristikų pateko į Dienoraštį. Aprašymai įdomūs, dažnai spalvingi. Tačiau reikia turėti omenyje ir tai, kad M. Romeris nebuvo neutralus gyvenimo stebėtojas. Jis, kaip dažnai pabrėždavo, laikė save ne lenku, bet Lietuvos lenku. Be to, negalime užmiršti to meto politinės-tautinės situacijos regione bei Lietuvos ir Lenkijos elito aspiracijų atkurti nepriklausomas valstybes. Tuomet ne tik vyko abiejų pusių bendros ateities dėliojimas, bet ir neišvengiamai gimdavo konfliktų.

Norint suprasti tuos vertinimus, suvokti jų motyvaciją bei autoriaus įžvalgų gilumą, būtina apibūdinti M. Romerio asmenybę. Lietuvos istoriografijoje pabrėžiama, kad būtent kilmė bei su ja susijusi tam tikra giminės vertybių tradicija suformavo jo pasaulėjautos ir pasaulėžiūros atraminius elementus. Šiame straipsnyje nėra vietos plačiau aprašyti M. Romerio giminės kilmę. Nėra ir tokio reikalo, kadangi nesunkiai galima rasti žinių įvairiose monografijose, moksliniuose straipsniuose.

Istoriografijoje pažymima, kad jaunąjį Romerį veikė ne tik lenkiška, bet ir aukštaitiškai lietuviška dvaro aplinka. Šeima su tarnais lietuviais bendravo lietuviškai, nepaisant to, kad ir tėvas, ir motina laikė save lenkais. Tarp lenkiškumo ir lietuviškumo kalbos ir kultūrinės tradicijos prasme tuomet dar nebuvo priešpriešos. Kaip nurodo pats M. Romeris, „šeima buvo lenkų tautinės kultūros, šeimos kalba – lenkų. Tačiau turėdamas auklę lietuvę – aš pirma išmokau kalbėti lietuviškai, negu lenkiškai“. Anot jo, motinos lenkiškumas buvo vietinis, susijęs su istorinės Lietuvos tradicija.

Plačiau su lietuviškomis idėjomis Romeris susipažino studijuodamas Paryžiuje. Čia jis „atrado“ savo pilietinę („krajovco“) poziciją ir tapo lietuvių atgimimo šalininku. Bendravo su tenykščiais lietuviais studentais, svarstė įvairius Lietuvos ateities klausimus, nebeliko abejingas lietuvių tautiniam judėjimui. Žinoma, jis šį judėjimą suvokė per pilietiškumo, o ne lietuvių kultūros prizmę.

Svarbu pabrėžti, kad M. Romeris tapatino save kaip pilietį su istorine Lietuva, kuri XX a. pradžioje apėmė maždaug tuometines Gardino, Vilniaus, Kauno, Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijas. Matydamas, kad kylanti lenkiškojo ir lietuviškojo nacionalizmo banga gali suskaldyti šį kraštą į atskiras dalis, sukelti gilią čia gyvenančių tautų nesantaiką, bandė šiai griaunančiai jėgai priešpriešinti minėtųjų nuostatų pagrindu sukurtą specialią „krajovcinę“ ideologiją.

Jos esmę sudarė požiūris į Istorinę Lietuvą kaip integralų kraštą, besiremiantį istoriniu, teritoriniu, ekonominiu ir kultūriniu bendrumu. Traktuodamas senąją LDK kaip kelių tautų tėvynę ir nematydamas galimybių joms civilizuotai atsiskirti dėl neišvengiamų teritorinių ir  tautinių konfliktų, M. Romeris pasisakė prieš vienos kurios nors tautos interesų iškėlimą aukščiau krašto bendrųjų interesų, deklaravo krašto (Istorinės Lietuvos) tautų lygias teises į laisvą ekonominę, kultūrinę, tautinę raidą. Tačiau ar tai nebuvo utopija?

Nuo 1914 m. rudens iki 1915 m. žiemos, kai atsirado realios viltys atkurti valstybingumą, Vilniuje, dažniausiai M. Romerio bute, vyko vietos lenkų demokratų bendri susitikimai – pasitarimai su baltarusių, lietuvių demokratais, siekiant surasti tinkamą poziciją Lietuvos ir Baltarusijos autonomijos formulei. Reikia pabrėžti, kad Romeris kritiškai vertino nuo pat Didžiojo Vilniaus seimo lietuvių keliamą etnografinės Lietuvos autonomijos koncepciją, nors lietuvių nuostatą suprato ir pateisino. Manė, kad tokiu atveju Rytų Baltarusija būtų surusinta, o vakarinė jos dalis – polonizuota. M. Romeris suformulavo nepriklausomos Istorinės Lietuvos idėją, siedamas ją su Lenkijos nepriklausomybės atkūrimu. Jo keliamos Lietuvos valstybingumo koncepcijos esmę sudarė Lenkijos ir Istorinės Lietuvos federacija, kuri turėjusi vesti prie dviejų savarankiškų demokratinių valstybių susivienijimo. Jis manė, kad tik taip galima įveikti sudėtingą geopolitinę situaciją ir išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų.

Romeris skatino lenkų demokratus užmegzti glaudesnius organizacinius ryšius su lietuvių demokratais ir parengti bendrą Lietuvos išsilaisvinimo koncepciją, atitinkančią visų krašto tautų poreikius. Jis teigė, jog veikdami lenkų demokratai turi būtinai laikytis pilietinio lojalumo kraštui principo, neprimesti šaliai lenkiško charakterio, nes tik tuo būdu galimas bendradarbiavimas su lietuviais.

1915 m. viduryje Romeris įstojo į J. Pilsudskio organizuotus karinius būrius. Ten ir toliau skelbė savo Lietuvos valstybingumo koncepciją. Po metų parašė projektą dėl lietuviškų būrių J. Pilsudskio legionuose steigimo. Manė, kad taip kartu su Lenkija pavyks atkurti Istorinės Lietuvos valstybingumą. Ši idėja greit užgeso, kadangi jai nepritarė pats J. Pilsudskis, o Lenkijoje pradėjo stiprėti R. Dmovskio ekspansinės idėjos. M. Romeris labai kritiškai vertino lenkų politikų nuostatą plėsti būsimos Lenkijos pozicijas į Rytus tiek, kiek leis realios sąlygos. Jo nuomone, tokia politika būtų pražūtinga pačiai Lenkijai.

1918 m. liepos 18 d. jis Dienoraštyje konstatavo, jog „ieškodamas balansuotos Lietuvos koncepcijos savo dvilypumu, pasiekiau tiktai to, kad Varšuvos lenkų politikų akyse pelniau užmaskuoto litvomano vardą, o lietuvių – įtarimą slepiąs prolenkiškas tendencijas. Nei ten, nei čia nesulaukiau supratimo“.

Po legionų 1-osios brigados internavimo M. Romeris, atleistas iš tarnybos, nuo 1917 m. rugsėjo iki 1918 m. gruodžio dirbo taikos teisėju Kolne, o vėliau apygardos teisėju Lomžoje.

(Bus daugiau)