Petras Maksimavičius

(Tęsinys. Pradžia „Aušros“ š. m. 5 nr.)

Lietuva 1918–1919 metais rašytame M. Romerio Dienoraštyje

Mykolas Romeris stengėsi suprasti ir paaiškinti J. Pilsudskio nuostatas Lietuvos ir kitų gretimų šalių atžvilgiu. Tačiau greit suprato, kad Pilsudskio planų įgyvendinti neįmanoma dėl Lenkijos politinio elito nuostatų. Jo nuomone, J. Pilsudskio planuota Didžioji Rytų imperija nebūtų buvus federacija, tai būtų „Dominijų imperija“ arba „Lenkų dominijų imperija“, apėmusi ankstesnę Jogailaičių valdytą teritoriją. Ji būtų sudaryta iš trijų, o gal keturių valstybiškai susitvarkiusių narių – Lenkijos, Ukrainos ir Istorinės Lietuvos. Pasak jo, šio darinio globėjo (protektoriaus) vaidmuo buvo numatytas Lenkijai.

Pilsudskis ėmėsi šios programos įgyvendinimo, vykdydamas Vilniaus išvadavimo iš Sovietų Rusijos operaciją. Slapta buvo planuojama karinė operacija, bandoma sudaryti vyriausybę, kuri užėmus Vilnių turėjo pasiskelbti Lietuvos vyriausybe, turinčia pasirūpinti Lietuvos Steigiamojo Seimo sušaukimu. Sušaukus tokį Seimą planuota susijungti su tuomet jau egzistavusia Lietuvos valstybe, kurios valdžia rezidavo Kaune. Seimas turėjo nustatyti ir santykius su Lenkija. Tokios vyriausybės vadovu – ministrų kabineto pirmininku – turėjęs tapti (ir jau buvo numatytas) M. Romeris. Tuo metu Lomžoje dirbęs M. Romeris įsijungė į J. Pilsudskio programos realizavimą. Dienoraštyje aprašyta, kaip nuo 1919 m. kovo 7 d. šiais klausimais su juo Lenkijos politikai konsultavosi, tarėsi ir įkalbinėjo dalyvauti vykdant J. Pilsudskio sumanymus. Romeris rašo Dienoraštyje, kad jų įkalbėtas dalyvavo Varšuvoje vykusiose konsultacijose, kur buvo aptariamas minėtas planas. Jose dalyvavo ir pats Juzefas Pilsudskis. M. Romeris nesutiko dirbti oficialiose Lenkijos valdžios institucijose, nenorėdamas būti lenkų agentu Lietuvoje, atsisakė vykti į Vilnių ir ten formuoti ministrų kabinetą. Sutiko tik vykti į Kauną supažindinti tenykščius politikus su J. Pilsudskio siūlymais, programa. Ir tik gavus jų pritarimą – važiuoti į Vilnių ir toliau vykdyti planą. „[…] Netinka man važiuoti į Lietuvą ir atstovauti svetimą, išorinę jėgą (kas gali garantuoti, kad tai netaps invazija). Be to, nurodžiau, kad jeigu norima, kad mano pokalbiai su lietuviais būtų sėkmingi, bus geriau, jeigu kalbėsiuosi kaip tarpininkas, o ne svetimas agentas“, – 1919 m. kovo 25 d. rašė Romeris.

Pats metodas, Vilniaus užėmimo planas, nedalyvaujant lietuviams, M. Romeriui kėlė labai daug abejonių, ir iš esmės jis nepritarė tokiam J. Pilsudskio nusiteikimui. Tačiau sutiko su jo argumentu, jog prieš „įvykusį Vilniaus paėmimo“ faktą bus pastatyti ne tik lietuviai, bet ir Lenkijos seimas su savo aneksinėmis užgaidomis. „[…] Nekyla abejonių, kad Lenkija žygiuodama į taip vadinamus lietuvių-baltarusių „rytų kresus“ siekia ne sukurti Lietuvos valstybės ar atgaivinti idealius broliškus santykius, bet nori įgyvendinti labai konkrečius siekius, t. y. kolonizuoti ir lenkus valstiečius aprūpinti baltarusiškomis žemėmis, o užėmus Vilnių patenkinti savo tautinius troškimus“ (Varšuva, 1919-04-06).

J. Pilsudskis 1919 m. balandžio 22 d., jau po Vilniaus užėmimo, paskelbė atsišaukimą „Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“, kuriame žadėjo Lietuvos žmonėms apsisprendimo laisvę, sąlygas patiems tvarkyti likimą. Dar ir 1920 m. vasarą oficialiai skelbė tokią nuostatą. Tačiau gyvenimas sutvarkė kitaip, nei buvo tikėtasi. Balandžio 15–20 d. M. Romerio misija Kaune nepasisekė. Jo pažįstami Jonas Vileišis, Steponas Kairys, Petras Leonas nepatikėjo J. Pilsudskio programos įgyvendinimo realumu. Beveik be išlygų jai pritarė tik Stanislovas Narutavičius. Pirmiesiems šie planai atrodė imperialistiški, todėl bendradarbiauti juos įgyvendinant atsisakė. Beje, pats M. Romeris Dienoraštyje pažymėjo, jog jo pokalbiai šia tema su neseniai nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos valdžios atstovais atrodė lyg raginimas valstybiniam perversmui ir valstybės išdavystei. „[…] Vileišis reagavo griežtai. Pabrėžė, kad jeigu Lietuvos lenkai ir Lenkija negerbia ligšiolinio lietuvių darbo atkuriant valstybę, jeigu jiems siūlo sudaryti sąjungą, kuri panaikins ligšiolines valstybės kūrimo pastangas, be to, jeigu dar ketina užimti Vilnių, grasinti ginklu ir taip primesti lietuviams sąjungos sąlygas, negerbia Lietuvos valstybingumo, o Lietuvą traktuoja kaip savo nuosavą kiemą, tai tokia arogancija privers lietuvius imtis visų reikiamų veiksmų, kad lenkų ir Lenkijos klausimas Lietuvoje būtų visiems laikams baigtas“ (Marijampolė, 1919-04-20).

Balandžio 20 d. M. Romeris paliko Kauną ir išvyko į Varšuvą. Žinią, kad balandžio 19 d. J. Pilsudskio kariai išstūmė bolševikus tik iš Vilniaus, su nepasitenkinimu sutiko Lenkijos Seimo dauguma, kuri tikėjosi vienu kartu aneksuoti ir Vilniaus kraštą. Tuo pačiu sustiprėjo antilenkiškos nuotaikos Kaune ir visoje Lietuvoje. Pats M. Romeris vėliau sukritikavo J. Pilsudskio veiksmus. Jis pažymėjo, kad toks veikimas atveria kelią lenkų imperializmui, palieka Lietuvos reikalą spręsti nacionalizmui, militarizmui ir kovai. Būdamas Kaune ir savo akimis stebėdamas lietuvių padarytą pažangą kuriant tautinę valstybę, Romeris Dienoraštyje pabrėžė, kad Lietuva labai pasikeitė. Stebėjosi, kaip operatyviai lietuviai sugeba organizuoti valstybės struktūrą, kaip miestų gatvėse atgimsta lietuvių kalba. Norom nenorom turėjo pripažinti, kad jau egzistuoja tautinės – Lenkijos ir Lietuvos – valstybės, o Istorinės Lietuvos valstybingumui vargu ar beatsiras vietos. „[…] Lietuvos Taryba atliko neįtikėtinus darbus. Veikia visa administracija, kuriasi įvairios valstybės valdymo institucijos, sukurta ir nuolat gausėja kariuomenės gretos. […] Kaunas pasikeitė neatpažįstamai. Lietuvių kalbą prieš karą čia galima buvo išgirsti ne kiek dažniau nei Vilniuje arba bent nesigirdėjo jos viešumoje… […] Dabar įvyko daug gilių pokyčių. Ne tik iškabos, kurios pakeistos administracine tvarka, lietuviškos, bet visur girdima lietuvių kalba ir visa aplinka įgavo lietuviškų bruožų. […] Į Kauną iš visos šalies suvažiavo daug lietuvių inteligentų, kurie tapo kuriamų įstaigų tarnautojais. Taip pat ir vietiniai gyventojai lyg prisiminė, kad jie esą lietuviai, ir pradėjo vartoti lietuvių kalbą, kuri dar neseniai buvo pasmerkta užmarščiai. Viskas, kas lietuviška, Kaune staiga pasidarė madinga.“ (Kaunas, 1919-04-17/19). Romeris pripažino, kad nei jis, nei Pilsudskis nesitikėjo, jog Lietuva taip toli pažengusi kuriant valstybingumą ir mezgant tarptautinius ryšius.

Į Dienoraštį perrašytame birželio 3 d. laiške M. Niedzialkovskiui (M. Niedziałkowski), Vilniaus laikų veiklos geram pažįstamam, tuo metu jau Lenkijos Seimo atstovui, M. Romeris konstatavo, kad Istorinės Lietuvos valstybingumo koncepcija patyrė bankrotą. Pabrėžė, kad Lenkijos ir Lietuvos politinį suartėjimą žlugdo Lenkijos militarizmas, nacionalizmas. 1919 m. viduryje Romeris vis dažniau galvodavo apie grįžimą į Lietuvą. Lomžą jis paliko 1920 m. kovo 20 d., o po kurio laiko iš Vilniaus išvyko į Kauną. Kaip pats sakydavo, norėjo būti „Lietuvos kraštiečiu, bet ne Lenkijos pakraščio gyventoju“.

Grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, M. Romeris pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. Užsiėmė moksline veikla. Dirbo apygardos teisme, Vyriausiojo Tribunolo teisėju, vėliau paskirtas Valstybės Tarybos nariu, kur dirbo iki 1933 m. Atstovavo Lietuvai Hagos Tarptautiniame Teisingumo Tribunole kaip nacionalinis teisėjas nagrinėjant Klaipėdos krašto bylą. Lygiagrečiai su įvairiapuse valstybine ir visuomenine veikla, dirbo mokslinį pedagoginį darbą Lietuvos universiteto Teisių fakultete, išleido daugybę monografijų ir veikalų. M. Romeris mirė 1945 m. Vilniuje veikiančiam universitetui suteiktas Mykolo Romerio vardas.

Šaltiniai

Michał Romer, Miraż federacji. Ostateczna próba realizacji wizji Piłsudskiego w przymierzu z Litwinami, Karta, Warszawa, 94/2018, s. 28–43.

Rimantas Miknys, „Mykolas Römeris – Lietuvos modernybės aušros metraštininkas, analitikas ir politikas“, Mykolas Römeris, Dienoraštis, 1918 m. birželio 13-oji–1919 m. birželio 20-oji, Vilnius: Versus aureus, 2007.