Irena Gasperavičiūtė

Lenkijos tautinės mažumos yra susirūpinusios tuo, kad daugėja nepakantumo jų atžvilgiu pavyzdžių. Todėl ukrainiečių iniciatyva penkiolika Lenkijos tautinių mažumų organizacijų atstovų bei Vyriausybės ir tautinių mažumų komisijos narių pasirašė pareiškimą Lenkijos valdžiai, atkreipdami dėmesį į neraminančią padėtį. Tarp rašto signatarų yra trys lietuviai: LLB valdybos pirmininkė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė, LLD pirmininkas Algirdas Vaicekauskas bei Vyriausybės ir tautinių mažumų komisijos narė Aldona Jurkūnaitė. Minėtąjį pareiškimą spausdinome 6 „Aušros“ numeryje. „Pareiškime atkreipiame dėmesį, kad Lenkijoje daugėja rasistinių, ksenofobinių išpuolių prieš tautines mažumas. Visų pirma jų labai daug internetinėje erdvėje. Internetas juk irgi viešoji erdvė. Bet esą ir konkrečių, fizinių, ypač prieš ukrainiečių tautinę mažumą. Kad ir pernai birželio mėnesį per procesiją Pšemislio mieste: tarp procesijoje dalyvavusių žmonių įsimaišę lenkų nacionalistai sulaužė religinę vėliavą.

Per pastaruosius keletą metų tos nuotaikos ūmėja. Mums reikia atsiminti, kad ne taip jau labai seniai (2011 m.) Punsko valsčiuje buvo aptepliotos lentutės, kiek vėliau Poznanėje per lenkų ir lietuvių futbolo rungtynes iškeltas plakatas: „Litewski chamie klęknij przed polskim panem“. Abiejų šių išpuolių vykdytojai nebuvo nubausti.

Volynės klausimas paprastai aštrina ukrainiečių ir lenkų santykius, taip pat lenkai nenori pripažinti, kad akcija „Vysla“ buvo nusikaltimas prieš žmoniją. Ypač pablogėjo situacija priėmus vadinamąjį IPN įstatymą. Kai vyksta vieša diskusija apie lenkų paveldą ir tai susiję su kuria nors kita tauta, visuomenėje padaugėja nedraugiškų išpuolių, žeidžiančių tautinius jausmus“, – pasakoja Algirdas Vaicekauskas. Ir priduria, kad iš Lenkijos valdžios nesulaukė jokio atsako. Reagavo tik ombudsmenas Adam Bodnar, pasiūlęs tautinėms mažumoms susitikimą, kurio metu išsamiai aptartų rūpimą temą. Susitikimas įvyko balandžio 11 dieną Varšuvoje, ombudsmeno būstinėje. Jame dalyvavo du lietuvių atstovai: Algirdas Vaicekauskas ir Aldona Jurkūnaitė.

„Ombudsmenas irgi stebi šituos procesus ir pritaria mūsų nuomonei, dėkoja už mūsų pastabas ir iniciatyvą bei siūlo veikti kartu, – apie susitikimą Varšuvoje pasakoja LLD pirmininkas. – Susitikimo metu pristatėme anksčiau minėtas problemas.“

Man paklausus, ką siūlo ombudsmenas, Algirdas Vaicekauskas vardija, prie kokių išvadų prieita ir kokių priemonių ruošiamasi imtis: „Kadangi tautinės mažumos gyvena konkrečiose savivaldybėse, konkrečiose vietovėse, daug užduočių, susijusių su tautinėmis mažumomis, vykdo savivaldybės – jei yra toks poreikis, jis, ombudsmenas, gali dalyvauti vietos visuomenių (lenkų ir tautinės mažumos) dialoge.

Ombudsmenui galima skųsti teismo sprendimą, jeigu teismas nutraukė bylą ir tai yra nenaudinga tautinei mažumai. Blogiau, jei prokuratūra nepradeda tyrimo, tada tokio neveiklumo apskųsti nėra galimybės.

Buvo iškeltas pasiūlymas, kad vyktų reguliarūs tautinių mažumų susitikimai su ombudsmenu. Dar viena iniciatyva – kiekviena tautinė mažuma kartu su juo paruoštų raportą apie savo padėtį ir ta medžiaga būtų pristatyta per bendrą konferenciją. Būtų taip pat surengtas antidiskriminacinis forumas plačiai visuomenei, kur vyktų, pvz., mokymai, kaip kovoti su diskriminacija, arba surengti mokymai apie diskriminaciją tose vietovėse, kur gyvena tautinės mažumos.“

Kokias problemas susitikime kėlė lietuviai? Algirdas Vaicekauskas sakė, kad visų pirma Berznyko paminklų klausimą. Minėjo, kad mes dažnai tampame Lenkijos ir Lietuvos santykių įkaitais. Pastarasis pastebėjimas sudomino ombudsmeną.

Lietuviai, kaip ir baltarusiai, niekur nepakantumo atvejų neužfiksuoja, t. y. nepraneša policijai ir pan. Tautinės mažumos privalėtų fiksuoti kiekvieną išpuolį prieš jas. Pats blogiausias dalykas, kai žinoma, kad yra problemų, tačiau jos niekur neregistruotos. Tada bet kokiai pagalbai ar veiklai surištos rankos.

Kartais visai nesuvokiame, kad esame diskriminuojami. Kas ta diskriminacija? – klausiu pašnekovą. „Tai labai plati sąvoka. Visų pirma tai taikymas kitų standartų tiems, kurie priklauso tautinei mažumai, – sako LLD pirmininkas. – Tarkim, nueini pas gydytoją, o ten komentuojama: „Kokia keista pavardė.“ Tai jau yra diskriminacijos elementas. Jeigu pavardė atlietuvinta, iš karto išduoda žmogaus tautybę, bet niekas neturi teisės vertinti mūsų pavardės. „Mów po polsku, bo ja nie rozumiem“ – tai nėra mandagumo ar nemandagumo klausimas, tik nepagarbos mums, lietuviams, ir kalbai. Tačiau mes pateisinam ir paklūstam, nes juk lenkas nesupranta… Tai tik pora pavyzdžių. Su panašiais dalykais ne kartą susiduriame, bet dažniausiai į tai numojame ranka.“