Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Atėjo turbūt pats mieliausias kasmetinio užburtojo rato metas, kai sprogsta pumpurai, sodai pabąla, o žaluma sodri sodri, vos tik pradedanti gyventi. Šis metų laikas visų pirma teikia vilties ir optimizmo. Atrodo, visi vargai išgaruoja… Nenuostabu, kad gegužės pradžioje švenčiame Motinos dieną. Liaudies dainose motulė lyginama su žydinčia obelimi – taigi sąsajos su gegužės pradžia. Beje, literatūroje motinos motyvas labai dažnas – ji visados miela, šilta, gera, kaip ir gyvenime. Bet man kažkodėl labiausiai atmintin įstrigęs Dalios Grinkevičiūtės aprašytas mamos paveikslas. Mamos, kuri su vaikais patekusi į atšiaurias Sibiro sąlygas išgyvena siaubą, bet saugo savo vaikus. Motinos ir Dalios ryšys buvęs ypatingas, paliudytas ne gražiais žodžiais, bet laikysena, tvirtybe tiek Motinos, tiek vėliau Dukros…

Naudodamasi proga artėjant Motinos dienai norėčiau palinkėti visoms Jums ypatingai artimo, tikro ir šilto ryšio su savo vaikais.

Šiame „Aušros“ numeryje tęsiame Petro Maksimavičiaus pasakojimą apie pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Tai mūsų šimtametės atkurtosios Lietuvos istorija.

Taip pat šiame numeryje rasite informacijos apie Lenkijos tautinių mažumų susitikimą su ombudsmenu, apie tai, kad Lenkijoje gausu nepakantumo joms. Pastebėta, jog per pastaruosius keletą metų išaugo išpuolių prieš tautines mažumas skaičius, o valdžios reakcijos, galima sakyti, nėra.

O kokia lietuvių padėtis? Mes linkę manyti, kad per pastaruosius du dešimtmečius ji pagerėjo ypač Seinuose. Tikriausiai taip. Tačiau ar išnyko neigiamas nusiteikimas, kuris seniau su tokiu pasigėrėjimu buvo demonstruojamas? Jeigu susidursime su juo, nepasilaikykime to tik sau: jei nenorime kreiptis į valstybės institucijas, pasidalinkime su lietuvių organizacijų vadovais.