Gražina Kibyšienė

Balandžio 20 dieną Vilniaus lietuvių namuose vyko Tarptautinė mokytojų konferencija „Lietuva, tėvynė mūsų“, skirta Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui. Jos tikslas buvo skatinti Lietuvos ir užsienio lietuvių mokyklų mokytojų bendravimą ir bendradarbiavimą ugdant pilietines ir tautines vertybes įvairių dalykų pamokose, neformaliojo ugdymo veikloje, integruojant dalykus. Konferencijoje dalyvavo mokytojai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Vokietijos, Baltarusijos, Moldovos, Kaliningrado srities, Lenkijos. Kai kurie iš dalyvių skaitė pranešimus ir pasidalino savo gerąja darbo patirtimi.

Konferencija prasidėjo Lietuvių namų aktų salėje plenariniu posėdžiu, kurį vedė Veda Botyriūtė ir Vilius Švėgžda. Pirmiausia apžiūrėjome trumpametražį filmą „Pjūklo simfonija“, kuriame įmantriai pristatoma Lietuvių namų mokyklos veikla. Susirinkusiuosius šiltais žodžiais pasveikino šios mokyklos direktorė Vilma Balčiūnienė bei moksleiviai šokiu „Barborytė“ ir daina „Ąžuolėlis šimtašakis“. Mokytojas turi būti ne tik dėstomo dalyko pavyzdys, bet tikėti, kad jo darbas gali teigiamai keisti ateitį, – kalbėjo direktorė.

Pirmoji pranešėja, Briuselio II Europos mokyklos pradinio ugdymo mokytoja Rasa Pivorytė, kalbėjo tema „Pilietiškumo ugdymas daugiakalbėje aplinkoje – natūralus procesas“. Minėtoje mokykloje mokiniai mokosi devyniomis kalbomis, pagrindinė – gimtoji, antroji – anglų. Lietuvių šioje mokykloje yra apie 200, dažniausiai tai diplomatų vaikai. Mokiniai čia skatinami domėtis aplinka, kritiškai vertinti informaciją ir sąmoningai priimti sprendimus, suvokti tolerancijos kitam asmeniui svarbą. Ir čia kalbama apie toleranciją plačiąja prasme – ne tik rasės, tautybės, tikėjimo požiūriais, bet ir socialiniu. Mokiniai turi suprasti, kad nėra svarbūs žmogaus išvaizda, drabužiai ar atliekamas darbas, kad mokytojas ir valytojas yra lygūs. Na ir daugiakalbėje aplinkoje svarbu nepamiršti savęs, savo kalbos, tradicijų, papročių, mokėti tai patraukliai pristatyti kitataučiams.

„Ar pilietišką žmogų gali ugdyti bet kas?“ – tai Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojo, mokslų daktaro, istoriko Mindaugo Nefo pranešimo tema. Atsakymas NE provokuojamai pasirodė jau antroje skaidrėje, bet klausantis energingo dėstytojo įdomaus pristatymo dar ne kartą piršosi visai kitas atsakymas. Žmogus jau nuo mažens dalyvauja keturiuose „pragaro ratuose“: šeimos, mokyklos, politinės valdžios ir visuomenės. Šeima – arčiausiai mus supantis ratas. Čia susiformuoja kiekvienos asmenybės pilietiškumo pagrindai – teisingi ar mažiau teisingi. Mokyklinio amžiaus vaikams nemažą įtaką gali turėti mokytojas, dažnai tiesiogiai bendraujantis su mokiniu daugiau nei jo tėvai. Mokytojas turi galimybę mokinį vesti teisingu pilietiškumo keliuku, bet gali vesti ir neteisingu. Buvo svarstoma, ar mokytojas, atliekantis savo pareigas pagal reikalavimus, jau yra geras mokytojas, ar tik darbuotojas, atliekantis sąžiningai savo darbą. Ar geras mokytojas tai tik tas, kuris imasi papildomų veiklų, išeina už savo pareigų rato ribų, dirba, „už ką nemoka“, yra kūrybingas, atviras… Pasakyta, kad mokytojas tai galingas pilietis, kuris žino, kad dar daug nežino, ir mokinius kviečia veikti kartu. Pilietiškas mokytojas nepraeina abejingai pro neteisybę.

„Mokytojas negali nieko išmokyti, – teigia Liutauras Degėsys, Lietuvos edukologijos universiteto filosofijos mokslų daktaras, docentas, rašytojas, publicistas. – Manęs nieko nieks neišmokė. Kiekvienas pats turime norėti išmokti ir patys mokomės. Kiti gali pateikti mums vienokių ar kitokių žinių, informacijos, bet mes patys atsakingi už tai, ką mokame, kokie esame, mes patys save „lipdome“.

Spėjau, jog ši paskaita gali būti neeilinė. Taip ir buvo. Išgirdome nemažai kontroversiškų minčių, kartais ir smagiai pasijuokdavome, nors kaip dėstytojas teigė, tai juokas pro ašaras. O dabar patarimas ne tik mokytojams: bėkit nuo žmogaus, kuris sako: „Nesuprantu, kaip tu gali nesuprasti.“ „Bėkit kuo greičiau ir kuo toliau nuo taip sakančio mokytojo, gyvenimo draugo, nuo kiekvieno…“ – ragina docentas. Paliksiu šią mintį be paaiškinimo. Kiekvienas pats paanalizuokime šį patarimą. Žinios yra naudingos – tai suprantama. Tačiau kad žinios naudingos vienas kitą suprasti – tai jau nėra visiems aišku. Dažnai mokykloje suskaldome tikrovę į dalykus, pamokas, daiktus, o juk gyvename procese. Tu esi ne daiktas, o procesas. Mokytojas, ateidamas į pamoką, pats yra pavyzdys, ką iš savęs galima padaryti. Ne visada tai geras pavyzdys. Yra mokytojų ar dėstytojų aiškiaregių. Pamato dėstytojas studentą ir žino, kokį pažymį šis gaus. Ir tokį gauna. Taip numato dėstytojas ateitį. Dažnai ir mokytojų tokių pasitaiko. Pirmiausia reikia save pažinti, o paskui mokytis kitų dalykų. Daug apie save sužinome atsidurdami naujose situacijose. Jei nebandei iškepti pyrago, nežinai, kad sugebi. Tad ir mokinys – jei jis niekada nebandė kurti eilėraščio, iš kur gali žinoti, kad sugeba tai daryti? Visur reikalinga veikla, o tik šalia jos – žinios. Žinome, kad jei nėra motyvo mokytis, tai ir neišmoksi. Bet turi būti ne išorinė motyvacija, o vidinė, ateinanti iš paties savęs. Reikia suprasti, kad pats pasidarai save tokį, kokį pasidarai. Kuo greičiau tai suprasime, tuo geriau. Reikia ir vaikams padėti tai suprasti bei parodyti jiems, ko nereikia mokytis.

Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos direktorė kalbėjo apie lietuvybės puoselėjimą savo mokykloje. Pabrėžė, jog kasdieniame darbe yra labai svarbūs žmogiškieji kontaktai, bendravimas, pagarba vienas kitam. Turime išmokti gerbti kitus ir save. Negalime pamiršti, kad turime savo lietuvišką veidą, kurį privalome puoselėti. Didžiausias pilietiškumo pavyzdys – žmogiškieji kontaktai. Direktorė papasakojo apie savo mokyklos veiklą, ugdymą, pabrėžė ekskursijų į Lietuvą, svečių iš Lietuvos lankymosi, tautinių švenčių organizavimo mokykloje svarbą.

Plenarinio posėdžio metu pateikta nemažai klausimų, problemų, sužadintas smalsumas domėtis, tobulėti, ieškoti ne tik žinių, bet ir savęs.

Po pietų pertraukos dirbome sekcijose. Kiekvienas galėjo pasirinkti pagal pageidavimą vieną iš penkių: pradinis ugdymas (2 sekcijos), socialiniai mokslai ir užsienio kalbos, tikslieji ir gamtos mokslai ir lietuvių kalba. Aš pasirinkau II pradinio ugdymo sekciją, kurioje septynios mokytojos iš Vilniaus ir Vilniaus krašto pasidalino savo darbo patirtimi, pristatė projektines veiklas, susijusias su pilietiškumo auklėjimu, tautinių vertybių puoselėjimu. Ypač įdomūs pasirodė šie projektai: Vilniaus Naujininkų mokyklos „Vėrinys Lietuvai“, Buivydiškių pradinės mokyklos „Lietuva ir aš“ bei Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos „Pažink tėvynę ir save“. Pasidalinsiu keliomis išvadomis. Pirmiausia vaikams įdomu ir didelį įspūdį palieka išvykos už mokyklos ribų. Daug žinių suteikia, lavina įvairius įgūdžius ir ilgam pasilieka muziejininkų ir kitų (ne mokytojų) vedami edukaciniai užsiėmimai. Pasidžiaugiau, kad ir mes, gyvendami toli nuo Vilniaus, suteikiame vaikams galimybę dalyvauti panašioje veikloje kaip vilniečiai. Kalbu apie Vilniaus namų vykdomą projektą, susijusį su dainininke Beatriče Grincevičiūte. Mūsų moksleiviai praėjusiais mokslo metais taip pat turėjo galimybę dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, kuriuos veda B. Grincevičiūtės memorialinio muziejaus darbuotojos. Mokiniams svarbi praktinė veikla bei žinių ieškojimas ir savo darbo pristatymas. Mokytojos akcentavo, kad „tvirti pamatai – tai mes, pradinukės“.

Daug įdomių, kartais kontroversiškų minčių buvo galima išgirsti konferencijoje. Aišku, nei sugebėčiau, nei nemačiau prasmės viską referuoti. Tai, be abejo, nebuvo mano tikslas. Pateikiau keletą išgirstų minčių, kartais jau gal ir savaip suprastų. Juk niekur nepabėgsi nuo savęs. Čia yra tai, kas man patiko ar paliko vienokį ar kitokį įspūdį. Atrodo, žinome, kad dar labai daug ko nežinome. Tačiau smagu išgirsti, kad tai yra pranašiau, nei manyti, jog viską supranti. Dažnai juk bijomės prisipažinti bendradarbiams, draugams ir ypač mokiniams, kad ko nors nežinome. O juk prisipažinus kad ir sau jau prasideda tobulėjimas, nes imi ieškoti atsakymų į kilusius klausimus. Tad ir mano dalyvavimas šioje konferencijoje tai kažkokia prasme ieškojimas vis naujų kelių į tobulėjimo pievas. O patikėkit – suradus vieną takelį, ieškai kito, nes atrodo, kad kitas dar įdomesnis.

Konferencija vertinga savo turiniu. Kartais gera pakilti nuo savo šiltos kėdės ir išklausyti kitų, praturtinti save kitų patirtimi, pakvėpuoti kitos aplinkos išmone. Verta išlipti iš savo kasdienybės, rutinos rato, kad sugrįžę namo patys visų pirma sau, o kartais ir kitiems būtume bent šiek tiek įdomesni.