Asta Pečiulienė

Paskutinį balandžio sekmadienį, gražią, saulėtą pavasario dieną, kai mūsų bažnyčia šventė Jurginių atlaidus, Punsko lietuvių kultūros namuose vyko dainų atlaidai – XVI chorų šventės metu „pynėme dainužes iš meilės jausmų“.

Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirtoje chorų šventėje dalyvavo penki garsūs Lietuvos chorai bei tradiciškai Punsko „Dzūkija“. Norėdami pradžiuginti klausytojus, tikėdamiesi didesnio susidomėjimo, stengiamės pakviesti unikalius, aukšto meninio lygio ansamblius. Šiais metais klausytojai tikrai nenusivylė. Mūsų scenoje pasirodė Vilniaus Karalienės Mortos mokyklos ansamblis, vadovaujamas Romualdo Gražinio. Pats vadovas yra puikus choro dirigentas ir pedagogas, žinomas kaip jaunimo kamerinio mišraus choro „Aidija“ įkūrėjas ir vadovas, taip pat šiuo metu vienos garsiausių pasaulyje orkestrų dirigenčių Mirgos Gražinytės-Tylos tėvelis. Karalienės Mortos mokyklų bei darželių „Svajonių sodas“ tinklą Lietuvoje yra įkūrusi Austėja Landsbergienė. Taigi į šventę atvyko šios mokyklos bendruomenės tėvai, vaikai ir draugai. Tarp jų – punskietė Birutė Zimnickaitė, kurią šiltai sutiko susirinkusi publika. Džiugu, jog Punsko vaikai sugrįžta į savąjį lizdą pasidžiaugti nuveiktais prasmingais darbais, naujais patyrimais ir laimėjimais. Ansamblis susibūrė prieš trejus metus iš didelio noro dainuoti, rodyti pavyzdį savo vaikams ir dar – neįprasto vadovo gebėjimo aiškinti muzikinius tekstus ir vesti dalyvius muzikos keliu. Ansambliečiai nuotaikingai padainavo V. Kernagio „Baltą paukštį“, lietuvių liaudies dainą – sutartinę „Minagaučio lylio“ bei „Širdžių kalbą“ (V. Braziūno eilės, G. Abariaus muzika).

Vyrų choras „Sakalas“ iš Vilniaus, vadovaujamas Romo Makarevičiaus, mūsų šventėje dalyvavo jau antrą kartą. Pas mus jie buvo dainavę prieš dešimtmetį. Choras šiais metais švęs 50 metų jubiliejų. Lietuvos vardą „Sakalas“ garsino daugelyje užsienio šalių, lig šiol aktyviai dalyvauja taip pat Lietuvos valstybinių švenčių programose bei religinėse apeigose. Nuo įsikūrimo dienos dalyvavo visose dainų šventėse. Respublikos chorų konkursuose ir apžiūrose yra „išdainavęs“ daugelį prizinių vietų. „Sakalas“ atliko karišką dainą „Žygis į Vilnių“ (F. Kiršos eilės, K. V. Banaičio muzika), labai lyrišką maldą „Tėvyne mūsų“ (V. Braziūno eilės, V. Augustino muzika) bei lietuvių liaudies dainą „Kad aš jojau“, harmonizuotą V. Juozapaičio.

Pirmą kartą šventėje dalyvavo Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinis choras „Cantate Domino“, vadovaujamas Rolando Daugėlos. Tai buvo tikras perliukas. Įsikūręs 1992 m. choras suspėjo išvažinėti beveik visą Europą, parsiveždamas Lietuvon daug laimėjimų ir aukščiausių įvertinimų. 2009 m. chorui, kaip geriausiam 2008 m. mėgėjų meno kolektyvui, įteikta „Aukso paukštė“ nominacijoje „Tarptautinio spindesio žvaigždė“. 2015 m. kolektyvas dalyvavo X Čikagos Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventėje. Choro repertuaras – labai įvairus ir gausus, pradedant unisoninėmis liaudies dainomis, baigiant sudėtingiausiomis šiuolaikinėmis, išplėtotomis partitūromis, nuo grigališkojo choralo psalmių iki stambių, iškilmingų vokalinių opusų. Didžiausia repertuaro dalis – tai šiuolaikiniai sakraliniai kūriniai lotynišku tekstu, tačiau daug dėmesio yra skiriama taip pat lietuvių kompozitorių kūrybai. Nepaprastai jautriai ir subtiliai choras atliko V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, N. Sinkevičiūtės „Ei, jovar, jovar“ bei R. Varno „Lek‘ gervė“. O žiūrovams išsikovojus pakartojimą, „Cantate Domino“ dar sugiedojo Gordon Young „Alleluia“.

Labai įdomu buvo žiūrėti į dar vieną neeilinį ansamblį ir jo klausytis. 2016 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus Sauliaus Liausos iniciatyva susibūrė Lietuvos kultūros centrų vadovų choras. Ar galite įsivaizduoti tokį ansamblį? Jį sudaro 40 kultūros centrų vadovų iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Choristai – profesionalai, vadovai, kiekvieną dieną puoselėjantys įvairių žanrų meną savose įstaigose. Be kasdienių darbų, jie randa laiko ir noro kartą per mėnesį suvažiuoti į repeticiją ir skleisti Lietuvoje bei užsienyje (Estija, Airija, Japonija) aukšto meninio lygio lietuvių kultūrą. Šventės metu choras atliko Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti skirtą koncertą. Pristatydamas LNKC tautinių kostiumų kolekciją (tai penkių Lietuvos etnografinių regionų XIX–XX a. pr. išeiginių drabužių rekonstrukcija) atliko klasikines lietuvių kompozitorių chorines dainas, kaip antai J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, J. Naujalio „Už Raseinių ant Dubysos“ ar kitus visiems puikiai žinomus kūrinius.

Chorų šventėje tradiciškai dalyvavo dar du chorai – tarsi dvi sesės: Alytaus kultūros ir komunikacijos centro kamerinis choras „Varsa“ bei Punsko lietuvių kultūros namų mišrus choras „Dzūkija“, vadovaujami Vido Simanausko. „Varsa“ Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurse yra išsikovojusi I vietą, „Dzūkija“ – II. „Varsa“ susikūrusi 1972 m., išvažinėjusi ne tik Europą, bet ir tolimas, egzotiškas šalis, „Dzūkija“ veikianti nuo 1958 m., koncertavusi daugiausia Lietuvoje, Lenkijoje, bet dalyvavo ir Pasaulio lietuvių dainų šventėje Kanadoje. Šie chorai turėję ir bendrų išvykų, koncertų. Šiuo metu vėl ruošiasi bendrai kelionei – gegužės mėnesį vyksta į chorų festivalį-konkursą į Gruziją. Chorų šventėje chorai padainavo ir kartu, ir atskirai.

Šventę visi chorai pradėjo Maironio daina „Lietuva brangi“, o užbaigė trimis bendrais kūriniais: D. Zakarao išplėtota lietuvių liaudies daina „O kai sauliūtė tekėjo“ (dirigavo S. Liausa), „Kur bėga Šešupė“ (eilės Maironio, muzika Č. Sasnausko, dirigavo R. Makarevičius) bei „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ (eilės K. Sajos, muzika G. Kuprevičiaus, dirigavo R. Daugėla). Trys pastarosios dainos buvo kvietimas mūsų publikai vykti šių metų liepos mėnesį į Dainų šventę „Vardan tos…“ Lietuvėlėn. Šias ir daug kitų gražių kūrinių ten dainuos tūkstančiai viso pasaulio lietuvių.

Šventės dalyviams atminimui įteikėme baltais žiedlapiais „žydinčias“ vazas ir padėkas bei pakvietėme bendrai vakaronei.

XVI chorų šventę rėmė Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerija.

Jurgio Paransevičiaus nuotraukos