Birutė Vaičiulienė

Pastaruoju metu vis dažniau galima išgirsti mintį, kad tarmės tai didžiulis mūsų turtas, kad jos yra lietuvių kalbos archajiškumo ir grožio šaltinis. Deja, šiuolaikinis greitai besikeičiantis pasaulis mūsų kalbai nėra palankus. Iš vartosenos dažnai pasitraukia įdomūs, išraiškingi žodžiai, sustabarėja sintaksinės konstrukcijos, vyksta kiti kalbos pakitimai. Be to, vis dar pasitaiko tokių tarmės atstovų, kuriems dzūkų šnekta asocijuojasi su prasta kalba, žemu intelektu ir kitais neigiamais dalykais. Tokiems norėčiau pacituoti kalbininko Kazimiero Garšvos žodžius: „Mūsų tarmės – seniausias gyvasis indoeuropiečių kultūros ir istorijos paveldas, išnarpliojantis kalbos istoriją, tobulinantis bendrinę kalbą. Šį paveldą reikia ne naikinti, o gerbti ir saugoti. Jei kada nors gimtąja protėvių tarme nustos kalbėti paskutinis vietinis žmogus, kraštas bus nebe tas – jis neteks kultūrinės ir dvasinės savasties…“ Vadinasi, tarmė yra unikaliausias ir svarbiausias mūsų savasties požymis, ryškiausias mūsų tapatybės ženklas. Kad neištirptume globalizacijos tėkmėje, turime mokytis tarmę saugoti, puoselėti, žiūrėti į ją pagarbiai, nes tai svarbi mūsų kultūros dalis.

Lietuvių kalbos instituto kalbininkai labai daug dirba norėdami išsaugoti tarminius faktus. Organizuoja ekspedicijas, ruošia garso įrašus, sudarinėja ir leidžia knygas, teikia metodinius patarimus, skatina žmones atsigręžti į tautos savastį, glūdinčią kalboje. Anot mokslininkų, unikalus reiškinys yra paribio šnektos. Todėl daug dėmesio skiriama už dabartinės Lietuvos sienos likusioms Lenkijos lietuvių šnektoms.

Šių metų balandžio 25 dieną Punsko Kovo 11-osios licėjuje vyko knygos „Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos“ pristatymas. Dalyvavo monografijos autorės: prof. dr. Danguolė Mikulėnienė, dr. Asta Leskauskaitė, dr. Vilija Ragaišienė bei dr. Nijolė Birgelienė. Monografiją 2016 m. išleido Lietuvių kalbos institutas Vilniuje. Joje aptariamos reikšmingos lietuvių kalbos tyrimams Lenkijos lietuvių šnektos, atskleidžiama periferinių Punsko ir Seinų lietuvių šnektų situacija bei tarminės vietinės bendruomenės nuostatos. Pasak prof. dr. Danguolės Mikulėnienės, ši knyga yra labai svarbi, nes tai pirmas kompleksinis šnektos aprašymas, kai pasakojama apie ankstesnę ir dabartinę situaciją, krašto istoriją. Verta pabrėžti, kad kalbininkės anksčiau bendravo su mūsų licėjaus mokiniais, rinko ir tyrinėjo jų nuostatas, pamatė, kaip jie vertina savo gimtąją šnektą ir lietuvių kalbą. Šnektos, pasilikusios už Lietuvos ribų, yra labai sunykusios, todėl Punsko šnektą norima kuo ilgiau išsaugoti.

Dr. Asta Leskauskaitė pasakojo, kad daugiausia medžiagos monografijai surinkta pačiame Punske ir Punsko parapijos kaimuose. Seinuose ir Seinų apylinkėse lankytasi mažiau. Ekspedicijos dalyvėms darbe daug talkino dr. Nijolė Birgelienė.

Apie tolesnius darbo grupės tikslus kalbėjo dr. Vilija Ragaišienė. Per artimiausius penkerius metus ruošiamasi parengti mūsų krašto šnektų tekstus ir žodyną. Anot dr. Vilijos Ragaišienės, tarmių tekstai ir žodynas – tai šaltiniai ateities tyrimams, tarsi užkonservuotas dabarties šių šnektų vaizdas ir šnektos dokumentas. Žodynas yra medžiaga kiekvienam, kuris domisi šio krašto istorija ir ateitimi. Mokslininkė kvietė visus užrašinėti dzūkiškus tekstus. Nuoširdžiai dėkojo pateikėjams ir pagalbininkams už plačią pažintį su Seinų ir Punsko kraštu bei visokeriopą pagalbą ekspedicijose.

Renginiui baigiantis viešnioms tarėme ačiū už rūpinimąsi mūsų gimtąja šnekta ir mokyklai padovanotas vertingas knygas, žadėdami toliau talkinti ekspedicijose. Pabaigoje kalbėjo Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadovas Vaclav Stankevič. Jis padėkojo kalbininkėms už darbą tiriant Punsko ir Seinų krašto šnektas bei išleistą monografiją.

Siekdami būti modernūs, stenkimės neprarasti savo šaknų!