šaltinis: obiektywnie.com.pl

Petras Maksimavičicus

„Visai netrokštu, kad būtum galinga. Iki dantų ginkluota. Nuo jūros iki jūros. Netrokštu aš, kad Tavyje matytų Dievo išrinktąją ir pasaulio perlą.“ Tai Lenkijos „Solidarumo“ laikais pagarsėjusio muzikanto Lešeko Vujtovičiaus (Leszek Wójtowicz) kūrinio „Mano litanija“ („Moja litania“) priedainio vertimas į lietuvių kalbą. Gražus kūrinys. Vertimai į kitas kalbas niekada neatspindės to, ką norėjo perteikti autorius. Jis lenkas ir savo kūrinį skiria Lenkijai, todėl tik originalo kalba galima iki galo suprasti, ką nori pasakyti. Rekomenduoju susirasti šį kūrinį internete ir paskaityti arba paklausyti visą.

1980 metais, kada Lenkijos visuomenėje vėl atgimė išsilaisvinimo viltys, „Mano litanija“ buvo populiari, tačiau ne visiems patiko. Dalis lenkų ją suprato kaip tam tikrą tautinių idealų sumenkinimą, perspėjimą nepulti į kraštutinumus, neugdyti savyje didybės jausmo, nesiekti nepamatuotų tikslų, nepiktnaudžiauti tautiniais simboliais ir šūkiais, nepasiduoti mesianizmui, kuris ne visais Lenkijos istorijos laikotarpiais suvaidino teigiamą vaidmenį, o kartais privesdavo prie nelaimių. Kūrinys „Mano litanija“ skamba ligi šių dienų. Kurioziška, bet šios dainos žodžiai ir vėl ne visiems patinka. Praėjus keliasdešimčiai metų jie neprarado aktualumo. Jie vėl perspėja dabartinį Lenkijos elitą nedaryti tų pačių istorinių klaidų.

Prieš dešimtmetį rašiau „Aušroje“ apie Lenkijos istorijos periodus, kuriuos galima laikyti lūžio momentais. Jie formavo lenkų tautinę tapatybę, požiūrį į save ir supantį pasaulį. Nesunkiai tai randame literatūroje. Apie tai mokoma Lenkijos mokyklose. Punsko licėjaus abiturientai, kurie neseniai rašė lenkų kalbos ir literatūros brandos egzaminą, geriau už mane parašytų, kaip ir kurių lenkų literatūros kūrėjų veikaluose atsispindi lenkiškasis mesianizmas ir kaip tai atrodo lietuvių ir pasaulinės literatūros ar filosofinės minties kontekste. Taigi priklausomai nuo Lenkijos geopolitinės padėties ar vidaus nuotaikų istorijoje formavosi įvairūs politiniai mitai. Vienu metu lenkai turėjo suvaidinti pavergtų tautų išlaisvintojų vaidmenį, kitą kartą tapti krikščioniškos Europos gynybiniu skydu arba priešpiliu, dar vėliau –socialistinio teisingumo pavyzdžiu ir kt.

Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad tai įdomi tema. Be to, ši diskusija nuolatos vyksta pačioje Lenkijoje. Šiais metais Lenkija, kaip ir Lietuva, švenčia nepriklausomybės atkūrimo 100-metį. Taigi nėra geresnės progos galvoti ir diskutuoti apie tai, kuriuo keliu turėtų žengti valstybė. Tas diskusijas skatina ir vidaus politinė situacija, aiškiai matoma visuomenės politinė poliarizacija, galų gale – greit kintanti Europa ir pasaulis.

Dar trumpam sugrįžkime prie „Mano litanijos“. Kūrinys parašytas 1980 arba 1981 metais, kuomet atsirado demokratinių permainų viltis. Žinoma, netrukus paaiškėjo, kad ta viltis buvo pernelyg ankstyva. Karo padėties paskelbimas ir demokratinio judėjimo lyderių areštai beveik dešimtmečiui šį procesą sustabdė. „Mano litanijos“ autorius išsako savo nuomonę, kokią jis Lenkiją norėtų matyti. Tai ne atsitiktinė atskiro žmogaus nuomonė. Tai buvo eilinio lūžio momentas, kuomet Lenkijos pogrindyje veikęs to meto demokratinis elitas diskutavo, kokia po galutinio išsilaisvinimo bus Lenkija. Kokia bus jos santvarka, kokios sienos, santykiai su kaimynais, vieta Europoje ir pasaulyje, požiūris į valstybingumo tęstinumą, tarpukario tradicijų paveldėjimą ir kt.

Labai panašūs klausimai buvo kilę ir 1918 metais, kada buvo atkuriama nepriklausoma valstybė. Kai 1918 m. tapo aišku, kad pavyks atkurti valstybingumą, kilo natūralus klausimas – kokį valstybingumą? Kokia ta valstybė turėtų būti? Atsakymas nebuvo paprastas, o atsakyti reikėjo greit. Beveik pusantro amžiaus trukę senosios valstybės padalijimai taip pat visuomenę padalijo į kelias dalis. Skyrėsi skirtinguose regionuose gyvenančių žmonių materialinė padėtis, išsilavinimas ir, žinoma, požiūris į tai, kokia turėtų būti būsima Lenkija. Ilgai mąstyti nebuvo laiko. Teko spręsti, ar būsima Lenkija bus tautinė, ar pilietinė. Kokios bus jos sienos, santvarka. Kiek joje gyvens tautinių mažumų atstovų ir kokį vaidmenį atkurta Lenkija sieks atlikti platesniame europiniame kontekste. Ar taps draugiška tautinėms mažumoms, ar laikys jas „vidaus priešais“. Atsakymai į šiuos klausimus ir to meto pasirinkti sprendimai ilgiems dešimtmečiams, o gal reikėtų sakyti – šimtui metų, nulėmė valstybės likimą.

Daliai lenkų kilo pagunda vadovautis Versalyje iškeltu šūkiu: „Ten, kur lenkai, ten ir Lenkija.“ Kad šis šūkis pavirstų kūnu, reikėjo siekti imperijos statuso ir iki 1772 m. egzistavusios senosios valstybės teritorijos susigrąžinimo. Reikėjo dėti visas pastangas, kad Lenkija taptų Vidurio ir Rytų Europos lydere. Tačiau ar buvo galima tai įgyvendinti nepatiriant didelių nuostolių? Nekalbu apie karinius nuostolius, bet santykius su tautomis, kurios iki 1772 m. įėjo į bendros valstybės sudėtį ir kurios 1918 m. jau buvo tvirtai apsisprendusios kurti savo nepriklausomus gyvenimus. Gyvenimas parodė, kad nuostoliai buvo dideli.

Galima teigti, kad 1919–1921 m. buvo dvi Lenkijos valstybingumo vizijos. Apie vieną jų rašiau, kai aptarinėjau M. Romerio Dienoraštį. Įpusėjus 1920 metams dar pasigirsdavo patikinimų, kad atkuriamoje valstybėje visų tautų atstovai turėsią lygias teises ir sprendimo balsą. Vėlesni įvykiai parodė, kad tai nerealu ir kad vis labiau linkstama prie imperinės valstybės modelio. Mykolas Romeris, kuris pradžioje apsiėmė padėti įgyvendinti federalinės valstybės koncepciją ir ieškoti sutarimo su tuometiniu Lietuvos politiniu elitu, greit suprato, jog Pilsudskis iš esmės siekia įtvirtinti imperinę, dominuojančią Lenkijos poziciją kaimyninių tautų atžvilgiu. „[…] Lenkai jau kūrė kiek įmanydami didelę, galingą, diktuojančią, o ne įsiklausančią į kaimynų nuomonę valstybę. Nebūtinai draugišką individui, pavieniam žmogui, matančią jame pilietį. Pirmoje vietoje atsirado tauta, o ne visuomenė“, – rašė Z. Gluza leidinyje „Karta“ (Pokusa Potęgi/Didybės pagunda. 2018, Nr. 94, p. 1).

„Mano litanijos“ žodžius tikriausiai galima įvairiai interpretuoti. Mano manymu, autorius 1981 m. rašė, kad jis nenori, jog Lenkija susirgtų didybės manija, kas prives prie nereikalingo jėgos demonstravimo, dangstymosi tautiniais simboliais, įkyraus jų eksponavimo. Taip pat jis nemano, kad reikėtų visus aplink įtikinėti, kad Dievas Lenkijai vėl pavedė pasaulyje atlikti kokią nors svarbią misiją. Kūrinio autorius labiau norėtų vietoj didelės ir jėgą demonstruojančios Lenkijos matyti valstybę, kurioje visi jaustųsi saugiai, galėtų nevaržomai reikšti savo mintis ir taikiai sugyventų su kaimynais. Kūrinio pabaigoje autorius išreiškia viltį, jog jo svajonės anksčiau ar vėliau išsipildys ir Lenkija nebus panaši į audringoje jūroje plaukiančio karinio laivo nuolaužas.