Alkas.lt

Darius Vilimas

Lietuvos Sąjūdis… Šis unikalus Lietuvos visuomeninio gyvenimo reiškinys, dar vadinamas dainuojančia revoliucija, šiandien prisimenamas su liūdna nostalgija ir neslepiamu susižavėjimu. Iš tiesų šis laikotarpis, apimantis maždaug ketverius metus tarp 1988-ųjų vasaros ir 1992-ųjų rudens, mūsų istorijoje yra unikalus. Juk kaip tik tada kilo didžiulis nesmurtinis tautos išsivadavimo judėjimas, padėjęs mums ištrūkti iš sovietinės imperijos gniaužtų. Kartu tai ir neįtikėtinos lietuvių vienybės pavyzdys, kai svetimųjų valdymo nustekenta tauta vieningai kovojo dėl bendro tikslo – Lietuvos valstybės atkūrimo. Deja, tokie fantastiški tautos vienybės momentai būna itin reti ir trunka trumpai. Tautos polėkio užteko valstybei atkurti, tačiau užmiršta, kad pats jos statymas bei stiprinimas yra niekada nesibaigiantis kūrybinis procesas, reikalaujantis begalinio idealizmo.

Prieš 30 metų įsikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kurio jubiliejus iškilmingai paminėtas birželio 3 d., kėlė tikslą pabudinti tautą, sukurti jai orų ir užtikrintą gyvenimą tarp laisvų Europos tautų. Tačiau tąsyk Sąjūdis pasiekė tik vieną, svarbiausią, savo programos tikslą – iškovojo Nepriklausomybę. Dar nuožmių grumtynių su Maskva metu ėmė ryškėti takoskyra tarp pačių sąjūdininkų. Vieni iš jų, godūs postų ir privilegijų, puolė į valdžią. Kiti, daugiau idealistai, palengva pradėti stumti į viešojo gyvenimo paraštes, Iš jų iš pradžių atsainiai šaipytasi, vėliau jiems priklijuota kvailokų nepritapėlių etiketė, jie paskelbti visuomenės „marginalais“. Dabar jie kartais net pavadinami Kremliaus įtakos agentais.

Kodėl Sąjūdis, iškovojęs Nepriklausomybę, greitai suiro į keliolika besiriejančių grupuočių, davusių pradžią ir vadinamosioms tradicinėms, ir dabar jau nunykusioms politinėms partijoms? Nuomonės išsiskiria. Vieni teigia, kad esminė sąjūdininkų klaida buvo komunistų priėmimas į savo gretas. Kiti tvirtina, kad dėl visko kaltas kai kurių to meto šalies vadovų nuolaidumas, neleidęs įvykdyti vadinamosios dekomunizacijos įstatymo. Treti siekiamybės ir realybės kontrastą įžvelgia nevykusiai įvykdytoje privatizacijoje, kai didžiąją dalį pramonės ir žemės ūkio turto susigrobė sukti verteivos, turintys sovietinę ar kriminalinę praeitį. Dar kiti tvirtina, kad tauta nebuvo psichologiškai pasiruošusi visavertei narystei Vakarų ekonominėje ir militarinėje erdvėje, todėl peršokusi į kitą ekonominę sąjungą mūsų valstybė ne suklestėjo, o patyrė ir patiria neregėtą ekonominį nuosmukį, tapdama Vakarų šalių ekonominiu priedėliu. Atkurtosios Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijoje skelbtas tautos suverenumo principas ir demokratinė valstybės santvarka, teisinė valstybė ir prigimtinės piliečių teisės ir laisvės virto tuščia, neįgyvendinta fikcija. Fasadinės demokratijos procedūros ir institucijos tik slepia neosovietinę valdžios sąrangą. Atsiranda net tokių, kurie tvirtina, esą Sąjūdis ir kiti panašūs judėjimai tebuvę gudri KGB provokacija, padėjusi net pasikeitus santvarkai buvusiems komunistams ir jų atžaloms nebaudžiamai pasidalinti visą partijos ir visos tautos turtą… Iš tokių minčių galima būtų pasijuokti, tik labai jau daug anos, senosios komunistinės grietinėlės atstovų ir jų atžalų veidų ir šiandien šmėžuoja valdžios koridoriuose. Buvę senosios santvarkos gynėjai, jie su nemažesniu užsidegimu vykdo visus nurodymus ir iš Briuselio. Žinoma, lyginti tuometę SSRS su dabartine ES yra ne visai tikslu, tačiau arogancija, su kuria niekieno nerinkti vakarietiški klerkai nurodinėja paklusniems vykdytojams iš Vilniaus, ką daryti, dažnokai pamindami ir mūsų nacionalinius įstatymus, nemaloniai primena gūdų sovietmetį.

Turbūt dėl kontrastų tarp Sąjūdžio skelbtų idealų ir visai ne idealios šiandienos ir sulaukėme net keliolikos jo veteranų ar šiaip Sąjūdžio idėjoms pritariančių visuomenininkų reikalavimo sukurti arba atkurti Sąjūdį, kuris galės įgyvendinti tada taip ir neįvykdytus pažadus. Nors formaliai narystė ES ir NATO suteikia Lietuvai saugumo garantijas, tačiau viltys žengti pažangos ir klestėjimo keliu kol kas neišsipildė. Kalbant paprastai, Sąjūdžio idealistus nugalėjo naujieji kapitalistai, be jokių skrupulų pasiglemždami tautos iškovojimus savo gerovei susikurti. Nereikia nė priminti, kad didžioji dalis naujųjų „patriotų“ tiesiog išvertė savo kailius. Štai dvylika (iš 35) buvusios Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių šio jubiliejaus proga viešai paragino pasipriešinti Lietuvos išvalstybinimui ir ištautinimui, dangstomam privalomu Europos Sąjungos direktyvų vykdymu. Primenama, kad ES yra laisvų valstybių ir tėvynių sąjunga, o ne beformis tautų sumaišymo katilas, kaip mums bando įteigti Briuselio skirti komisarai ar jiems visada skubanti pritarti Lietuvos valdžia. Sąjūdžio veteranai siūlo paskubėti ir atsigręžti į tas egzistencines vertybes, kurios prieš tris dešimtmečius padėjo atkurti mūsų valstybę, sustabdyti Lietuvos naikinimą, sugrąžinti pagarbą Lietuvos valstybei ir piliečiams, pažaboti neteisingumą, turtinę ir socialinę atskirtį.

Gražus raginimas. Kaip ir kilnus kuriamo Tautos forumo kvietimas atkurti gyvąją Lietuvą, kol dar nevėlu. Beje, toks raginimas susilaukė neslepiamo daugelio valdžios atstovų (ir iš pozicijos, ir iš opozicijos) pasipriešinimo ir pasipiktinimo, o dauguma žiniasklaidos priemonių pasistengė kuo mažiau informuoti apie šią, kitokią nei valdiška, nuomonę.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Sąjūdžio tikslas – sukurti laisvą ir demokratišką Lietuvą – kol kas lieka svajone. Neseni stambių oligarchų ir politikų ryšių demaskavimai tik įrodo, kad tai yra faktas, o ne fantazijos. Nors mėgstama rodyti į nedraugiškų kaimynų iš Rytų pinkles, daugelis šių bėdų kilo ne dėl priešų veiklos, o dėl savų politikų ir valdininkų parsidavėliškumo. Apsivalymas būtinas, kaip ir prieš 30 metų, tik jis bus žymiai ilgesnis ir sunkesnis. Tada vadavomės nuo svetimųjų, brukusių mums moraliai bankrutavusias internacionalinio komunizmo idėjas. Dabar tenka valstybės likučius ginti nuo kosmopolitinio liberalizmo vėjų, numatančių mums tik vienos menkos ir tautiškai margos ES provincijos ateitį. O šalies viduje į neviltį varo vietinių biurokratų ir moraliai neįgalių politikų savivalė ir įžūlumas. Netekę vilties lietuviai kraunasi lagaminus ir išvyksta laimės ieškoti svetur, o šis tautos išsivaikščiojimas įgauna nacionalinės katastrofos mastą. Optimistai svaičioja apie kažkokią globalią Lietuvą, o paslaugūs demagogai meluoja apie 4 milijonus pasaulio lietuvių. Tik pati Lietuva (išskyrus Vilnių) nepaliaujamai tuštėja.

Apie šias ir panašias nūdienos opas kalbėjo daugelis Seime vykusio iškilmingo minėjimo dalyvių – nuo garbaus profesoriaus iki jauno studento. Tikėkimės, kad valdžiavyriai pagaliau atsikvošės ir pradės rūpintis ir tautos, o ne tik savo bei savo artimųjų reikalais. To ir siekia tie, kurie teigia, kad „kovo 11-ąją paskelbta nepriklausoma Lietuvos Respublika taip ir nebuvo sukurta“. Skaudi, bet teisinga mintis. Tik ar spėsime tai padaryti?