Jurgita Stankauskaitė

Tą vakarą kaime buvo itin tylu. Nečiulbėjo durpinių krūmuose lizdus pradedantys sukti paukščiai, sodelio neaplankė joks pasiklydęs zuikis, tvartuose nebuvo girdėti karvių mūkimo ar nekalto veršelio bliovimo. Būdoje nesnaudė Brisius. Ant žemės gulėjo šuniuko grandinė. Ji nesaugojo šuns, o šuo nesaugojo namų. Nebuvo ko saugoti. Tik Jis vienas rymojo prie plataus dulkėto kelio. Rūpinosi rėkiančia kaimo tyla, laimino išėjusiuosius, meldėsi už ateinančiuosius. Medyje įkeltas Rūpintojėlis liūdnu veidu lydėjo sodybas apleidusius žmones.

Kai Lietuva minėjo Gedulo ir vilties dieną, mano prisiminimuose prie senos virtuvės lango sėdėjo senelis. Pilkose akyse buvo matyti jaunų dienų rūpestis. Kas kiek laiko lengvai palinguodavo ir atsidusdavo. Jo galvoje kaupėsi neramumas. Pasėdėjęs dar kelias minutes atsistojo ir lėtai nuėjo užsidėjęs rankas už nugaros. Jis pavargo nuo praeities vaizdų. Jam reikėjo atsigulti ir šiek tiek pamiegoti.

Mano senelis ne kartą sėdėdamas prie lango ir žvelgdamas į tolį, už kurio žydėjo Lietuva, pasakodavo apie skaudžius išgyvenimus, kai jam dar būnant paaugliu reikėjo anksti suaugti ir išmokti (iš)gyventi. Senelis visada liūdnai pasakodavo apie Antrojo pasaulinio karo padarytas žaizdas. Jis dažnai sakydavo, kad 1941 metais daugelis Punsko krašto gyventojų pamatė valingą vokiečių ranką. Niekas nesitikėjo, kad rusų ir vokiečių valdžia taip lengvai perskels valstybę, nepriklausomai nuo pasienyje prieš daugelį metų susikurto lietuvių gyvenimo. Jis niekada neužmiršo dienos, kai į Lenkiją atvyko Lietuvos delegacija ir kalbino vietinius lietuvius keltis į Lietuvą. Jiems buvo pranešta, kad į jų sodybas atsikraustys vokiečiai. Bijodami konflikto ar, blogiausiu atveju, kraujo praliejimo, pasiryžo susikrauti daiktus ir trauktis į rytus. Senelis nebuvo priešingas gyvenimui Lietuvoje. Jis ją mylėjo taip kaip savo gimtinę, tačiau sunku buvo suderinti būtinybę palikti namus, kuriuose gimė ir augo, kurie buvo be galo brangūs, su nežinomybe, laukiančia Tėvynėje. Sudėtinga buvo kraustytis iš namų. Galvoje maišėsi mintys ir baimė. Per trumpą laiką privalėjo į vežimą sukrauti pačius būtiniausius daiktus. Senelis su seserimis ir broliu nusprendė pasiimti patalynę, stalą, porą gyvulių. Likusius teko paleisti į laisvę. Nors gaila buvę sunkiai užaugintų gyvulėlių, tačiau geriau jiems buvo gyventi gamtoje nei mirti iš bado tvarte.

Senelis su šeima atsidūrė Patašinės kaime prie Marijampolės. Kaimas dydžiu priminė gimtuosius Vidugirius: gyveno apie 40 šeimų, kaimynystėje buvo atkraustytas kaimynas Liškauskas. Džiaugtis gautu neblogu ūkiu teko vos dvejus metus. Jie vėl buvo iškraustyti. Šį kartą net už Švenčionių, netoli Vilniaus. Nuo pačių pradžių seneliui labai nepatiko tas kaimas, tačiau garsiai nereiškė savo nepasitenkinimo naujais namais. Bijojo kam nors užkliūti ir patekti Sibiran. O juk visi matė, kas darėsi Lietuvoje, kiek žmonių buvo vežama į tolimą šalčio, sniego ir bado šalį. Sudėtingas buvo gyvenimas už Vilniaus. Vakarais dažnai vykdavo susišaudymai, o „nakcimis pradėjo aic bandos ir strošino. Būt da nušovį. Pradėjo aic lenkų partizanai. Nešau skūrų ir iš tį pabėgau“, – pasakodavo senelis. Tame kaime jis išbuvo vienerius metus. Šiaip ne taip parvažiavo į Lazdijus, o iš jų paslapčia „pėscas su lazduki“ parėjo į Vidugirius. Gimtuosius namus išvydo 1944 metais. Vidugiri vadinamojoje antrojoje linijoje buvo vienui vienas. Tačiau jo vienatvė netruko ilgai. Tuoj pasirodė lenkai, kurie mielai gąsdindavo senelį trėmimais, išvarymais iš namų ar kalėjimais. Per trejus metus varinėtas iš vieno kaimo į kitą, šį kartą nusprendė jiems pasipriešinti ir daugiau savo namų tikrai nepalikti. Iš tiesų jo sodyba buvo pasikeitusi, bet tik į gera. Čia gyvenęs vokietis buvo pastatęs naują iš Paliūnų kaimo atvežtą namą. Netrukus kaimas vėl užsipildė „savo žmonėmis“. Deja, džiaugsmas neilgai truko. Gyventojai jautė, kad parvykimas į gimtuosius namus nežada nieko gero. Kaimo vyrai buvo pėsčiomis nuvaryti į Suvalkų kalėjimą, ten su jais elgtasi kaip su gyvuliais. Gerai, kad bent maltų kviečių su vandeniu davė valgyt. Neturėdami įrankių, šaukštus pasigamino iš balanų. Lenkai lietuvius areštavo, teigdami, kad šie įsibrovę į Lenkiją, užėmė ne savo žemes. Mūsiškių nebuvo galima apkaltinti, kadangi jie turėjo dokumentus, įrodančius žemės nuosavybės teisę. Įsiutę kareiviai išvarė kaimo vyrus į Lazdijus, kur tikėjosi, kad rusai juos priims. Senelis pasakojo, kad spėjo pasiskųsti Lazdijų valdžiai ir įrodė, kad jie niekuo kalti. Šie, supratę varinėjamų lietuvių nelaimę, lenkams tiesiai šviesiai pasakė, kad gimę Lenkijoje – Lenkijoje turi ir pasilikti. Taip iškankinti vyrai pagaliau buvo paleisti, kiekvienas ramiai galėjo pradėti naują gyvenimą senuose namuose.

Galbūt mano senelio gyvenimo ištraukos spalvos turi visiškai kitokį nei iš Lietuvos ištremtų žmonių atspalvį, tačiau išvarymo ir apleistų namų skausmas labai panašus. Visų gyvenimai buvo apversti aukštyn kojomis. Nei vienas nenorėjo pajausti išardytų šeimų ir sužeistų šaknų širdgėlos. Jų akyse vis dar matyti neužgijusias žaizdas. Jos ir niekada neužgis. O pakelėj nublukęs Rūpintojėlis visada primins nuo tylių ašarų sudrėkusius išėjusiųjų skruostus.