Jurgita Stankauskaitė

Visais pašaliais tebečirškia, čypia, tiriliuoja, griežia, mikena, dejuoja, ūkia – per kiauras dienas ir naktis, kad net nuovargį nuo jaunų akių baido ir migti neveikiai teprileidžia.

Vaižgantas

Pateikta lietuvių rašytojo raštų ištrauka įrodo tai, ką turbūt kiekvienas licėjaus mokinys žino ir supranta – kad Juozo Tumo-Vaižganto kūryboje dažnai aptinkamas idealizuotas gamtos paveikslas, juntamas žmogaus santykis su gamta. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kurį, nepriklausomai nuo laikotarpio, būtų galima semti saujomis ir mėgautis turtingais gamtos aprašymais. Kadangi už lango pats gamtos vešėjimas, apsistokime ties ja. Atsidarykime namų langus, įleiskime gaivaus oro, sirpstančių aviečių kvapo. Nuspirkime batus ir eikime basomis pasivaikščioti.

Kokią įtaką žmogui turi gamta, lietuviai žino nuo seno. Ne be reikalo tiek rašytojų savo knygas pildydavo plačiais pievos, lauko, miško aprašymais. Vienas geriausiai žinomų skaitytų ir deklamuotų kūrinių, kuriame miškas atsiveria visu gražumu, yra Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ poema. Kaip čia marginamas akimis regėtas šilas, iš naujo aprašinėti tikrai nereikia. Verčiau patiems paskaityti, o geriausia būtų pasiekti artimiausią mišką ir pamatyti jo didumą, pajausti primirštas gydomąsias ošiančios erdvės savybes.

Seniau žmogus dažnai eidavo į mišką – ne vien grybų prisirinkti, bet ir pailsėti. Laikui bėgant, žengiant į naujų technologijų erą, gamta buvo nustumta į šalį. Smegenų atpalaidavimo pradėta ieškoti pačių sukurtose dirbtinose vietose. Visa tai tik vystė ir daugino naujųjų laikų ligas. Reikėjo laiko, kad žmogus vėl pamaži pradėtų akis kreipti į gamtą, iš naujo mokytųsi ją pažinti, ieškoti joje proto ir sielos atgaivos. Pamaži atsirado šalininkų, kurie populiarino gydomąsias miško savybes, organizavo išvykas į girias.

Visai neseniai knygynuose pasirodė natūralios medicinos japonų eksperto Qing Li knyga „Shinrin-yoku: panirimo į mišką menas ir mokslas“, kuri, galima sakyti, papurtė pasaulį, privertusi žmones susidomėti miško terapija. Iš tiesų tai buvo praktikuojama jau ne vienerius metus, tačiau šiemet pasirodžiusi minėta knyga ypatingai paveikė žmoniją. Štai net patys lietuviai atsipeikėjo turintys nepaprastai didelius ir gražius miškus, kurie ypač lengvai pasiekiami ne tiek mašinomis, kiek pėsčiomis. Prieš kelias savaites Lietuvoje buvo suorganizuotas Anykščių miško festivalis (vyko birželio 20–24 dienomis), kviečiantis visais pojūčiais panirti į mišką, suvokti girių jėgą, suprasti miškų naikinimo ir šiukšlinimo blogas pasekmes.

Didelis pasaulyje sujudimas dėl sparčiai populiarėjančios knygos privertė suklusti ne tik miesto gyventojus, bet ir mus – paprastus kaimo žmones. Ta proga teko pasigilinti į miško terapijos esmę, poveikį žmogui, pavargusios sąmonės atgimimą. Nieko naujo nepasakysiu primindama, kad gamtoje žmogus jaučiasi savim, tačiau mūsų užsiėmę kasdienybe protai nutolsta nuo to, iš kur atėjo. Reikia nuolat prisiminti, atnaujinti ne tik tuos dirbtinius kompiuterius, kuriais labiau rūpinamės nei savim, bet ir pagalvoti apie savo pervargusias smegenis.

Mokslininkai įrodė, kad miško terapija, t. y. paprastas pasivaikščiojimas miško takeliais, pakvėpavimas deguonimi perpildytoje erdvėje, stiprina sveikatą, gerina imunitetą. Nereikia braidžioti  miško pelkėse, rymoti apsikabinus medį arba snausti skruzdėlyno patale. Teigiamą miško įtaką galima pajusti labai greitai ir itin paprastai: pasiimti šeimą ir pakeliauti miško takeliais ar pasivaikščioti ten sekmadienio tylią popietę su mylimu žmogumi ir giliai giliai kvėpuoti, gerti krutančių medžių energiją. Miško terapijos pagrindinis vaistas – kvėpavimas mišku, medžių ir visokiausių augalų skleidžiamais aromatais. Geriausiai, kai ši terapija atliekama gana dažnai ir reguliariai, tačiau tai nėra būtina. Svarbiausia kartkartėmis apsilankyti miške, atsipalaiduoti ne prekybos centruose, o pailsėti galingų medžių kompanijoje. Ar atsimenate, koks miško samanų minkštumas, koks nepakartojamas jų švelnumas? O kokios spalvos yra pro šakas besibraunantys saulės spinduliai? Ar gardus sutrūkusios pušies žievės kvapas? Visi mes gyvename miškų apsupty, tad kodėl miškas siejamas tik su erkėmis, grybais arba tykojančiais šernais? Tapome bailiais, už miško ribų vaidinančiais didvyrius. Šiuolaikinis pasaulis sekina pačius stipriausius, nežinančius, ką daryti su savimi. Miško terapijos ekspertai skatina ieškoti balanso tarp civilizacijos pareigų ir gamtos. Nekalbant apie didmiesčiuose gyvenančius žmones, kuriems mišką pasiekti nėra lengva, norėtųsi mūsų mažų vietovių gyventojus paskatinti prisiminti arba išmokti susidraugauti su miškais, mėgautis ne namuose uždegtų kvapniųjų žvakių kvapu, o natūraliais nukritusių eglių spyglių, miško daubos, nuvirtusio medžio, dygstančio ąžuolo aromatais. Štai mūsų numylėta pušelė teigiamai veikia kvėpavimo takus, margas beržas nuramina, padeda kovoti su depresija, kepenų, plaučių ar skydliaukės ligomis, atpalaiduoja nervus (ne be reikalo lietuviai nuo seno mėgaujasi beržo sula, geria jos vitaminus, stiprina sveikatą), ąžuolas mažina stresą, liepa nuveja nuovargį… Tad laikas ir mums laisvą nuo darbo dieną basomis pereiti pievą ir įžengti į šimtus metų skaičiuojančią miško medžių karalystę.