„Dzūkija”

Božena Bobinienė

Yra tik viena tokia proga, kuomet vienoje vietoje susitinka tūkstančiai lietuvių kultūrą puoselėjančių dainininkų, šokėjų, liaudies meno, teatro, etnokultūros žmonių. Tai Dainų šventė. 2018-aisiais ji pavadinta Lietuvos šimtmečio dainų švente „VARDAN TOS…“.

Tėvynės vardan dera aukotis, iškęsti bet kokius nepatogumus, stropiai dirbti, stengtis vieningai ir taikiai sugyventi, gražiai bendrauti, jai skirti savo laiką, dainas, šokius, menus ir tokiu būdu ją plačiai garsinti visame pasauly. Dainų šventė, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ir yra viena priemonių, stiprinančių lietuvių tautinę savimonę ir pristatančių lietuvių kultūros paveldą kitoms tautoms. Šiais metais ypatingai akcentuotas pasaulio lietuvių bendruomenių buvimas. Siekta įrodyti, kad lietuvių yra ne trys, o keturi milijonai. Ir kad visi, nors ir išsibarstę po visą pasaulį – yra viena tauta, kurią vienija bendra kalba, istorija, tradicija.

Prie lietuvių išeivijos priskiriami taip pat Punsko ir Seinų krašto dzūkai, nors tai nelabai atitinka realybę. Mes niekur neišėjome, neišvažiavome. Šiame krašte buvome visada, todėl negalima dėti lygybės ženklo tarp Lenkijos lietuvių ir, tarkim, Kanados ar JAV lietuvių statuso. Pastarieji su pasididžiavimu eisenoje į Vingio parką neša, pristato valstybių, kur gyvena, vėliavas ir atributiką, o punskiečiai – mieliau renkasi savo valsčiaus vėliavą ir Lietuvos trispalvę… Bet grįžkime prie Dainų šventės.

Lenkijos lietuviams Vilniuje atstovavo Punsko lietuvių kultūros namų, Punsko Kovo 11-osios licėjaus, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos bei Seinų „Lietuvių namų“ kolektyvai. Dainų šventės kulminacija vyko liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną – sostinėje, Vingio parke. Tai buvo lietuviškų dainų ir „Tautiškos giesmės“ šventė. Punsko ir Seinų kraštui šią ypatingą akimirką atstovavo Punsko lietuvių kultūros namų mišrus choras „Dzūkija“.

Liepos 4–5 dienomis, kai mieste šurmuliavo Ansamblių vakaro, Šokių dienos koncertai, Vingio parke susirinkusiems dainininkams ką tik baigdavosi repeticija. Tiesa, Punsko choras buvo priskirtas prie išeivių ir senjorų chorų, tačiau turėdamas bičiulius iš Alytaus – puikų chorą „Varsa“, kuriam taip pat vadovauja „Dzūkijos“ vadovas Vidas Simanauskas, prisijungė prie visų Lietuvos dainininkų ir dainavo beveik visą Dainų šventės finalinio koncerto repertuarą. Juk mes nei išeiviai, nei senjorai, o mišrus suaugusiųjų choras.

Nepaisant ilgai trukusios eisenos (pajudėjome iš vietos po daugiau kaip dviejų valandų laukimo, į parką patekome po pusketvirtos valandos) ir organizacinių nesklandumų (beje, neįmanoma jų išvengti esant tokiai miniai žmonių), buvome be galo laimingi, kad kartu su 12 tūkstančių dainininkų, susibūrusių Vingio parko estradoje, galėjome kartu dainuoti pačias gražiausias ir brangiausias lietuviškas dainas. Buvo be galo smagu matyti susirinkusią entuziastingą žiūrovų minią, kurios priekyje buvo ir J. E. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, profesorius Vytautas Landsbergis su žmona, ir daug kitų garbingų svečių, valdžios atstovų.

Kiekviena Dainų šventė būna išskirtinė, bet ir kiekvienos repertuare negali pritrūkti tų pačių pamatinių lietuviškų dainų. Tūkstantinė dainininkų minia visuomet labai šiltai priima vyriausiąjį šventės dirigentą Lionginą Abarių. Jam visi estradoje susirinkę dalyviai – lyg savi vaikai, kuriuos per kiekvieną repeticiją švelniai pakalbina, padrąsina, rodos – visus apkabina. Finale senolis dirigentas, kompozitorius visą dalyvių dėmesį sukaupė ypatingai dainai-giesmei „Lietuva brangi“. O Vytauto Miškinio diriguojama „Kur giria žaliuoja“ spontaniškai vertė visus dainuojant susikibti rankomis ir linguoti, lyg būtume tie šimtamečio miško ošiantys medžiai. Gyvybingumo ir jaunatviškumo šventei teikė šiuolaikinės dainos: Andriaus Mamontovo atliekama „Geltona, žalia, raudona“, Lino Adomaičio „Kol kartu“ (beje, jam pritarė vaikinų trio; vienas jų buvo mūsų kraštietis Artūras Bagdonavičius, o dirigavo gerai mums pažįstamo muzikos mokyklos mokytojo Arnoldo Beinario sesė Danguolė Beinarytė). Nuostabiai skambėjo naujai aranžuotos liaudies dainos, ypač „Anoj pusėj Dunojėlio“ (dirigavo Kęstutis Jakeliūnas, o solo partiją nuostabiai atliko Gabrielė Bielskytė).

Lygiai 21 val. Lietuvos laiku tūkstančiai Vingio parke susirinkusių dainininkų ir žiūrovų galingai sugiedojo „Tautišką giesmę“. Finalinį Dainų šventės koncertą vainikavo daina „Dieve, laimink Lietuvą“. Dainuodami visi dalyviai, išsitraukę savo mobiliuosius telefonus, uždegė lemputes ir mojavo žiūrovams, o šie – atsiliepė tuo pačiu. Ir dainavome kartu. Jautėsi pakili, šventiška nuotaika, artimas bendravimas.

Visi mes esame Lietuvos vaikai, tad „kiekvieno mūsų balsą teišgirsta žemė ir dangus“…

Nuoširdžiai dėkojame vadovui Vidui Simanauskui už mūsų choro parengimą Lietuvos šimtmečio dainų šventei, visam Alytaus „Varsos“ kolektyvui – už mielą bendravimą ir priėmimą į savo gretas. Punsko valsčiaus įstaigos vadovybei dėkojame už parūpintą transportą į Vilnių.

Punsko mišraus choro „Dzūkija“ dalyviai