Kun. Arvydo Žygo primicijos Punske per Žolines

Turbūt nuo pirmų apsilankymo dienų visuomet jutau, kad Punskas buvo mano pirmoji Lietuva. Galima įvairiai sakyt. Mums, išeivijos vaikams, kurie užaugome svetimose žemėse kaip mūsų tėvų karta, pokario metų jaunimas, kurie per karo audras prarado savo tėvynę, iš tikrųjų pirmoji Lietuva buvo ten: Čikaga, Niujorkas, Los Andželas, Monrealis, Torontas. Ten, kur užaugome. Bet buvo vis tiek jaučiama, kad gyvename svetimoje žemėje, ir vėliau labai tai pajutome, kai pradėjom lankyti mokyklą, kai visa kultūra buvo amerikietiška arba kanadietiška. Kas tai bebūtų… Brazilijoje – braziliška.

Daug daug girdėjome apie Lietuvos grožį, apie tą visą Lietuvos idiliją, ir didelė dalis tos idilijos buvo Lietuvos kaimas. Matėme nuotraukose žemdirbių gyvenimo grožį. Tai buvo gal, sakyčiau, panašu į visą transcendentalistinį judėjimą, kai Henry David Thoreau ir kiti kvietė sugrįžti atgal į gamtą XVIII a. pabaigoje–XIX a. viduryje, kai buvo sakoma, kad žmogus yra laimingiausias, kai jis arčiausiai gamtos. Buvo tas judėjimas ir literatūroje, ir mene, ir poezijoje. Mums buvo pateikiama šitokia Lietuvos idilija. Žinoma, Nepriklausomos Lietuvos valstybės didybė, kilnumas, Vytauto Didžiojo universitetas, Šalkauskis, Maceina, Dovydaitis. Visi tie dalykai irgi buvo labai svarbi dalis to įvaizdžio, kas buvo Nepriklausoma Lietuva. Bet vis dėlto visi prisiminė kaimo idiliją, kaimo grožį, kaimo žmonių darbštumą, kaimo žmonių gerumą. Ir mūsų vadovėliuose lituanistinėse mokyklose visur buvo sodybos su gandrais, su rugių laukais auksiniais, su žydinčiom pievom, su šimtametėm senutėm, kurios dainavo lietuvių liaudies dainas, kurios audė drobeles. Atrodė, kad tokia bus Lietuva, kai jinai kada nors bus nepriklausoma. Gal galėčiau palyginti su tuo, kaip mes įsivaizdavome Olandiją. Įsivaizdavome: apsilankysime Olandijoje, tai visur bus tie senoviški malūnai, visur žydės tulpės, visur vaikščios žmonės su medinėmis klumpėmis ir mergaitės su tom gražiom baltom kepuraitėm. Įsivaizdavome, kad tokia galėtų būti Lietuva, jeigu jinai atgautų laisvę ir nepriklausomybę.

Ir dabar, būdamas 18 metų, nuvykstu į Punsko–Seinų kraštą, antropologijos pirmo kurso studentas. Važiuoju į nežinomą žemę, per Varšuvą traukiniu keliauju 12 valandų iki pat Trakiškių, išlipu. Iki Suvalkų ir nuo Suvalkų iki pat Trakiškių. Išlipu, iš Trakiškių stoties einu su kuprine per laukus ir žiūriu, kad važiuoja vežimas – senelis ir senelė. Paklausiu lietuviškai: „Ar čia lietuvių žemė?“ Sako: „Mes čia visi lietuviai, čia lietuvių žemė. O iš kur ponas būsite?“ Sakau: „Iš Amerikos.“ Sako: „Vajei, ponas iš Amerikos atvyko…“ Sakau: „Ar čia lietuviai gyvena?“ „Čia visos lietuvių žemės, čia mes visi, čia lietuviški kaimai.“ Tiesiog būtų tai galima pavadinti kažkokiu ypatingu religiniu išgyvenimu, kad mano kojos stovi Lietuvos žemėje. Ne Marquett Parke, ne Čikagos priemiesty, ne Šv. Antano lietuvių parapijoj, ten, kur užaugau, bet toje žemėje, kur buvo kovojama tiek amžių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, čia, kur tikrai tikrai tikrai etnografinė Lietuva ir net iš šulinių lietuviškas vanduo, ir lietuviški laukai, ir lietuviški debesys, ir dangaus mėlynė. Visa tai, kas apdainuota Brazdžionio poezijoje arba Vytės Nemunėlio dainose, ar vaikų pasakose. Patyriau, kad tai tikrai buvo tokia Lietuva.

Pirmą savaitę ką padariau, tai parašiau savo tėvams laišką, dėkodamas jiems už lietuvybės dovaną, už lietuvių kalbą, už lietuvišką tautinę savimonę (tada mes vadinome tai lietuvišku identitetu). Su ašaromis dėkojau tėvams už tai, kad neleido svetimose žemėse prarasti lietuviškos tapatybės. Punsko kraštas buvo ta Lietuvos idilija, apie kurią mums pasakojo tėvai ir seneliai su tokia nostalgija. Ir aš šiandieną, po 26 metų (tiek metų yra praėję nuo tų pirmų dienų, kai buvau 18 metų studentas ir įžengiau į Punską su savo kuprine), tikrai juntu, kad tai nebuvo kažkokio vaiko arba jaunuolio svajonės, kažkoks nerealus idealizmas arba matymas gyvenimo per rožinius stiklus.

Punsko–Seinų krašto Lietuva kadaise vadinos Suvalkų trikampis, nes ir Suvalkai, ir Seinai, ir Punskas sudarė geografinį trikampį. Vis dėlto Suvalkų miestas yra šiek tiek nutautėjęs, tikslingesnis pavadinimas gal yra Punsko–Seinų krašto Lietuva. Ta Lietuva, ta mažoji Lietuva, kuri yra kaip platoniškas idealas. Ko visi troškome, kai Lietuva tapo nepriklausoma? Kad būtų tėvynės meilė, krikščioniškoji pasaulėžiūra, šeimos gyvenimo sakralumas. Prisiminkime, kad socialistinėje Lenkijos Respublikoje, skirtingai negu Sovietų Sąjungoje ir Tarybų Lietuvoje, nebuvo sunaikinti patys svarbiausi mūsų tautos per šimtą metų kultūriniai pagrindai, kurie turėjo savo šaknis kaimo Lietuvoje. Mes esame iki XX a. pradžios, šimtmečius žemdirbių tauta. Mūsų visa kultūra, mūsų visa pasaulėžiūra buvo žemdirbių pasaulėžiūra, mes buvome, angliškai sakant, Peasant Lithuania – kaimo kultūra. Tiktai XX a. pradžioje, kada prasidėjo urbanistinė Lietuva, ypač Kaunas kada pasidarė kaip mažasis Paryžius, pirmą kartą lietuvių kultūra įžengė į miesto gyvenimą. Ne tiktai karališkoji šeima arba tiktai didikų šeimos gyveno miesto gyvenimą, bet jau galėjo būti ir valstiečių, kurie gyveno miesto gyvenimą. Tačiau tai labai naujas reiškinys mūsų kultūros istorijos raidoje.

Ką reiškia Punsko–Seinų kraštas? Man atrodo, kad tai yra galimybė pasižiūrėti į Lietuvą tokią, kokią mes ją idealiai mylime, gerbiame, kaip ją įsivaizduojame. Pagal antropologijos kanonus arba dėsnius, yra visuomet idealioji kultūra ir tikroji kultūra. Kai aš studentams dėstydamas antropologiją sakau: „Įsivaizduok, kad aš esu olandas ar vokietis, ar brazilas ir tavęs klausiu, kas yra lietuvis ir kas yra lietuviškoji kultūra?“ ir prašau, kad man parašytų keletą puslapių apie Lietuvos kultūrą, jie visuomet rašo apie šitokią idealizuotą Lietuvos kultūrą. Kad Lietuvos tautinis charakteris yra žmogus, kuris labai darbštus, sąžiningas, nuoširdus, dvasingas, krikščioniškoji, tautinė savimonė ir t. t. Ir žiūriu, ir pagalvoju, kad šiandieną jau toks apibūdinimas nebetinka visai Lietuvos kultūrai, nes Lietuvos kultūra yra labai kompleksinė, ji paveikta globalizacijos procesų, ji paveikta ir sovietmečio laikotarpio, ką vadiname posovietine Lietuva, bet taip pat postmodernistinė Lietuva. Visas postmodernizmas atkeliavęs iš Vakarų pasaulio, ypač iš Europos, yra paveikęs mūsų kultūrą taip, kad jinai šiandieną yra nevienalytė, jinai yra labai labai skirtingų socialinių grupių, labai skirtingų pasaulėžiūrų. Bet iki XIX a. pabaigos, galėtume sakyti, kažkur 90 procentų visos Lietuvos buvo kaimo Lietuva, ir jinai buvo labai vienalytė, labai vieninga pasaulėžiūra. Buvo etnografiniai regionai ir skirtumai suvalkiečių, dzūkų, aukštaičių ir žemaičių, gal dar ir kiti padalinimai – zanavykų arba kapsų, kas tai bebūtų, bet apskritai buvo ta pati, tokia kaimo tautinė, krikščioniškoji pasaulėžiūra, papročiai, pagarba žemei.

Krikščionybės labai labai labai gražus apsirengimas lietuvišku tautiniu drabužiu. Šiandien tikrai kartais labai skaudina širdį, kai tie, kurie myli Lietuvą ir tautinę, etninę kultūrą, supriešina krikščionybę su etnine kultūra, nes iš tikrųjų mes siekiame tų pačių dalykų, kad būtų išsaugota tautiškoji Lietuva gerąja prasme. Etniškumas, ne etnocentrizmas, bet etniškumas, ir Punsko–Seinų krašto žmonės mums turi daug ko pasakyti, galėtų būti mums kaip etninės savigarbos mokykla, nes jie patyrę tą visą procesą, kai buvo persekiojami dėl savo tautiškumo dvasios. Buvo tokie laikai, nieko negalima kaltinti, buvo tokia istorija. Bet jie vis dėlto išlaikė tautinę savimonę tuo pačiu išlaikydami pagarbą ir kitom tautom, ir net tautinėm kultūrom, kurios kartais buvo priešiškos lietuvybei. Aš didžiuojuosi savo tauta dėl viso to, ką išmokau Punsko–Seinų krašte. Aš mačiau, kaip žmonės mylėjo Lietuvą iš tolo ir gyveno mažoje Lietuvoje, kaimo Lietuvoje, ir brangino visa tai, kas yra lietuviška, nors patyrę gal ir persekiojimą dėl savo lietuviškumo, vis dėlto išlaikė krikščionybės dvasią, kad neturėjo tokios neapykantos savo priešininkams. Kaimynai (dar vienas antropologijos dėsnis) visuomet skriaudžia savo kaimynus dėl to, kad žmogaus tendencija yra skirstytis į mes ir ne mes. Mes baltai, kurie skiriamės nuo jūsų, kurie esate slavai. Mes slavai, kurie skiriamės nuo jūsų, kurie esate germanai. Mes germanai, kurie skiriamės nuo jūsų, kurie nesate germanai, ir taip toliau. Iš tikrųjų būtų galima tiek daug pasakyti, ko išmokau būdamas Punsko–Seinų krašto Lietuvoje. Būdamas jaunas 18 metų studentas, gyvendamas Amerikoje, pajutau tada tą vidinį balsą, kad aš gyvensiu Lietuvoje, nors buvau labai laimingas ir Čikagos lietuvių bendruomenėje, ir toje Lietuvoje, kurioje mes užaugome savo parapijose. Primenu, kad tada, kai aš buvau vaikas ir studentas ir kai mus mokė seselės kazimierietės Čikagoje, tai vien Čikagoje buvo 15 lietuviškų parapijų. Mūsų visas gyvenimas buvo lietuviškas. Ir tautiniai šokiai, tautinių šokių ansambliai, lietuviški chorai ir tautinės lituanistinės mokyklos, ir organizacijos, ir skautai, ir ateitininkai. Visa tai buvo Nepriklausomos Lietuvos tęstinumas, kuris mus nuolatos vedė į amžinąją Lietuvą. O Punsko–Seinų krašte pamačiau visa tai, ko mus mokė tėvai ir seneliai perteikę su tokia meile – pamačiau tikrovėje.

Brangus kraštas! Kraštas, kuris yra daug kentėjęs. Kraštas, kuris atskirtas nuo Lietuvos 1919 metais visuomet ilgėjosi būti neužmirštas, būti dalis Lietuvos, ir kraštas, kuriame buvo išsaugota brangiausios mūsų tautinės, krikščioniškos vertybės. Ir vėl pabrėžiu – ta gerąja prasme, dėl to, kad milžiniškai skiriasi nuo etnocentriškumo, kai mes taip didžiuojamės savo tautiškumu, kad jau su tokia pašaipa arba su tokiu gal požiūriu iš aukšto žiūrime į kitas kultūras. To nebuvo. Buvo etniškumas sveikąja žodžio prasme: gerbiame savo tautinę kultūrą ir tapatybę, bet taip pat matome labai daug grožio ir gėrio kituose. Yra krikščioniškosios antropologijos pasaulėžiūra, kurią patyriau tame krašte. Didžiausia malonė buvo, kad būdamas 18 metų, vaikščiodamas per Punsko–Seinų krašto pievas, per laukus, kalbėdamasis su gandrais ir džiaugdamasis, kad esu lietuvių tautos sūnus, kad čia visa tai, kas buvo brazdžioniškoje pasaulėžiūroje mums pateikiama, svajojau – kaip gera būtų, koks sapnas išsipildytų, jeigu kada nors būčiau kunigas. Štai lietuviškame miestely, bažnytkaimy, kaime. Po 25 metų įvyko primicijos Punske per Žolines.

Kai grįžau 18-os metų į Čikagą, turėjau labai daug skaidrių (tada dar nebuvo videoaparatų) ir daug paskaitų skaičiau apie Punsko–Seinų kraštą su skaidrėmis, su įrašais, lietuvių liaudies dainomis. Aš tada sakiau, kad Žolinės Punske yra artimiausias dalykas, ką mes galime patirti, tai, kas bus mūsų džiaugsmas amžinybėje, kai giedos angelų chorai. Ir turėčiau pasakyt, kad mano nuomonė nepasikeitė. Tos Žolinės, kokios jos buvo čia ir kunigo Dzermeikos dėka, su tais rugių vainikais, su Dievo Motinos garbei altorėliais. Turime labai gražių Žolinių atlaidų Lietuvoje, tarp jų ir galop patys garsiausi Pivašiūnų atlaidai, visose Lietuvos šventovėse, kur garbinama Dievo Motina. Bet Punsko–Seinų krašte, kur, tarp kitko, parapijos bažnyčia yra pavadinta Dievo Motinos Dangun Ėmimo vardu, tie Žolinių atlaidai, tie vaikučiai su gėlytėmis, tos mergytės su baltom suknytėm ir rūtų vainikėliais, tie visi kaimo žmonės su altorėliais ir rugių vainikais, ir lauko gėlėmis… Po šventųjų Mišių, kai žmonės neša naujagimius vaikus tam, kad jie būtų palaiminti kaip brangiausias derlius šalia žemės derliaus, šalia vaistažolių, šalia gėlynų… Brangiausias derlius – tai, ką Dievas dovanojo šeimos meilėje. Ar kas gali būti arčiau dangaus? Ir ar galima suabejoti Dievo meilė, suabejoti tikėjimu, ar galime suabejoti Dievo Motinos meile mums ir tuo įvaizdžiu, kad Lietuva yra Marijos žemė? Kai visa tai yra taip tikra, taip artima žmogaus širdžiai, neužtektų žodžių išsakyti, koks esu dėkingas gerajam Dievui už tai, kad Jis mums dovanojo Punsko–Seinų kraštą.

Sovietmety buvo naikinama Lietuva, buvo naikinami vienkiemiai, buvo sunaikintas pats kultūros pagrindas – kaimo Lietuva ir visa tai, kas siejama su kaimo Lietuva – šeimos gyvenimas, tėvynės meilė. Atsiminkime, kad iš kaimo Lietuvos atėjo ir partizaninė rezistencija, iš kaimo Lietuvos atėjo ir visa tai, kas buvo tautinis atgimimas: ir Daukantas, ir „Aušros“ laikotarpis, ir visa tai, kas leido mums vėl tikėti po 120 metų carinės rusų okupacijos, kad Lietuva yra brangiausia Dievo dovana ir vertybės savyje. Tie dalykai sovietmetyje buvo sunaikinti per kolektyvizaciją, per kolūkius, per religijos, tikėjimo naikinimą. Punsko–Seinų kraštas buvo tiktai 10 procentų kolektyvizuotas ir iš viso nepatyrė kolūkių. Pasiliko vienkiemiai ir dėl to pasiliko šeimos struktūra, kur daug vaikų, kurie nors ir išvažiavo studijuoti į Varšuvą, Poznanę, Krokuvą, baigę mokslus kaip gydytojai, mokslininkai, pedagogai, istorikai nepasiliko Lenkijos gilumoje, bet sugrįžo į Punsko–Seinų kraštą, nes jautė savo šaknis savoje žemėje. Sugrįžo tęsti savo šeimų tradicijas, šimtamečių šeimų tradicijas. Ir nebuvo sunaikintas tikėjimas, komunistinėje Lenkijoje buvo leidžiama išpažinti katalikų tikėjimą. Žinoma, jis buvo suvaržytas, negalima paneigti, kad buvo persekiojamas ir kad buvo kankinių, bet vis dėlto ir partiniai žmonės krikštijo savo vaikus ir lankėsi bažnyčioje. Kažkaip buvo suprantama, kad lenkiškas komunizmas galėjo būti, galėjo gyventi šalia Katalikų Bažnyčios ir dovanojo mums šį Šventąjį Tėvą – Joną Paulių Didįjį.

Punsko–Seinų krašto Lietuva yra ta idilija, į kurią šiandien pasižiūrim ne kaip į muziejų, ne kaip į muziejinį eksponatą, bet kaip į idealą, kuris mus nuolatos kviečia neatsiprašyti už tai, kad mylime Lietuvą, neatsiprašyti už tai, kad jaučiame didelį dėkingumą gerajam Dievui ar gyvenimui, už tai, kad gimėme lietuviais, kad lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būti. Kad mūsų patriotizmas yra labai sveikas, yra etninė savimonė, savigarba, kuri leidžia matant savo tautos papročių ir istorijos grožį, matyti visų kitų kultūrų grožį. Per tai turime tą krikščioniškosios antropologijos pasaulėžiūrą.

Punsko–Seinų krašto mokykla… Punsko–Seinų kraštas galėtų būti labai didelė tautinė mokykla mūsų jaunuomenei. Reiškiu tiktai didžiausią pagarbą visiems žmonėms, kuriuos sutikau. Tada buvome visi jauni studentai, šiandien visi mano draugai jau yra Punsko mokyklų ar gimnazijos direktoriai arba valsčiaus viršaičiai, ar diplomatai kažkur. Išliko ta labai labai brangi draugystė. Ir didysis džiaugsmas yra, kai galime nuvažiuoti į Punską su jaunimu, su ateitininkais, su klierikais, su parapijos jaunimu, pabuvoti Punsko–Seinų krašte. Jaunimas sako tą patį. Čia pabuvę atlikome tautines rekolekcijas. Bet visuomet pabrėžiu tai – tautines rekolekcijas krikščioniškoje dvasioje.

Kai rašau savo dienyne padėkos žodžius gerajam Dievui už visas nesuskaičiuojamas Jo malonės dovanas, nežinau, kiek kartų esu padėkojęs gerajam Dievui už Punsko–Seinų krašto dovaną, už Punsko–Seinų krašto žmones, už draugus, už mūsų tėvus, mokytojus, auklėtojus toje tolimoje Lietuvoje, Čikagos, Niujorko, Los Andželo Lietuvoje, kurie padovanojo mums šitą lietuvių kultūros idiliją, kurią suradau Punsko–Seinų krašte.

Dieve, laimink Lietuvą ir Lietuvos atgimime, mūsų tautiniame atgimime šiandieninėje Lietuvoje, kad neištirptume beveidžiame Europos tautų katile, kaip kadaise neištirpome beveidžiame amerikietiškame lydymo katile. Tikiu, kad šiandieną galime ir turime tą pareigą jausti – padėti jaunimui suprasti, kokia brangi Dievo dovana yra pirmiausiai tikėjimas, krikščioniškoji moralė, vertybės ir visa tai, kas įeina į tą žodį: ar šeimos gyvenimas, ar artimo meilė, ar pasiaukojimas, ar evangeliniai visi pagrindai. Taip pat mūsų kultūra, mūsų tautinė tapatybė, mūsų etniškumas.

Filmuota 2004 m. rugsėjo 14 d. Kauno kunigų seminarijoje. Filmavo Dalius Ramanauskas. Surašė kun. Marius Talutis.