Nastutė Sidarienė

Buvo 1978 metų vasaros pradžia. Lėtai geležinkeliu riedėjo traukinys iš Varšuvos į Trakiškes. Nors saulė dar vos kėlėsi iš miego, aš nemiegojau, kaip paprastai šiuo metu būna. Nenorėjau pražiopsoti Ružanystoko stotelės, kur tiesiai po egzaminų važiavau atlikti praktikos. Traukinys sustojo laukuose, laukė, kol praleis kitą, kadangi eismas vyko viena geležinkelio pora. Ilgokai užsistovėjo, žmonės pradėjo dairytis pro langus, vaikščioti koridoriais. Aš irgi susidomėjau, išėjau į koridorių. Čia sutikau Bronių Degutį, o tas sako:

– Su manim iš Varšuvos keliauja toks studentas iš Amerikos, ateik susipažinti.

Nuėjom į kupė, kur susirangęs ant suolo snaudė Arvydas Žygas. Trumpai pasikalbėjom. Apsidžiaugė sužinojęs, kad studijuoju etnografiją. Sakė, kad Punske pabus visą mėnesį. Tai nutarėme susitikti ir daugiau pasikalbėti, kadangi man jau reikėjo lipti iš traukinio, nes privažiavom mano stotelę. Taip susipažinau su Arvydu Žygu.

Sugrįžau po dviejų savaičių. Arvydą sutikau kažkokiame vakarėly. Buvo labai draugiškas. Bendravo su jaunimu. Apsigyvenęs Punske, dažnai užsukdavo ten, kur daugiau jaunimo. Apsilankydavo Vaitakiemyje. Vaikščiojo po laukus, kartais džiaugėsi kaip vaikas. Pamatęs žąsų pulką, būtinai jas pavaikydavo, pakalbindavo. Žavėjosi gamta, bet labiausiai mūsų krašto žmonėmis: ne tik jaunimu, bet ir vyresniais, kurie mokėjo daug dainų, prisiminė senuosius papročius, tradicijas. Rinko ir užrašinėjo jas. Kartais važiuodavom kartu. Pasiskolintu iš Jonuko Staskevičių „motoriuku“ apvažiuodavom lietuviškus kaimus. Dviem važinėti nelabai patogu, kadangi dar reikėjo vežtis kuprinę su įrašymo įranga.

Niekada nepraleisdavo sekmadienio ar švenčių pamaldų. Po jų visuomet susiburdavo pulkas jaunimo pasikalbėti. Sekmadieniais daugiausia būdavo laiko susitikimams prie ežero, prie laužo ar kieno nors namuose. Visas jaunimas ištisas vasaras padėdavo savo tėvų ūkiuose. Lauko darbai vijo vienas kitą, šiokiadieniais nelikdavo laisvos nė valandėlės. Laisvos būdavo tik naktys ir sekmadieniai. Tada kalbėdavomės, diskutuodavom, atsakinėdavom į klausimus ar juos keldavom. Smalsu buvo Arvydui sužinoti apie mūsų kraštą, o mums – apie Amerikos lietuvius ir pačią Ameriką. Diskusijos nukrypdavo Lietuvos tema. Arvydui neleido į ją nuvykti. Mūsų krašto jaunimo retas ją buvo matęs iš arti. Visi norėjom Lietuvą pamatyti. Žinojom apie ją iš literatūros, mokyklinių vadovėlių. Įsivaizdavom nuostabią šalį, tokią, kaip aprašo poetai, apdainuoja liaudis.

1979, o gal 1980-ųjų vasarą Arvydas atvažiavo ne vienas – atsivežė iš Anglijoje vykusio Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso keletą dalyvių, kurie buvo iš įvairių Vakarų Europos kraštų, Kanados, JAV, Brazilijos. Tai buvo Kongreso tęsinys. Susirinkome visi mūsų tėviškėje Vaitakiemyje. Atėjo nemažai, tuomet atrodė, patikimo vietinio jaunimo. Dainavom, šokom kieme. Ištryptas vejos ratas neataugo iki atostogų pabaigos. Šio susitikimo svarbiausia dalis buvo Arvydo Žygo ir kitų studentų paskaitos ir diskusija. Pristatė Kongreso nutarimus. Išgirdome nemažai mums naujų dalykų, ypač negirdėtą apibrėžimą „okupuota Lietuva“. Žinojom, tėvai pasakojo, kad Lietuvą užėmė svetimi, bet „okupuota“?.. Šitas apibrėžimas sukėlė sąmyšį. Niekad taip nebūtume apibrėžę. Iš tiesų tai nebuvome buvę kitoje sienos pusėje, nematėme, nesupratome to. O gal dėl to, kad žodį „okupacija“ vadovėliuose vartota tik aprašant karo įvykius.

Šis Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso pratęsimas Vaitakiemyje neišėjo į gera pačiam Arvydui bei kai kuriems mūsų jaunuoliams. Pas mūsiškius prasidėjo kratos, tardymai… Arvydas keletui metų gavo draudimą atvykti pas mus. Po to prisiminėme, kad tarp visų patikimų žmonių buvo vienas mums nepažįstamas (nelietuvis), kurį atsivedė viena mergina. Ji irgi neilgai jį pažinojo. Ar tai jis išdavė? Ar vien dėl to viskas taip susiklostė? Gal dabar dar ir įdomu tai sužinoti, bet jau mažiau svarbu.

Prabėgus daugeliui metų Lietuva atgavo nepriklausomybę ir Arvydas pradėjo mokslus Lietuvoje. Ruošėsi tapti kunigu. Į Punską atvykdavo su jaunimu – ateitininkais. Čia jie stovyklaudavo. Visada būdavo labai užsiėmęs. Susitikdavom trumpiems pokalbiams. Kartais paprašydavo patalkinti prie ateitininkų. Prisimenu, kartą padėjau jiems suprojektuoti ir pinti Žolinių vainiką, prisidėjau prie edukacinės veiklos.

Per 2000-ųjų Žolinių atlaidus Arvydas, tapęs kunigu, atnašauja savo pirmąsias šv. Mišias (primicijas) Punsko bažnyčioje. Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija sveikina naują kunigą ir užriša jam mano išaustą vardinę juostą. Su ta juosta ant sutanos dar buvo pavežiotas vežimėliu, pakinkytu dvejetu arklių, po Ožkinių ir Kreivėnų kaimus. Kadangi buvau apsirengusi liaudiškais rūbais, man irgi kažkas liepė sėstis į tą vežimėlį, kad papasakočiau apie pravažiuojamas vietas. Privažiavom net iki Apšakalnio, kur ne kartą vykdavo jaunimo susitikimai, degdavo laužai.

Būdamas kunigas, Arvydas ne kartą atvažiuodavo į Punsko licėjų vesti rekolekcijų, susitikti su jaunimu, jų tėvais ar paguosti po tragiškų įvykių mūsų krašte. Po vieno tokio susitikimo paprašė išausti jam tautines juostas – stulas. Pradėjau pirmą – žaliais raštais lino fone (dar norėjo raudonos, mėlynos ir violetinės). Nelengva buvo, kadangi ilgi „stoveliai“ krypdavo, siūlai pynėsi, o ir mažame bute prie vaikų ne visada galėjau išsitraukti juos. Šiek tiek užtrukau. Arvydas nesulaukė austos juostos – stulos. Per greitai pašaukė jį Aukščiausiasis. Taip ir pasiliko nepabaigtas audinys. Galbūt dangaus angelai audžia dangiškas juostas.

Teko palydėti Arvydą ir į paskutinę kelionę. Dalyvavau laidotuvių iškilmėse Prisikėlimo bažnyčioje Kaune ir pirmųjų metinių iškilmėse – pamaldose toje pačioje bažnyčioje.