Kun. B. Čepulis; nuotrauka iš: „Draugas”, 1984 m.

Petras MAKSIMAVIČIUS

Nerašysiu apie Seinų vyskupijos istoriją, kadangi apie tai jau nemažai rašė profesionalūs istorikai. Daug informacijos galime rasti tiek „Aušroje“, tiek kituose „Aušros“ leidyklos leidiniuose, nekalbant apie interneto platybes arba lietuvių ir lenkų istorikų paskelbtas monografijas. Šiame „Aušros“ numeryje taip pat galite paskaityti kun. prof. Kęstučio Žemaičio straipsnį apie Seinų vyskupijos įsteigimo 1818 metais istorines aplinkybes.

Seinų vyskupija įsteigta prieš 200 metų. Todėl š. m. rugsėjo 1–2 dienomis Seinų parapija rengia iškilmes, skirtas vyskupijos istorijai paminėti. Jose ketina dalyvauti ne tik meno kolektyvai, bet taip pat mokslininkai, Katalikų bažnyčios hierarchai. Prasidedant iškilmėms prie buvusių Seinų vyskupų rūmų renginio dalyviai planuoja atidengti lietuvių poetui ir Seinų vyskupui skirtą atminimo ženklą, kuriame lietuvių ir lenkų kalbomis bus cituojami „Anykščių šilelio“ posmai. Pasibaigus renginiams „Aušroje“ tikriausiai rašysime apie šių iškilmių eigą ir naujausius istorikų pasiekimus, tiriant vyskupijos istoriją.

Jau ne kartą esu minėjęs, kad Seinų vyskupijos ar kunigų seminarijos istorija susideda iš daugybės mažyčių žmonių gyvenimo istorijų. Šios pavienės istorijos, kurios sudaro bendrą istorijos vaizdą, ir yra pačios įdomiausios. Kartais sunku įsivaizduoti, kur likimas nublokšdavo buvusius Seinų kunigų seminarijos klierikus, ką jie veikė likusį gyvenimą ir kuriame pasaulio kampelyje atsidūrė. Vienas 1912 m. žuvo „Titaniko“ laive, kitas tapo palaimintuoju, trečias Vasario 16-osios akto signataru, ketvirtas mirė tremtyje Sibire… Galima būtų ilgai vardinti. Juolab kad niekuo ne prastesni darbai tų, kurie ypatingai neišgarsėjo Lietuvos ar Lenkijos istorijoje, tačiau nuveikė milžiniškus darbus kurdami mokyklas, senelių prieglaudas, rūpindamiesi lietuvių kalbos išlikimu Lomžos apylinkėse, Berznyko parapijoje ar Čikagoje. Vieną tokią istoriją ir norėčiau trumpai priminti.

Šią vasarą bevaikščiodamas Lazdijų Šv. Onos bažnyčios šventoriuje pamačiau atminimo lentą, skirtą kunigui Bernardui Čepuliui, o kitoje šventoriaus pusėje Lazdijų dekano (1905–1982) kun. Vaclovo Strimaičio kapą. Apie kun. V. Strimaitį jau buvau girdėjęs. Studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete domėjausi Seinų kunigų seminarijos istorija, rašiau magistrinį darbą. Tuo metu mano darbo vadovas – būsimas Telšių vyskupas dr. Jonas Boruta SJ atnešė ir padovanojo V. Strimaičio sovietmečio laikais Lazdijuose surašyto Seinų vyskupijos istorijos rankraščio kopiją. Tai pagilino mano žinojimą apie Seinų vyskupiją ir kunigų seminariją. Dar labiau įtikino, kokį gilų pėdsaką ji paliko šio krašto ir Lietuvos istorijoje. Apie kun. V. Strimaitį parašysiu kada nors vėliau. Jo asmenybė yra labiau žinoma.

Tuo tarpu apie B. Čepulį nebuvau daug girdėjęs. Dėmesį patraukė atminimo lentoje esantis įrašas: „Sibiro kankinio atminimui. Lazdijų parapijos klebonas. Kunigas Bernardas Čepulis. Gimė 1891 m. Seinuose. Suimtas 1950.05.26 Lazdijuose. Mirė 1953.02.14 Karagandos lageryje“. Žinoma, mane, seiniškį, pirmiausia sudomino tai, kad B. Čepulis gimęs Seinuose.

Pradėjus ieškoti daugiau informacijos apie šį kunigą plačiau atsiskleidė jo ryšys su Seinų kraštu ir tolesnis likimas. Verta priminti, kad – kaip nustatė Seinų kunigų seminarijos istorijos žinovas, istorikas dr. Algimantas Katilius – per visą Seinų kunigų seminarijos istoriją joje mokėsi tik 16 klierikų, kilusių iš Seinų parapijos (Katilius A. Katalikų dvasininkijos rengimas Seinų kunigų seminarijoje (XIX a.–XX a. pradžia). V., 2009, p. 348). Vienas jų ir buvo B. Čepulis. Minint gražų Seinų vyskupijos įsteigimo jubiliejų yra gera proga daugiau apie šį asmenį parašyti. Gal kai ką sudomins Čepulių šeimos likimas.

Daugiausiai informacijos apie kun. B. Čepulį pavyko aptikti praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje JAV lietuvių leistoje spaudoje. Čikagoje leidžiamame „Drauge“ 1984 metais pasirodė kelių dalių Antano Masionio autorystės straipsnis „Bernardas Čepulis (1884–1951). Kunigas, pedagogas, kankinys“ (Draugas. Čikaga, 1984, Nr. 203–216). Straipsnio autorius gerai pažinojo kun. B. Čepulį. A. Masionis (1909–1995) – pedagogas, visuomenės veikėjas. 1931–1932 m. buvo moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos pirmininkas. Mokytojavo Kretingos pranciškonų gimnazijoje, 1941–1944 m. – Lazdijų gimnazijos direktorius. Pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. – JAV. 1992 m. Čikagoje išleido knygą apie ateitininkų veiklą Lietuvoje „Ateitininkų dvasia nepalūžo“, rašė „Draugui“.

Iš šio straipsnio sužinome, kad B. Čepulio senelis buvo kilęs iš Alytaus apskrities. XIX a. viduryje persikėlė į Krasnavo valsčiaus Naujasodės? kaimą. Kunigo Bernardo tėvai Simonas ir Viktorija Čepuliai buvo ūkininkai, augino šešis sūnus ir dvi dukteris. Iš kun. Bernardo brolių vyriausias buvo Stasys. Jis mokėsi Seinų triklasėje mokykloje ir Suvalkų gimnazijoje. Po to įstojo į Seinų kunigų seminariją. Įšventintas į kunigus 1902 m. Pirmojo pasaulinio karo metais už žmonių gynimą ir lietuviškų mokyklų steigimą buvo 3 metams ištremtas į Vokietiją. Nuo 1922 m. dirbo Kybartuose, kur klebonaudamas pastatė bažnyčią, direktoriavo vietinėje „Žiburio“ mokykloje. Brolis Kazimieras buvo Lazdijų banko direktorius, o Pranas ūkininkavo Naujasodėje?. Kitas brolis Liudas (g. 1893 m.), baigęs Seinų „Žiburio“ gimnaziją, studijavo Šveicarijoje, Friburgo universiteto Gamtos-matematikos fakultete, vėliau mokytojavo Marijampolės gimnazijoje. Jaunesnioji sesuo Sofija (g. 1886 m.) buvo mokytoja. Kai 1919 m. atidaryta Seinuose „Žiburio“ draugijos mergaičių gimnazija, Sofija buvo jos vadovybėje. Mirė Lazdijuose 1979 m., kur ir palaidota.

Tokioje šeimoje 1886 m. gimė ir augo Bernardas. Reikia pripažinti, kad kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, jog būsimas kunigas gimė ne Seinuose, bet Naujasodės kaime, Rudaminos valsčiuje (Lietuvos katalikų dvasininkai XIV–XXI a. Istorinė biogramų duomenų bazė). Bernardas pasekė savo vyriausiojo brolio Stasio keliu. Pasimokęs gimnazijoje, įstojo į tą pačią Seinų kunigų seminariją. Įšventintas kunigu 1914 m. ir paskirtas į Lazdijų parapiją. Kai 1923 m. Leipalingyje buvo atidaryta progimnazija, kun. Bernardas pakviestas šiai mokyklai vadovauti. Šį kvietimą jis gavo klebono A. Savicko rūpesčiu. Kun. A. Savickas buvo labai veiklus Seinuose. Jis buvęs katedros vikaras, darbavęsis „Žiburio“ draugijos valdyboje ir daug prisidėjęs prie lietuviškų mokyklų Seinuose steigimo. Iš to laiko pažinojo klieriką, vėliau kunigą Bernardą. Jis jį ir rekomendavo paskirti Leipalingio progimnazijos direktoriumi. Kunigas B. Čepulis šioje mokykloje išdirbo iki 1935 m. Uždarius Leipalingio gimnaziją dvasininkas buvo perkeltas į Šakius, kur ėjo Šakių gimnazijos kapeliono pareigas. Šiame poste ilgai neužtruko. Prasidėjus sovietų okupacijai B. Čepulis 1941 m. rudenį sugrįžo į Lazdijus, kur paskirtas klebonu tęsė pastoracinį darbą. Lazdijuose klebonavo iki 1950 m. Rudenį buvo suimtas ir išvežtas į Karagandos koncentracijos lagerį. Neaiški lieka mirties data. A. Masionis savo atsiminimuose nurodo 1951 m. vasario 14 d., tuo tarpu atminimo lentoje, kuri kabo ant Lazdijų bažnyčios sienos, nurodoma 1953 m. vasario 14 d.

Atsiminimų apie kun. Bernardą autorius A. Masionis prisimena jį kaip labai gerą pedagogą. „Mokykloje buvo ne tiek mokyklinė, kiek šeimyniška nuotaika. Todėl mokiniai nesivaržydavo direktoriui pateikti klausimų ir visuomet galėdavo tikėtis gauti atsakymą į jiems rūpimą klausimą.“ Užsiėmė daile, gamino baldus, remontavo klases. Šių darbų mokė ir savo mokinius. Rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. 1928 m. Leipalingyje įsteigė vysk. Valančiaus liaudies universitetą suaugusiems, kuriame dėstė progimnazijos mokytojai. Rėmė jaunimą, ateitininkų judėjimą.

Kai 1944 m. liepos viduryje frontas buvo priartėjęs, kun. Čepulis nesutiko trauktis iš Lazdijų. Nusprendė likti su savo tikinčiaisiais. Kunigiškas jausmas neleido jam palikti pareigų.

Galima sakyti, tai trumpa ir tragiškai pasibaigusi vieno žmogaus istorija. Tačiau kun. B. Čepulio charakterio savybės, noras angažuotis į visuomeninį darbą, padėti kitiems paliko gilų pėdsaką ne tik Seinų ir Lazdijų krašto, bet taip pat Lietuvos istorijoje.