Seinų vyskupijos įsteigimas.

seinai žemel

1890 m. Seinų vyskupijos žemėlapis

kun. prof. Kęstutis Žemaitis

Seinų vyskupijos įsteigimą sąlygojo ganėtinai sudėtingos geopolitinės aplinkybės. Abiejų Tautų Respublikai smūgis buvo jos trečiasis padalijimas, Užnemunės krašto priskyrimas Prūsijai. Dėl viso šito buvo suardyta bažnytinė administracinė vyskupijų struktūra. Jau po ketverių metų įsteigiama Vygrių vyskupija, kuri gyvavo vos pora dešimtmečių. Pirmuoju Vygrių vyskupu paskiriamas Gražiškių klebonas Mykolas Pranciškus Karpavičius (1744–1803), jis konsekruojamas ir persikelia į Vygrius. Vyskupo Karpavičiaus įpėdiniu tampa Jonas Klemensas Golaševskis (1754–1820). Mirus vyskupui M. Karpavičiui, J. Golaševskis tarpininkaujant prūsų valdžiai paskirtas antruoju Vygrių vyskupu dar 1804 m., tačiau konsekruotas tik 1809 m. Panaikinus Vygrių vyskupiją, jis tapo ir pirmuoju Seinų vyskupu. Gaila, tačiau dar nepradėjęs vyskupijos valdyti mirė.

Vygrių vyskupija buvo sudaryta iš trijų vyskupijų teritorijų dalių:

Vyskupija
Vygrių vyskupijai priskirtos  parapijos ir bažnyčios
Lucko 44 bažnyčios
Vilniaus Alvito, Augustavo, Knyšino, Gardino, Simno dekanatai, dalis Kauno ir Trakų dekanatų (iš viso 90 bažnyčių)
Žemaičių 15 Veliuonos dekanato bažnyčių (kairiojoje Nemuno pusėje)

Vygrių vyskupijos teritorija suskirstoma į dekanatus. Čia įsteigiami Alvito, Prienų, Simno, Virbalio, Vygrių, Zapyškio, Augustavo, Balstogės, Bielsko, Briansko, Drohičino, Knyšino, Sokulkos, Tikocino dekanatai.

Per šį Vygrių vyskupijos laikotarpį įvyko nuožmus Prancūzijos karas su Rusija, o Napoleonui pralaimėjus 1815 m. Vienos kongresas aptarė ir sprendė tolesnį Europos tautų likimą. Iš buvusios Varšuvos kunigaikštystės suformuojama Lenkijos karalystė, kurios karaliumi pasiskelbė karo prieš Napoleoną nugalėtojas – Rusijos caras Aleksandras. Nepaisant to, naujojoje Lenkijos karalystėje gyventojų naudai ir spartesnei krašto ekonomikos plėtotei toliau buvo paliktas galioti vadinamasis Napoleono kodeksas. Jis atleido nuo baudžiavos prievolės jau 1807 m. Pasikeitus politinei situacijai bei valstybių sienoms, vėl čia pakito administracinė teritorinė padėtis ir Katalikų Bažnyčioje. Padėtį paaštrino ir tai, kad Mogiliovo arkivyskupas, remiamas carinės administracijos, savavališkai pertvarkė vyskupijos ribas ir prijungė savo valdžion, nepaisydamas nustatytos bažnytinės tvarkos ir autoriteto, Balstogės srities parapijas. Taip vėl pakriko nusistovėjusi tvarka ir tapo nebeįmanoma vyskupui rūpintis visa Vygrių vyskupijos teritorija.

Kadangi dalis vyskupijos parapijų liko Prūsijos teritorijoje ir didžioji dalis – Rusijai priklausančioje Lenkijos karalystėje, 1818 m. Romos popiežius Pijus VII, norėdamas išspręsti bažnytinį administracinį teritorinį klausimą, vietoj buvusios vyskupijos su katedra Vygriuose įsteigė naują Seinų vyskupiją. Naujosios vyskupijos centras buvo Augustavo vaivadijoje, tad ji vadinama Seinų–Augustavo vyskupija. Kaip ir buvusioji Vygrių, ši vyskupija apėmė dvi skirtingas tautiniu ir kalbiniu požiūriu teritorijas, tad naujuosius dekanatus galima sąlyginai skirstyti į lenkiškuosius ir lietuviškuosius:

 
Dekanatai lietuviškoje vyskupijos dalyje
 
Dekanatai lenkiškoje vyskupijos dalyje
1 Alvito dekanatas 7 Augustavo dekanatas
2 Kalvarijos dekanatas 8 Lomžos dekanatas
3 Lazdijų dekanatas 9 Tikocino dekanatas
4 Marijampolės dekanatas 10 Vansošo dekanatas
5 Seinų dekanatas 11 Višockų dekanatas
6 Zapyškio dekanatas 12 Viznos dekanatas

Steigiant Seinų vyskupiją reikėjo katedros. Kadangi dominikonų vienuolynas Seinuose jau Prūsijos valdžios savavališkai buvo uždarytas, todėl šiai dominikonų bažnyčiai, likusiai be savųjų vienuolių, ir buvo suteiktas katedros titulas. Įsteigus vyskupiją buvo sparčiai organizuojama ir jos būtinų struktūrų veikla: 1822 m. įsteigiama kapitula, 1926 m. – kunigų seminarija.

Seinų vyskupijoje buvo gana aktyvus dvasinis gyvenimas. Tai liudija vienuolijų veikla. Tačiau daugelį vienuolynų persekiojo ne tik caro, bet ir anksčiau čia buvusios prūsų bei prancūzų okupacinės valdžios.

  Dominikonų vienuolynų veiklos laikotarpis
1 Liškiavoje 1699–1814 m. (1797 m. atimtos fundacinės žemės)
2 Seinuose 1602–1805 m.
3 Virbalyje 1643–1819 m.
4 Žemojoje Panemunėje 1774 m. dominikonai turėjo rezidenciją
 
Jėzuitų misijos veiklos laikotarpis
5 Vištytyje 1723–1760 m.
 
Kamaldulių vienuolyno veiklos laikotarpis
6 Vygriuose 1667–1800 m.
 
Basųjų karmelitų vienuolynų veiklos laikotarpis
7 Vladislavove (nuo 1900 m. Naumiestis, nuo 1934 m. Kudirkos Naumiestis) 1644–1805 m.
8 Griškabūdyje basieji karmelitai turėjo rezidenciją 1742–1805 m.
 
Marijonų vienuolynų veiklos laikotarpis
9 Marijampolėje 1750 m. (po 1863 m. sukilimo vienuolynas nebuvo uždarytas, tačiau uždrausta priimti naujus narius)
10 Igliaukoje 1781–1864 m. (vienuolynas uždarytas po 1863 m. sukilimo)
11 Miroslave 1763–1864 m. (vienuolynas uždarytas po 1863 m. sukilimo)
 
Reformuotųjų pranciškonų (mažesniųjų brolių) vienuolyno veikla
12 Smalėnuose 1839–1875 m.

Seinų vyskupija gyvavo iki 1925 m. lenkiškoje jos dalyje, kur buvo įsteigta Lomžos vyskupija, o Lietuvoje – iki 1926 m. Čia popiežiaus Pijaus XI apaštaline konstitucija Lituanorum gente įsteigta Vilkaviškio vyskupija.

Taip nustojo gyvavusi garbingą istoriją turinti, labai svarbų vaidmenį Katalikų Bažnyčioje atlikusi, prieš 200 metų įsteigta Seinų vyskupija.

Literatūra

Kviklys, B. 1966. Mūsų Lietuva. T. III. Bostonas.

Misius, K.; Šinkūnas, R. 1993. Lietuvos Katalikų bažnyčios. Vilnius.

Totoraitis, J. 2003. Sūduvos Suvalkijos istorija. Marijampolė.

Žemaitis, K. 2004. Vilkaviškio vyskupija. Marijampolė.

Directorium officii divini juxta Rubricis. 1808. Białystok.

Ordo divini officii ad usum universi cleri saecularis dioecesis Augustoviensis pro anno domini MDCCCXXXVII. 1828.

Share